Jau ne pirmą kartą maloniai stebina Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai. Pasvaliečius globoja gimnazijos mokytoja Regina Grubinskienė. Šiandien tribūnoje NEVĖŽIS – Kotryna Kraptavičiūtė, kurios poeziją jau skaitėme pavasarį, ir Viktorija Muralytė. Abi kūrėjos – labai savitos, ieškančios ir randančios žodžių naujoms pajautoms, potyriams išsakyti. Skaitytojai pajus, jog autorės labai atsakingai pasirenka žodį, temų spektrą, ir tai liudija kelio į brandžią kūrybą sėkmingas paieškas.
Panevėžio „Minties“ gimnazijos jaunieji kūrėjai – dažni svečiai tribūnoje. Tačiau šiandien, kaip tyčia prieš Šventes, į ją įkopė naujokai – Milda Lileikaitė, Edvinas Žiaugrė ir Juras Nauronis, pastebėti ir globojami mokytojų Emilijos Gedraitienės ir Dainos Rasalskienės. Visi trys kūrėjai pateikė prozos kūrinius. Autoriai turi vieną bendrą bruožą. Visiems labiausiai rūpi kuo giliau pažvelgti į žmonių tarpusavio santykius, įžvelgti jų atsiradimo, keitimosi priežastis. Ir visi įžvelgia svarbiausią vertybę gyvenime – žmonių jautrumą vienas kitam.
Kotryna Kraptavičiūtė
laukiant autobuso Kiemėnai – Pasvalys
I
kaimo stotelėj
gluosniškos Kalėdos –
iki žemės smulkių
lapelių girliandos
II
darydavo alų namie
iš apynių
ta proga
subėgdavo giminės
vyresni vaikai
gaudavo palaižyt
greitesnis net siurbtelėdavo
mes maži
žiūrėdavom
kaip filmą N-14
III
po šitokių Kalėdų
jei būsiu kad ir
tropikuose
atvažiuosiu
ramiai numirti
po gluosniu
pakarkit mane
ant girliandų
laiškas kirpėjai
gal net neprisimeni
manęs nors buvau
nuolatinis klientas
ateidavau užsirašyti
prieš porą savaičių
ir tos savaitės
būdavo vien laukimas
prie tavo karsto
buvo tų šlykščių
baltų kelmų –
chrizantemų
nemėgai jų
nemėgai ir kvapo
kai niekas nematė
išmečiau juos
miegok ramiai
daugiau nesikirpsiu
plaukais iki kelių
prisidengęs tirtėsiu
per lietų
šunytis
prie tavo guolio
kad tik greičiau
kai vėl susitiksim
galėsim siūti
angelams perukus
girdėjau Dievas reiklus
iš nervų plaukai slenka
***
jei mirtų draugas
ar derėtų
verkti garsiau
už jo motiną
valdyti klyksmą
kai užmeta
pirmas saujas
kas meta pirmą saują?
ir tada jau kastuvais
duobkasiams užmokėjo
jo motina jiems
sumokėjo kad jį užkastų
ir tada jau kastuvais
kuo greičiau atlikti darbą
pareiti pas žmoną
bus išvirusi barščių
ir tada jau kastuvais
o ką duobkasiai galvoja
eidami namo
ar jie nebemato mirties
ir tada jau kastuvais
pasilikit pietų mielieji
pasėdėsim nejaukiai
juk jis būtų norėjęs
ir tada jau kastuvais
ar dera numirti
per draugo laidotuves
nes ką daugiau bedaryti
ir tada jau kastuvais
mielas miręs drauge
ar nori kad numirčiau dabar
kai tarp mūsų tik mirtis žemių sauja
nenuryk adomo obuolio
šventieji raštai, tiesos – niekai
nuodėmė kaklo linkyje
nenuslinko į strėnas
dievų šnabždesiai, dejonės
tikrosios jų maldos –
tavyje visa
dar truputį neužmiršk, Dieve
Dievas mus išgalvojo
tuoj prapulsim
musės vienadienės
nesutiksim Bobio
ir jis mūsų ne
Dievas nesiklauso
tambūrino žvangučių
o mes vis viena grokim
kas yra namai
terpentinu ir dažais
kvepia
apsilaupiusios
dirbtuvės sienos
įeinu
įkvepiu
kaip pirmo dūmo
neatsargiai
negalvodama
kai nežino tėvai
mmm
iškvepiu neatsikosėdama
„čia buvo ievutė“
o adomuko kartu
neatsivedei ką?
