Vis daugiau jaunų žmonių savo laisvalaikį, energiją ir žinias skiria savanorystei. Nors neatlygintina pagalba vargstantiems senoliams, tėvų meilės nepatyrusiems vaikams, beglobiams gyvūnams ar kultūros renginiams šiek tiek skiriasi, daugelis savanorių pripažįsta, kad tai puiki pilietiškumo ugdymo mokykla, neretai nutiesianti kelius karjerai.
Apie Maltos ordiną ir jo gerus darbus tikriausiai girdėjo daugelis. „Maltiečių sriuba“ kasmet suburia tūkstančius neabejingų vienišiems senoliams žmonių, tačiau Maltos ordinas rūpinasi ir neįgaliaisiais, vaikais iš sunkumų patiriančių šeimų bei visais, susidūrusiais su sudėtingais gyvenimo išbandymais. Iš maždaug pusantro tūkstančio savanorių apie penki šimtai – nuo keturiolikos iki dvidešimt devynerių metų.
Vienas iš jų – tik prieš kiek daugiau nei savaitę Jaunųjų maltiečių vadovu tapęs Aidas Gedminas. Jo savanorystės patirtis – jau septyneri metai, mat į jaunųjų maltiečių gretas jis įsitraukė būdamas tik penkiolikos.
„Tiesiog norėjau gerai praleisti laisvalaikį su draugais. Maniau, kad tai bus daug turiningiau, nei sėdėti prie kompiuterio. Tačiau po pusmečio supratau, kad savanorystė man duoda gerokai daugiau. Žinios, patirtis ir pasikeitęs požiūris į daugelį dalykų ir lėmė, kad baigęs mokyklą pasirinkau socialinės politikos studijas“, – „Sekundei“ pasakojo šiemet ketvirtą kursą Vilniaus universitete baigsiantis Aidas.
Pirmoji jo patirtis buvo pagalba fizinę bei regėjimo negalią ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Niekam ne paslaptis, kad tokie neįgalieji dažnai būna sveikų bendraamžių atstumti ar net patiria patyčias. Pradėjęs bendrauti su tais vaikais Aidas pajuto, kad jie yra ypač nuoširdūs, atviri ir norintys bendrauti.
Tiesiog pati visuomenė, ypač vaikai, jų šalinasi. Kaip sakoma, kol neapsiauni kito batų, tol negali pajusti, kad jie spaudžia. Tad kuo didesnis būrys žmonių norės padėti likimo nuskriaustiesiems, tuo mažiau visuomenėje bus susvetimėjimo ir daugiau – bendruomeniškumo. Juk dabar net kaimynai nepažįsta vienas kito, jau nekalbant apie kokią nors pagalbą sunkiau vaikštančiam senoliui ar vienišai mamai.
„Savanorystė praplečia požiūrį į tą visuomenės dalį, kuri paprastai lieka užribyje ir jos mes tiesiog nematome. Tik pradėjęs savanoriauti pamačiau, kad yra vaikų, kuriems tėvai neduoda kišenpinigių, kad kai kurie neturi net batų ar rašymo priemonių mokyklai – tai, kas tau tarsi yra duotybė, kitiems niūri kasdienybė. Jeigu ne savanorystė, tikriausiai tos sudėtingos gyvenimo pusės būčiau nepamatęs. Ir tai privertė perkainoti savo vertybes“, – atvirai kalbėjo jaunasis maltietis. Jis į savanorystę įtraukė ir dvi savo jaunesnes sesutes.
Pagalbos reikia ir savanoriui
Pasak A. Gedmino, savo laisvalaikį skiriantys savanorystei vaikai ar jaunuoliai visai kitaip reaguoja į aplinkinių patyčias, smurtą tarp bendraamžių ar pašaipas – jie ne tik kad patys taip nesielgia, bet ir sudrausmina kitus.
