Niekas negali nugalėti kūrybinio įkarščio

Praėjusiojo mėnesio rubrikoje svečiavosi ir abiturientai, ir jaunesnieji. Lygiai taip pat ir šiandien į tribūną kopia įvairios patirties literatai.

Viena jų – pati jauniausia kūrėja Mūza Olimpija Svetickaitė – NEVĖŽIO tribūnoje jau antrąkart. Dabar ji pasirodo ne tik kaip eiliuotoja, bet pateikė ir prozos kūrinėlį: savąją legendą apie Nevėžio upės atsiradimą.

O štai Gabija Vaičeliūnaitė sėkmingai tęsia „Minties“ gimnazijos kūrėjų tradicijas, pateikdama savo eiliuotų kūrinių.

Didelio netikėtumo sulaukėme iš K. Paltaroko gimnazijos – abiturientės Salvijos Vaičikonytės poezijos ir iliustracijų. Kur tokie kūrėjai slepiasi iki pat mokyklos baigimo? Mieli mokytojai, nebeslėpkite talentų!

 

Mūza Olimpija Svetickaitė

Mokytoja Gražina Apšegienė apie Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos ketvirtokę Mūzą rašo: „ Labai draugiška, niekada nelieka abejinga kito nesėkmei ar skausmui. Be galo daug skaito, net per atostogas nepaleidžia iš rankų knygos. Mėgsta leisti laiką gamtoje, neįsivaizduoja vasaros be jūros. Labai myli naminius gyvūnus, ypač šunis. Užaugusi svajoja tapti veterinarijos gydytoja.

Jos rašto darbai pasižymi savitu stiliumi, minčių dėstymu, teksto nuoseklumu, vaizdingumu, dažnai nuo pirmųjų sakinių sudomina skaitytoją. Mūzos eilėraščiuose dominuoja gamtos tema”.

Vasaros prisiminimai

Tą rudenį gaivų ir ilgą,

Skaičiuojant kiekvieną lašą,

Ant lango staiga man nukrito

Vasaros šiltos naktys.

Svajonėse jie liko ilgai –

Tie žvaigždėti balti rūkai,

Neištrinsit Jūs niekada

Iš mano atminties to ne…

Ruduo

Auksaspalvė žemė sutvisko,

Parudavo medžių plaukai,

Rausė guolį ramioji miegapelė

Tarsi šuo beieškodamas kaulo.

Lapai skendo giliose balose,

Šaltose, giliose, pilkose.

Skrido gandras iš savo namų,

Gilion Afrikon laukt karštumų.

Pušų dėdė Pušinis

Miškų vidury, šilų kambary,

Gyvena dėdė Pušinis.

Jis dėdė pušų,

Didelių ir mažų,

Jis lauką paverčia mišku.

Miškai tie taip tankūs,

miškai dideli,

Svarbiausia – jie labai žali!

Istorija

Mano senas drauge,

Papasakosiu tau istoriją,

Kurią susapnavau

Per pilnaties melodiją.

Kai gėlės suspindėjo

Mėnulio šviesoje,

Ir laikrodžiai tiksėjo

Kaip niekad tyloje.

Kai mėnuo padidėjo

Dar trečdaliu visu.

O saulė pasilipus

Sėdėjo tarp debesų.

Paukštis

Paukščio širdelė maža

Liūdesį ir džiaugsmą talpina.

Meilė ten tokia gyva,

Prieglobstį turi jaunikliai.

Myli mamytė vaikus,

Meilė tenai begalinė.

Pakels ir džiaugsmus, ir vargus

Paukščio širdelė krūtinėj.

Džiaugsmo laimingąją valandą

Džiaugias šeimyna visa.

O kai ateina negandos,

Laikosi kartu šeimyna.

Pavasaris

Saulytė nušvito,

Paukšteliai parskrido.

Tai metas stebuklingas –

Pavasariu vadinas.

Gėlytės jau pražydo,

Upelis suspindo.

Dienelės ilgėja,

Naktelės trumpėja.

Pabunda žvėreliai

Iš žiemos miegelio.

Visi iš visur lenda

Ir kviečia eit į gamtą.

Kaip Nevėžis atsirado

Seniai seniai seniai, kur dabar vingiuoja upė Nevėžis, plytėjo laukai, pievos, kloniai. Buvo ir kalvų, bet labai trūko upių.