lylio
grįžk namo bite
žaizdotos pievų žolės
nenutūpk pavargus
grįžk namo bite
motuta rauda
negrįši bite
bite
Ankščiau
Išaugau save
Kaip gyvatė,
Išsinėrusi iš
Savosios odos.
Patyliukais pavasarį
Susiraizgiusi
Garažo durų
Plyšyje išaugau.
Ankščiau, vis ankščiau,
Dangus vis arčiau.
Transcenduojantys debesys
Ves namo vis greičiau.
Natura abhorret vacuum
Gamta nekenčia tuštumos:
Tavo tuščio žvilgsnio
Į beribius jūrų vandenis,
Noro paskęst bangose.
Trūkčiojančio akies voko,
Prieš pakylant nuo
Sutryptos žemės, ant
Kurios miegojai nakčia.
Žodžių, kuriais užverti
Savo sielą ir mintis
Nenorėdamas įsiklausyt,
Pažvelgt skausmui į akis.
Priglausk mane
Vasaros atokaitoj priglausk
Mane taip saldžiai, kaip
Rasa, nusileidus ant dulkėto
Žiedo, priglaudžia jį į savo malonę.
Kaip po lietaus būk
Man gaiva, žalia žole.
Rymok varlės pėdsakais
Nugrįstoj žolėj.
Prisimink bent kartą
Mano vardą,
Švelniai lūpomis
Jį glostyk.
Pagonio dalia
Mes skalbiame savo
Nuodėmes kaip pagonys –
Vandenyje.
Išplauname kipšą,
Kad jis atgimtų ir
Vėl menkintų sielą.
O pasaulis rėkia,
Kad dangus ir žemė
Yra ta pati nuodėminga vieta.
Mes susilyginam su
Žeme arba iškeldiname
Save į olimpo kalnus.
Siūlą išlaikę laimingai
Gyvenam, o nutraukę –
Laukiam mirties.
Man sunku
Man sunku priprasti
Prie monotoniškai
Purškiančio lietaus.
Aprėpti laiką rankomis,
Kai dienos bėga
Ilgiausias distancijas.
Atsidaryt langą
Išaušus dvylikai
Ir stebėti, ir laukti.
Laukti, kol nukris
Bent viena žvaigždė
Ir suspindės mano akys.
Išaušus rytui,
Išeisiu į gatvę.
Nedrąsiai dėsiu žingsnius.
Įvairiaspalvių namų
Apsupty ieškosiu savęs.
Vargu ar rasiu.
Save radęs žmogus
Gali vadintis vardu,
Ramiai nakčia miegoti.
Edvinas Žiaugrė
Mokytoja Emilija Gedraitienė apie Edviną: „Tai pirmokas, įsiliejantis savo pirmaisiais darbais į „Minties“ gimnazijos kasdienybę. Mokiniui svarbu, kaip jaučiasi ir ką išgyvena esantis šalia. Yra pastabus, paslaugus, komunikabilus jaunuolis, todėl tai jaučiama ir kūriniuose“.
