Šimtametis Šv. Juozapo globos namų gyventojas Anicetas Leipus be gilaus atokvėpio lūpine armonikėle gali sugroti visą „Žydrąjį Dunojų“ ir daug kitų melodijų iš senų amerikietiškų filmų. Tokios stiprios sveikatos paslaptį sergsti keturi šalia jo lovos žaliuojantys jeronimai ir itin spalvingas gyvenimas.
Kovo 5-ąją Anicetas Leipus švęs jau 101 savo gimtadienį. Ši diena garbingo amžiaus vyrui niekuo neypatinga.
Jis žino, kad ateis pasveikinti jo gyvenamojo aukšto draugai ir Šv. Juozapo globos namų darbuotojai. Vėliau senelį tikriausiai nudžiugins jo vaikai, dešimt anūkų ir tiek pat proanūkių.
Tačiau už gimtadienį A. Leipui daug svarbiau, kad vasario 22 dieną sukako 160 metų, kai Londone gimė Robertas Badenas-Pauelas – pasaulio skautų draugijos įkūrėjas. O šimtametis save vadina vyriausiu Lietuvos skautu.
Dar besimokydamas gimnazijoje jis susidomėjo šios draugijos veikla, nešiojo specialų ženkliuką, geltoną kaklaraištį, dalyvaudavo stovyklose ir vadovavo skautų būriui.
Geras darbas – kas dieną
„Prieš karą Lietuvoje buvo įvairių jaunimo draugijų. Didžiausios jų – „Ateitininkai“ ir „Skautai“. Garbinga buvo mano skautijos draugija, tik jos veikla per karą nutrūko. Dabar, kiek žinau, vėl atsikūrė, bet gal nebe tiek daug jos narių yra. Aš tikriausiai – vyriausias Lietuvos skautas, – „Sekundei“ tvirtino A. Leipus. – Man iki šiol svarbus šūkis: „Dievui, Tėvynei ir artimui“. Kiekvieną dieną tikras skautas privalo padaryti bent vieną gerą darbą.“
Dabar, anot jo, pasigirti gerais darbais kas dieną nebelabai pavyksta. Bet senolis kiekvieną antradienį dalyvauja Šv. Juozapo globos namų, kuriuose gyvena jau dvejus metus, gyventojų susirinkimuose prie arbatos. Juose draugams groja lūpine armonikėle.
Garbingo amžiaus vyras vis dar mielai sutinka koncertuoti ir įvairiose šventėse bei renginiuose, pats padeda sukurti joms programas.
„Gaila tik, kad dainininkų čia nebėra. Jei kas ir pritaria, tai gaidos nueina į šoną. Pernai dar buvo tokia devyniasdešimtmetė moteris, kuriai galėjau akompanuoti – kokį balsą ji turėjo…“, – kalbėjo pašnekovas.
Senųjų filmų gerbėjas
O pats jis su savo lūpine armonikėle nesiskiria nuo vaikystės.
„Pirmąją armonikėlę dovanų gavau dar dešimties metų. Groti išmokau savarankiškai – išgirsdavau patikusią melodiją kartą kitą ir atkartodavau. Jaunystėje man teko daug groti choruose, kuriems vadovavo net ir žinomi dirigentai. Čia svarbu turėti gerą klausą. O muzikuojančiųjų armonikėle Lietuvoje nėra labai daug – tai gana sudėtingas instrumentas“, – apie muziką savo gyvenime pasakoja šimtametis, rodydamas sūnaus neseniai padovanotą naują armonikėlę.
Dabar A. Leipus vis dar nesunkiai gali pagroti per šimtą lietuviškų dainų bei melodijų iš senųjų amerikietiškų filmų repertuaro. Pastarosios vyrui patinka labiausiai. „Rozmari“, „Kartą pavasarį“, „Auksiniai vakarai“ – šias melodijas jis įsiminė dar jaunystėje, žiūrėdamas pirmuosius filmus Vilniaus, Kauno kino teatruose.
„Kaip tada vaidino Žaneta Makdonald, Nelsonas Edis. Žiūrėjau ir žavėjausi… O kokios melodijos skambėjo – kartą išgirsti ir nebegali pamiršti“, – nostalgiškai į prisiminimus grimzdo pašnekovas.
Išskyrė tremtis
Nors jaunystėje A. Leipus aktyviai mėgavosi didmiesčių kultūriniu gyvenimu ir buvo tikras inteligentas, gimė ir užaugo Utenos rajone, Katlėrių kaime.
Jo šeimoje buvo septyni vaikai. Tačiau didelę kaimiečių šeimą sudraskė tremtis. Į Sibirą buvo išvežti abu Aniceto tėvai ir dvi seserys.
„Man pavyko išsisukti nuo tremties. Iš pradžių slapsčiausi, paskui mane paliko ramybėje. Vėliau netgi bandžiau gelbėti savo artimuosius iš Sibiro. Slapta nukeliavau iki Uralo, kur buvo mano tėvai. Nuvažiavau, bet nieko padaryti negalėjau ir grįžau – buvo labai skaudu. O mano šeima Sibire išmirė per pirmuosius tremties metus.