Tais laikais pievose gyveno milžinas, vardu Priešgyna. Nemanykite, jis visai nemėgo priešintis ar ginčytis. Vardą lėmė jo buvęs vaikystėje charakteris, bet dabar Priešgyna labai draugiškas. O milžino draugas buvo vėžys, kurio vardas – Tiesiog Vėžys. Vieną dieną bevaikščiodami jie smarkiai susiginčijo. Priešgyna galvojo, kad, jeigu iškasi vagą ir pripilsi į ją vandens, jau bus upė. O Tiesiog Vėžys galvojo, kad, jeigu ištarsi tinkamą upės pavadinimą, ji iškart atsiras. Tiesiog Vėžys, norėdamas įrodyti, kad Priešgynos manymas neteisingas, jau išsikasė vagą ir liejo pirmus lašus. Milžinas, supratęs, kad jo teiginys nėra teisingas, sušuko:

Ne, Vėžy!

O upės pavadinimas turėjo būti būtent toks – Nevėžis. Todėl vanduo tiesiog nukrito iš dangaus. Jis užsėmė ne tik Tiesiog Vėžį, bet ir Priešgyną.

Dabar būtent ten ir vingiuoja Nevėžis, nusinešęs draugų sielas…

Gabija Vaičeliūnaitė 

Jaunoji kūrėja iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos Gabija yra kukli, nenori apie save pasakoti”, – rašo mokytoja Adelė Samuolienė. O apie tai, ką reiškia žodis ir rašymas, pati Gabija sako taip: „Žinau, kad pasakytas žodis pasilieka ilgam ir niekada negrįžta, žodžio negalima ištaisyti, išbraukti, ištrinti… Todėl man patinka rašyti.“

Neskubėkit užaugt

,,Neskubėkit užaugt“, – vis kartoja mama

Ir liūdnai susimąsto šiuos žodžius tardama.

,,Neskubėkit gyvent“, – vis sakydavo ji,

Kai tėveliai jauni mums atrodė seni…

Ir menu tas dienas, kai buvau dar maža,

Kai blogiausia man buvo baugiausia tamsa…

Kai labiausiai skaudėjo – nubrozdinti keliai,

O kalti dėl jų buvo nevykę takeliai…

Kaip norėjom užaugt! Ar prisimenat jūs?

Kaip norėjom turėti jau savo namus…

Kai dar smėlio dėžėj žaidėme mes visi,

Dar dainavom dainas ir atrodėm linksmi…

Kaip pasiilgau dienų, kai galvot nereikėjo,

Kai mama apsispręsti dėl visko padėjo…

Ir kodėl gi? Kodėl? Jau negrįš ta diena.

Kai svajonėse buvo ateitis dar visa…

Taip, mama- ji, atrodo, dėl visko teisi,

Bet kodėl jos neklausėm, kai buvom maži?

Dar dabar pasiliko jos žodžiai širdy:

,,Neskubėkit užaugt, viskas dar ateity…“

Tai, kas brangu

Žili plaukai, pavargę akys,

Jos žvilgsnis liūdnas ir daug vargo matęs.

Nors ji sena, bet vis gražuolė –

Mano močiutė man taip atrodė.

Ji užaugino juk mano tėtį

Ir mano tetą, ir mano dėdę…

Nors gražūs metai taip greit praėjo,

Bet mūs senelis vis ją mylėjo.

Mano močiutė – ji man geriausia!

Patars ji visad, kai bus blogiausia.

Su ja kalbėtis taip malonu,

Taip gera būti su ja kartu.

Bet būna vaikas, kuris nejaučia,

Kuris močiutės jau nepriglaudžia…

Jis nesupranta, kaip jai sunku –

Kaip gali būti tokių vaikų?

Man pas močiutę geriausia būti –

Gamtoj prie kaimo, šalia padūkti.

Mano močiutei kol plaks širdis,

Tol mano akys lietum nelis!

