Pabėgėlių tema režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklyje „Europiečiai“ sumaniai susipina su antikinės pjesės siužetu. Stebėdama pusdienį trunkančią repeticiją Viktorija Vitkauskaitė svarsto, koks įmanomas šios temos finalas tiek teatro, tiek pasaulio realybėje.
Pro uždaras duris girdėti anaiptol ne lyriškais ritmais kalantys būgnai ir elektrinė gitara. Ieškodama būsimos repeticijos vietos koridoriumi instinktyviai pasuku į priešingą pusę – čia juk negali būti repetuojama antikinė pjesė. Klystu.
„Dont’ let us die in the sea“ („Neleiskite mums mirti jūroje“), – su įtampa balse dainuoja aktorės, kol netrukus melodija perauga į triukšmingą isterijos ir klyksmų persunktą kakofoniją. Kažką panašaus teko išgirsti ir pajusti žiūrint 2016-ųjų Gianfranco Rosi filmą „Gaisras jūroje“. Dokumentinė juosta apie pabėgėlius, palaikėmis valtelėmis plūstančius į tylų gyvenimą gyvenančią Lampedūzą, Berlyno kino festivalyje apdovanota pagrindiniu prizu – „Auksiniu lokiu“. Vienoje emociškai sunkiausių filmo scenų pabėgėlis iš perpildytos valties telefonu maldauja pagalbos stoties darbuotojų išgelbėti jį ir likimo draugus, tačiau netrukus jo balsas nutrūksta.
„Kai perskaičiau šią Aischilo pjesę, įsitikinau, kad viskas, kas ten rašoma, yra tarsi apie šiandieną. Vadinasi, tas tautų maišymosi klausimas buvo aktualus visais laikais. Ir kilo noras pažvelgti į pabėgėlių temą kitu kampu“, – aiškina P. Ignatavičius, paklaustas, kaip atrado paralelę tarp vienos opiausių šių dienų pasaulio temų ir antikinės dramos „Maldautojos“.
Noras savaip pažvelgti į šią problemą režisierių pirmiausia atvedė prie austrų dramaturgės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“ – šis kūrinys Oskarą Koršunovą įkvėpė apleistoje ligoninėje pastatyti spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“ apie žaltį atėjūną ir anoniminius komentarus internete. Pjesės išnašose buvo rašoma, kad E. Jelinek ją kūrė remdamasi Aischilo drama „Maldautojos“. Susiradęs šios leidimą vokiečių kalba P. Ignatavičius suprato, kad būtent antikinė drama ir taps jo spektaklio apie pabėgėlius ašimi.
Tačiau pjesė, kurią skaičiau prieš repeticiją Vilniaus mažajame teatre, žada dar kitokią istoriją ir kitokias interpretacijas. Spektaklio „Europiečiai“ dramaturgas Andrius Jevsejevas siužetą siuva įterpdamas ne tik Aischilo „Maldautojų“ ir kitų dramų intarpų, bet užuominų ir į Albert’o Camus „Marą“, ir į šiandienos Lietuvos politinio gyvenimo lauką.
Nors perskaitytoje pjesėje laiką galima aiškiai padalyti į dvi dalis – antiką ir šiandieną, spektaklyje ribos išsitrina. P. Ignatavičius sąmoningai neprisiriša prie konkretaus laikotarpio, neimituoja senovės Graikijos – pastatyme norima sukurti savo laiką ir savo šalį. Tiesa, spektaklyje gausu nuorodų ne tik į antikos vietovardžius, bet ir į Lietuvos realijas. Viena jų užkoduota Godos Palekaitės kurtoje scenografijoje. Didžiulis apleistas Rūtos Meilutytės vardu pavadintas baseinas – užuomina į tuštėjančią, emigracijos siurbiamą Lietuvą.
Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad mus vis dar vienija humanistinės vertybės. Pagarba kito žmogaus laisvei, kultūrai, tikėjimui.
„Paradoksas: pabėgėliai atvyksta į šalį, kuri pati kraujuoja, netenka žmonių“, – pastebi P. Ignatavičius. Todėl minėtasis baseinas – lyg būsimų tuščių ir apleistų kitų baseinų, mokyklų, stadionų pranašas. Tik šiame dar tebevyksta kova už naują gyvenimą ir gyvybę.