BENAMIS
Penktadienis. Baigėsi pamokos. Kaip gerai, kad šiandien tik penkios. Antai prie parduotuvės vėl tas pats benamis su šunimi. Reikia pabandyti. Juk internete rodo, kaip po išmaldos paseka žmogų, ką su gautais pinigais darys. Prifilmuota, kaip vieni perka maisto, ir dar kokio, kiti tik šiltų rūbų. Berniukas pačiupinėjo kišenėje sutaupytuosius. Ten jų jau sumelė. Sugalvojo ir jis išbandyti. O po to mamos kaip nors atsiprašys. Pasiteisins „eksperimentavau“, o paskui per mėnesį vėl susitaupys…
Priėjęs prie benamio pasisveikino, padavė eurų. Žmogus suspaudė saują – veidas tarsi antrą kartą gimusio pasidarė. Bet nenuskubėjo, o atsisukęs į berniuką padėkojo. Pastarasis paėjo už kampo ir laukė, ką benamis darys. Šis dar kiek pasėdėjo, po to lėtai atsistojo ir pakvietė silpną purviną šunį kartu. Berniukas sekė, kaip jiedu įėjo į gyvūnų prekių parduotuvę. Kai jie vėl pasirodė gatvėje, seklys neiškentė, priėjo ir paklausė, kodėl jie ėjo į šią parduotuvę. Juk berniukas tikėjosi kitko. Nuskambėjo netikėtas paaiškinimas: „Šuo – geriausias žmogaus draugas“.
Juras Nauronis
„Atsakingas jaunas žmogus, abiturientas, kuris nuosekliai atlieka darbus, brandina mintis. Tai, kas aktualu mąstančiam žmogui, išsako ir kūrybiniuose bandymuose. Jo apžvalgos yra ne tik iš asmeninės patirties, bet ir iš Lietuvos aktualijų“, – taip mokytoja Emilija Gedraitienė supažindina su jaunuoju autoriumi.
GYVENIMO KOVA
Kiekvienas žmogus beveik kasdien susiduria su problemomis. Todėl neretai aplanko jausmas, lyg viskas, ko tu nori, yra tai, jog tu nieko nebenori. Darosi sunku kvėpuoti ir jautiesi, tarsi tavo viduje būtų vakuumas, kuriame ištirpo ir oras, ir garsai, ir jausmai. Tuštuma. Tai vienu metu ir truputį malonus, tačiau ir katastrofiškai baugus jausmas, kurio sustabdyti tuo momentu nei norisi, nei įmanoma. Panašus jausmas mane aplankė ir tądien.
Nors buvo pilka neseniai prasidėjusio rudens diena, lauke nelijo, tačiau man tai nebuvo svarbu. Tikriausiai retam jauno amžiaus žmogui būtų svarbūs išorinio pasaulio aplinkos veiksniai: mokykloje per matematikos kontrolinį darbą gauna dvejetą, sužino, kad jį išdavė mylimas žmogus, grįžęs namo, skaudžiau nei bet kada anksčiau susipyksta su savo tėvais visai to nesitikėdamas. Taigi, taip nesitikėdamas ką tik papasakojau savo tos dienos potyrius bei įvykius. Suprantama, daugumai žmonių jie pasirodytų gana menki. Tačiau man viso šio „mišinio“ pakako, kad nebežinodamas, kur dėtis, nuspręsčiau nukulniuoti į netoli namų esantį parką. Kuo toliau nuo visų ir visko.
Susiradęs dar neišrinktą dalimis suoliuką norėjau surikiuoti galvoje nebetelpančias mintis ir veltui viduje ieškoti kažko, kas kaip nors padėtų. Nežinau kodėl, bet nuojautos paskatintas netikėtai pakėliau galvą ir pamačiau taku lėtai ateinantį žmogų.
Tai buvo senyvo amžiaus vyras. Jis buvo užsidėjęs nedidelę kepurę, apsirengęs megztiniu su gobtuvu bei mūvėjo į džinsus panašias kelnes. Tačiau jis nebuvo panašus į tingų bei paniurusį senolį, kokius beveik kasdien sutinku gatvėse, matau prie parduotuvių. Jo veide buvo galima įžvelgti ramumą bei pasitikėjimą savimi. Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Ei, vaiki, tau viskas gerai?
Aš linktelėjau galvą.