Salvija Vaičikonytė

„Jau nuo antros klasės tvirtai žinojau , jog savo ateitį siesiu su kūryba. (…) Taigi dailės mokykloje praleidau keletą metų, dabar net sunku jau tiksliai suskaičiuoti kiek. Kartą pamaniau, jog ten prabėgo visa mano vaikystė. (…) Apie 2011 metus po truputį susidomėjau fotografija. Rimčiau fotografuoti pradėjau 2013 metais, nes užsidirbau ir nusipirkau veidrodinį fotoaparatą. Mokytojas S. Skrebys pasiūlydavo dalyvauti foto konkursuose, aš visada sutikdavau. Greta fotografijos mokiausi Photoshop programos. Su ja galėjau eksperimentuoti, kurti foto koliažus, išbandyti skaitmeninę tapybą. (…) Nuo mažų dienų svajojau išmokti groti gitara, tačiau dabar pamilau ukulėlės skambesį. (…)

Grojant reikia žodžių, tad kartą atsiverčiau a. a. savo tėčio Antano Vaičikonio eilėraščių knygutę. Jos viršelis iliustruotas mano piešiniu, kurį piešiau būdama pradinukė. Jei ne tėčio eilėraščių knygutė, turbūt net ir nebūčiau pradėjus pabandyti parašyti eilėraštį. Tikriausiai pirmąjį eilėraštį parašiau po tėčio mirties, tai buvo būdas nusiraminti ir susitaikyti. Taip pat prisiminiau, jog tėtis man minėjo, kad parašė eilėraštį po savo tėčio mirties. (…) …pirmą kartą parodyti savo eilėraščius lietuvių kalbos mokytojai Linai Karazijienei buvo labai nedrąsu. Tačiau to tikrai reikėjo, nes jei nebūčiau pasidalinusi tada, nesidalinčiau ir dabar. Manau, jog poezija – tai pati asmeniškiausia meno rūšis, tad, pasidalindamas eilėraščiu, atveri visą savo vidų“, – apie save kalba jaunoji kūrėja.

O štai mokytoja Lina Karazijienė rašo: „Salvijai duotas nepaprastai atidus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas į pasaulį, stengiantis suprasti jo paslaptis, jo šviesą ir tamsą. Natūralus vidinis poreikis kuo daugiau aprėpti, užfiksuoti, atverti sau ir kitiems virsta meninės fotografijos ir poetinės kūrybos bandymais. Juose – visa tiesa apie atvirą, nuoširdų tapsmą savimi“.

***

girdžiu kaip

varstosi

akių vokai

tyla

spengia

kaip pasibaigusi

televizijos programa

džiūsta burna

kaip senkantis ežeras

išseko kūnas

prasiveria siela

***

Krenta mano paveikslai

nuo pilkų kambario sienų,

subyra mažais trupiniukais,

ir vėl pilka visur pasidaro…

Krenta mano paveikslai,

tamsią liepos naktį.

Užsimerkiu ir girdžiu,

kaip jie vaikšto pakampėm…

***

Smenga batukai į sniegą

Į smarkia pūgą

Tvirtai įsikimbu į ranką

Vedančią per sniego kalnus

Vedančią vilties takais

Vedančią gyvenimo keliu

Daugiau nieko nebuvo

Tik baltas sniegas

Ir tvirta ranka

Tėčio ranka pūgoje

***

Slenka plaukai nuo galvos

Slenka aktorių pavardės

filmo pabaigoj

Verkia žiūrovai

Stebėdami savo gyvenimo

juostą

Ir tik vienas žiūrovas tyliai paploja

***

Bandau įveikti baimę

suprast

kreivos šakos trajektoriją

ir vėl viską kartoju

***

Pasakos keičiasi

byra laikas

smėlio laikrodis

laikomas oras

mūsų plaučiuose

putoja jūra

rūko jūrininkas

vėl užsirūko

***

kibernetinė tuštybė,

kebabų supirktuvė,

šakutė, peilis, šaukštas,

bukumas, melas,beprasmybė

nauja era,

bet senos žinios.

Kai

Kai norisi čiaudėti, bet

neišeina,

kai atsikosėti negali,

kai nori verkti bet,

nepavyksta

galbūt geriau užmerkt akis

ir apsimesti, kad miegi

kai sukasi pasaulis,

ir garsiai tiksi laikas,

trankiai plaka raudona širdis

ir oras vaikšto kūnu

galbūt geriau užmerkt akis…

Prisiminimų paveikslėliai

miškų ošimą jau iškeitėm

ne ne į tylą

į kompiuterio ūžimą

į telefono skambėjimą

kadaise

skambėdavo

varpai

mažų miestelių aikštėse

mažų namelių

mažuose langeliuose

aidėjo

garsas

Merdėjančios viltys

palikti žaislai pasenti

palikti kapai užželti

mirštanti saulė

mirksnis dangaus

senos viltys

nenusivilti

 

Bendrinti šį straipsnį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

- Advertisement -
Ad image
- Advertisement -
Ad image