Nors jų gyvenimo sąlygos nebuvo pačios atšiauriausios, sunkūs miško darbai išsekino artimųjų sveikatą ir po daug metų juos parsivežiau namo tik karstuose“, – pasakojo šimtametis.
Patį jį nuo tremties išgelbėjo darbas. Baigęs Utenos gimnaziją jis įstojo į Kauno medicinos institutą mokytis farmacijos ir vėliau vaistininku dirbo įvairiuose Lietuvos miestuose.
Slaugo kambarinės gėlės
„Penkiasdešimt metų dirbau vaistininku. Man teko rūpintis devyniomis vaistinėmis Lietuvoje, keturias jų pats ir įsteigiau. Tais laikais ir vaistininko darbas buvo kitoks“, – sakė A. Leipus.
Dabar, anot jo, farmacininkas gauna gydytojo receptą ir pagal jį paduoda vaistų pakuotę. O anksčiau toks specialistas pats gamindavo įvairias tabletes, žirniukus, tepalus ir lašelius.
„Man pasakydavo ligą arba pats išsiklausinėdavau apie ligonio negalavimus ir gamindavau vaistus. Mokėjau viską padaryti. Be to, tekdavo žmones konsultuoti ir apie sveiką gyvenseną. Ir tuomet jiems rūpėdavo tokie dalykai“, – prisiminė pašnekovas ir pridūrė, jog pagrindinė sveikatos taisyklė jam yra kuo mažiau riebaus, sūraus ir saldaus maisto.
Šios formulės senolis pats laikosi iki šių dienų. Gal todėl rimtai niekada ir nesirgo. O jo atminties gali pavydėti net jaunas žmogus – šimtametis išbėrė visą ilgos dainos „Žydrasis Dunojus“ tekstą.
Sveikatą jam palaikyti padėjo ir gamtos gėrybės. Net ir dabar savo globos namų kambarėlyje A. Leipus augina keturias dideles kambarines gėles – jeronimus. Viena jų savo aitroką kvapą skleidžia prie pat Aniceto lovos.
„Jeronimas – ypatinga, gydanti gėlė. Jo skleidžiamas aromatas turi fitoncidų, kurie naikina bakterijas. Jei auginsite šį augalą, aplink liks tik 5 proc. bacilų.
Man jeronimas puikiai gydo kvėpavimo takus, gal todėl dar ir galiu groti armonikėle. O jai reikia gerų plaučių“, – šypsosi šimtametis.
Buriavimo asas
Augalų paslaptis jis perprato besimokydamas kartu su žinoma Lietuvos žolininke Eugenija Šimkūnaite. Ir vėliau jiedu buvo geri draugai – kartu buriuodavo jachtomis.
„Kai toks ilgas amžius, ir veiklos gyvenime daug… Kartu su kitais bendraminčiais daugybę Lietuvos ežerų išplaukėme. Šis sportas mano jaunystėje buvo labai aktyvus. 1962 m., kai su šeima atsikrausčiau į Balninkus (Molėtų r.), čia turėjau vaistinę, o visai netoli bangavo Alaušų ir Piršeno ežerai. Daug laiko juose leisdavau buriuodamas. Sportavau iki pensijos“, – pasakojo A. Leipus.
1946–1948 m. jis net buvo išrinktas Lietuvos respublikinio buriavimo komiteto pirmininku, provizoriumi. Nors pats Anicetas savęs minėtos sporto šakos profesionalu nelaikė.
Tėvo pomėgiu susidomėjo ir jo sūnus Valentas Leipus – žinomas Panevėžio jachtklubo narys. 2010-aisiais jis jachta pasiekė net Antarktidą.
Randa kuo užsiimti
Senolio gyvenimas įtakos turėjo ir kitiems jo vaikams bei anūkams. Keturi iš jų pasirinko mediciną.
Šioje srityje dirbo ir jo jau mirusi žmona Bronė. Vedė A. Leipus būdamas 32-ejų, susilaukė trijų vaikų, bet vieną sūnų tėvas jau pergyveno.
Nors pašnekovas daug kalbėjo apie savo pomėgius, veiklą, tačiau pasisukus kalbai apie šeimą, jo veide nušvito didžiulė šiluma. Savo kukliame kambarėlyje vyras laiko įsirėminęs senas savo artimųjų nuotraukas ir itin didžiuojasi savo mylimiausiais žmonėmis.
Dėl to, kad jis šiandien globos namuose, senolis neliūdi. Jis čia randa kuo užsiimti, o ir vaikai dažnai aplanko. Panevėžio rajone jis gyvena jau seniai, bet paskutiniais metais nebenorėjo tapti našta savo artimiesiems.
A. Leipus turi dar tris gyvus brolius, kurie tik vos jaunesni už šimtametį.