– Aš per daug senas, jog pažvelgęs į žmogaus veidą nesugebėčiau atspėti, kad jam kažkas neduoda ramybės.
– Na, turbūt šiuo atveju taip pat nesuklydote, – atsakiau nuleidęs galvą.
– Tai pasisakyk. Gal kuo nors galėsiu padėti, – tarė jis.
Trumpai apsakiau jam tokios mano būsenos priežastis, o jis klausė truputį primerkęs akis ir sunėręs rankas už nugaros.
Man baigus jis prabilo:
– Žinai, vaike… Suprantu, kaip jautiesi dėl viso šito, nes aš kadaise taip pat buvau jaunas. Labai žavėjausi boksu bei vėliau treniravau kitus. Ir turiu pasakyti… Atėjęs į šį pasaulį žmogus iškart pradeda kovą. Tai kova su gyvenimu. Jis ima tau smūgiuoti. Vieni smūgiai būna silpni. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie sužeidžia baisiau už bet ką kitą. Ir nesvarbu, koks stiprus bebūtum, gyvenimas parklupdys tave ant kelių ir laikys tokioje padėtyje, jei nieko nedarysi. Niekas kitas tavęs taip nesumuš, kaip tai gali padaryti gyvenimas. Leisk dar pasakyti tai, ką tu jau žinai. Šiame pasaulyje glūdi ne vien saulės spindulėliai bei vaivorykštės. Tai taip pat yra žiauri ir atšiauri vieta, todėl, jei tu nori čia nepražūti, turi būti pasirengęs bet kokia kaina atlaikyti gyvenimo smūgius. Ir jokiu būdu nesistenk rodyti pirštais į kitus žmones taip ieškodamas kaltų dėl patirtų negandų. Tai daro tik bailiai, o tu nepanašus į tokį. Galbūt tai nepaguos tavo dar jaunos ir jautrios širdies, tačiau tikiuosi, jog, kai tu visa tai suvoksi bei susitaikysi su tuo, išliksi šioje išlikimo kovoje.
Tikriausiai vėl iš mano šįkart jau kitokios veido išraiškos jis suprato, kad jokie kiti žodžiai nebereikalingi. Mandagiai atsisveikinome ir nuėjome savais keliais. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau prie savo namų. Tačiau galiu pasakyti, jog jaučiau keistą laisvumą, ramybę bei tvirtumą viduje. Sutikto garbaus amžiaus bei didžios sielos žmogaus žodžiai įstrigo manyje ir jų galia padėjo.
Įėjęs į butą, pažiūrėjau mamai į akis norėdamas atsiprašyti, bet pamačiau, kad ji viską supranta. Netrukus atėjo metas ilsėtis, ir tikriausiai dar nesu užmigęs su tokia ramybe ir euforija savo širdyje. Jaučiau, kad kitą gyvenimo smūgį aš sutiksiu ir atlaikysiu su didesne tvirtybe ir jokiu būdu neleisiu manyje įsigalėti to smūgio sukeltai tuštumai.
Milda Lileikaitė
Mokytoja Daina Rasalskienė rašo: Tai tylus ir kuklus žmogus. Apie save Milda sako: „Šiuolaikiniam žmogui dažnai iškyla klausimas: „Kas aš esu?“ Ir dažnas neturi atsakymo. Vienas iš būdų atrasti save yra skaityti poeziją. Ir nebūtina patirti skaudžių ir linksmų išgyvenimų ar aplankyti daug vietų, kad žinotum, kas esi. Viskas, ką tau reikia padaryti, tai pasiimti į rankas poezijos knygą. Svarbiausia pasirinkti sau artimą kūrinį, sugebantį paliesti giliausius sielos užkaborius“.
Namai, turintys sielą
Pabundu naktį. Aplinkui mane vien tamsa. Lengviau atsikvepiu, kai pro užuolaidų ir lango tarpą pamatau labai šviesų mėnulį, kurį saugo kelrodės žvaigždės. Stebuklinga ir pilna magijos naktis.