Lyg manifestas
„Mes nevaidiname pabėgėlių, neapsimetame jais, nevaidiname jų kančios“, – ne kartą sako P. Ignatavičius aktoriams, kol šie, kojomis įsispyrę į ant vamzdžių permestus lentgalius, balansuoja bandydami išlaikyti pusiausvyrą – lyg būtų jūroje, vienoje iš tūkstančių perpildytų, prakiurusių valčių. Tą patį jis pakartoja ir per man skirtą pusvalandį, kai po kelias valandas trukusios repeticijos susėdame pasikalbėti: „Mes tik galime savo kūryba skelbti apie tai, kas vyksta, atkreipti dėmesį. Todėl šis spektaklis man yra lyg manifestas, nes noriu parodyti, kad yra žmonių, kuriems tai rūpi.“
Tai patvirtina ir namų darbai, į kuriuos pradėdama kurti spektaklį paniro visa trupė. Apie Artimųjų Rytų šalis, kultūrą, religiją, papročius, šeimos vaidmenį, Arabų pavasarį teatralai klausėsi Vytauto Didžiojo universiteto politologo prof. Egdūno Račiaus paskaitų. Dar žiūrėjo kelis dokumentinius filmus, tarp jų – ir minėtąjį „Gaisrą jūroje“.
P. Ignatavičius sako, kad visa ši informacija padėjo ne tik kurti spektaklį, bet ir gilinti savo požiūrį: „Pasiklausęs E. Račiaus paskaitų supranti, kad viskas nėra taip paprasta ir vienareikšmiška. Kad kai kalbi apie islamą, gali kalbėti tik apie konkretų regioną, nes ši religija turi daug formų. Mano tikslas ir buvo geriau pažinti tai, apie ką spektaklyje kalbame. Nes kito žmogaus baimė dažnai kyla būtent dėl to, kad aš jo nelabai pažįstu.“
Politinės ir visuomeninės aktualijos liudija, kad netrukus „tą kitą“ teks pažinti nori nenori. Ir iš esmės naujai apsvarstyti kai kurias senas sąvokas. Pavyzdžiui, kas yra „europietis“. Turbūt kiekvienam, perėjusiam kad ir Briuselio Molenbeko kvartalu bent penketą gatvių, ši sąvoka gali atrodyti iš esmės pasikeitusi. Kai Europos širdyje trauki gatvėmis, kuriose vien Korano, kaljano ir rytietiškų kilimų parduotuvės, o aplink pavakare nematyti nė vienos moters – vien kavinėse rūkantys ir arbatą geriantys vyrai, – „Europos“ ir „europietiškumo“ sąvokos atrodo iš esmės pasikeitusios. „Tai sudėtingas klausimas, – teigia „Europiečių“ režisierius ir susimąsto. – Galbūt esu naivus, bet tikiu, kad mus vis dar vienija humanistinės vertybės. Pagarba kito žmogaus laisvei, kultūrai, tikėjimui. Padėtis Europoje nėra vienareikšmiška, o žmogus jaučiasi saugus, kai viską susidėlioja į lentynėles. Bet aš ir noriu kovoti su tuo susidėliojimu, nes tada žmogus nemąsto.“
Atviras dialogui
Aischilo maldautojos, tiksliau – pjesėje veikiančios Danaidės, prašo pagalbos apeliuodamos būtent į vertybes, ir jos sulaukia. Argolidės karalius Pelasgas sutinka priglausti bėgles, kurios į Graikiją spruko nuo prievartinės santuokos. Tačiau vienareikšmiško „happy end“ nėra: neklusnias pabėgėles atsiveja ginklais žvanginantys valdovo Aigipto sūnūs. Paskutinės Aischilo dramos eilutės atskleidžia, kad dėl sprendimo pagelbėti nelaimėlėms Pelasgas lengvai neišsisuks.
Vienareikšmiško atsakymo, kas laukia europiečių ir pabėgėlių, nebus ir P. Ignatavičiaus spektaklio pabaigoje. Nors mums kalbantis jos štrichai dar dėlioti, režisierius sako nenorintis visko suskirstyti į aiškius stalčiukus: „Palieku atvirą dialogui klausimą, nes tų žmonių likimas priklauso nuo mūsų požiūrio, santykio, nes tai kuria visuomenės pritarimą arba nepritarimą. Ir kiekvienas iš mūsų esame už tai atsakingas.“