Staiga išgirstu, kaip verčiamas knygos puslapis. Tėtis negali užmigti, todėl vėl skaito filosofinį kūrinį. Lėtai atsikeliu ir einu į svetainę. Matau jį, patogiai įsitaisiusį supamajame krėsle, apsiklojusį mano dovanota antklode, pasiūta iš daugybės skiaučių. Nuo lempų sklindanti silpna šviesa apšviečia antklodę ir tada ji man primena Kalėdų eglutę.
Tėtis pastebi mane ir rankos mostu paragina prieiti arčiau ir pasisodina mane ant kelių. Paklausia, kodėl nemiegu. Sapnavau košmarą? Kažkas pabudino? Aš net pati nežinau, todėl tik gūžteliu pečiais. Tėtis pasiteirauja, ar paskaityti man Salomėjos Nėries „Eglę, žalčių karalienę“. Linkteliu galvą. Ji buvo mano mėgstamiausia pasaka nuo pat mažens. Ir visąlaik tėtis ją man sekdavo. Vos tik jis pradeda, aš jau savo akyse regiu gražiąją Eglę, su seserimis besimaudančią ežere, Eglę, pamačiusią žaltį savo marškiniuose, Eglę, laimingai gyvenančią pilyje su vaikais ir Žilvinu.
Slapčia tikiuosi, jog aš esu tokia pat laiminga, graži, mylinti ir mylima, kaip ir Eglė. Turiu savo nuostabius namus, sveikus ir laimingus vaikus, mylintį vyrą ir savo sodą, kuriame auginu gėles. Sūpuodamasi sūpynėse, užsidėjusi gėlių vainiką ant auksinių plaukų, apšviestų saulės, stebiu savo vaikus, linksmai žaidžiančius pievoje. Bet staiga viskas išnyksta ir… krentu į bedugnę…
Atsibundu. Greitai išsitiesiu lovoje ir bandau susivokti, kur esu. Pro pravertą langą padvelkia ledinis oras ir mane nukrečia šiurpas. Atsikeliu ir užveriu langą. Labai tamsi naktis, kaip buvo ir mano sapne. Pajuntu, lyg mano sieloje būtų atsivėręs Bermudų trikampis, į kurį krintant nebūtų nei pradžios, nei pabaigos. Jausmas toks, lyg ši skylė būtų pavogusi mano prisiminimus, mano jausmus, mano… ne… tai tik iliuzija. Iliuzija mano sielos, atskleidžiančios tokį pasaulį, kokio jau seniai nenoriu matyti. Tyliai išsliūkinu į svetainę ir atsisėdu į tą patį krėslą, užsikloju ta pačia antklode. Pradedu sūpuotis. Iš mano akių ima riedėti krištolo gabalėliai, išpaišydami mano skruostus vagomis lyg upeliais. Mano tėčio jau seniai nebėra, tačiau aš kasdien jau dešimt metų vis prisimenu jį, kad jis tebebūtų gyvas mano mintyse, prisiminimuose.
Staiga pamatau savo dukrelę Danielę, artėjančią prie manęs. Pastebėjusi mano ašaras, pasiteirauja, ar viskas gerai. Nusišypsau. Tik vaikai sugeba būti tikriausi gerumo įsikūnijimai. Pasisodinu ją ant kelių ir paklausiu, kodėl ji nemiega. Danielė sapnavo košmarą. Nuraminu ją, kad viskas baigėsi, ir paklausiu, ar nori, kad pasekčiau „Eglę, žalčių karalienę“. Ji labai jai patinka.
Tą akimirką suvokiu, jog knygos mano tėčiui ir man buvo visas pasaulis. Pasaulis, kuris mus tik dar labiau suartino, paskatino mūsų vidinių pasaulių tobulėjimą. Knygos suteikė mums tikrus namus, kuriuose vyravo meilė, šiluma, tarpusavio ryšys bei pilnatvė, ir patvirtino Cicerono mintį: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“