„Kai kuriose mokyklose popamokinė grupė yra kartu su dienos centru, kurį lanko vaikai iš sunkiau gyvenančių šeimų. Pastebėta, kad toks bendravimas duoda gerų rezultatų. Buvo atvejų, kai bendrauti su tokių šeimų atžalomis tėvai drausdavo savo vaikams, tačiau ilgainiui jie supranta esantys tokie patys, kaip ir visi. Taip nejučia vaikai pradeda keisti ir savo tėvų požiūrį į sunkiau gyvenančias ar su sunkumais susiduriančias šeimas“, – pasakojo A. Gedminas.
Be abejo, labai svarbu, kad savanorystė būtų kokybiška. Jaunųjų maltiečių vadovo teigimu, jeigu norime, kad neatlygintina pagalba būtų naudinga tiek pačiam savanoriui, tiek jos gavėjui, labai svarbu savanorį pamokyti, bent jau darbo pradžioje pabūti šalia, suteikti reikiamą pagalbą. Savanoris turi jausti jį priėmusios organizacijos palaikymą.
„Tik pradėjus savanoriauti kyla tūkstantis ir vienas klausimas: ar teisingai pasakiau, ar galiu taip elgtis, ar neįžeisiu kito asmens, ar tas nejaukus jausmas, kai stovi šalia žmogaus ir nežinai, kaip pradėti pokalbį, nesutrukdys bendrauti. Jeigu savanoris pasijaus nejaukiai ir nesulauks palaikymo, tikėtina, jis atsisakys dirbti. Siekiant to išvengti, savanoriui būtina pagelbėti, kad jis nesijaustų paliktas vienas“, – kokybišką savanorystę pabrėžė pašnekovas.
Ir nors savanorystės patirtis kiekvieno skirtinga, visus vienija bendras tikslas – padėti kitiems. Neatlygintina pagalba tame pačiame mieste ar rajone, bendruomenėje gyvenančiam žmogui kaip niekas kitas turbūt skatina bendruomeniškumą, supratimą ir atjautą.
„Gatvėje parkritus žmogui, neretas tiesiog praeina pro šalį: ai, tikriausiai girtas, tačiau gal tam žmogui pasidarė negera. Ragavusysis savanorystės duonos supranta, kad tai yra ir jo reikalas, o ne kieno nors kito, ir jo pareiga – padėti. O tos pagalbos, atjautos mūsų visuomenėje dar labai trūksta“, – mano A. Gedminas.
Sekmadieniais – į prieglaudą
Vis daugiau žmonių nori padėti ir nuo piktadario nukentėjusiems, išmestiems į gatvę ar tiesiog be pastogės likusiems keturkojams. Panevėžyje gyvenanti Edita Jančiauskienė yra viena iš tų savanorių, kurie net ir vėlų vakarą gali šokti iš lovos ir skubėti pas skriaudžiamą ar sužalotą gyvūną.
Kaip prisipažino moteris, nuo pat vaikystės ją lydėjo gyvūnai, pamačiusi pasiklydusį šunelį ar katę, ji visuomet nešdavosi į namus. O savanoriauti pradėjo visiškai atsitiktinai: nugaišus mylimam šuneliui, visa šeima nusprendė į savo jaukius namus priimti pamestinuką iš gyvūnų prieglaudos. Pamačiusi, kad tokių nelaimėlių yra daugybė, ji nusprendė visą savo laisvą laiką skirti būtent jiems.
„Norisi tam gyvūnui atlyginti jo šeimininkų padarytą skriaudą, parodyti, kad ne visi žmonės tokie žiaurūs. O man tai suteikia begalę gerų emocijų. Aišku, iš pradžių, matydama kenčiantį gyvūną, labai išgyvenau, ašaros pačios sruvo, tačiau dabar reaguoju kiek ramiau, nes žinau, kad prieglaudoje jie yra mylimi ir sotūs“, – kalbėjo panevėžietė.
Jau penkti metai, kai kiekvienas sekmadienis yra skirtas tik keturkojams. Kaip juokauja Edita, net draugai žino, kad jos tądien neverta kviesti į svečius ar susitikimą, nes prieglauda jai yra šventas dalykas. O ir šuneliai jos pasiilgsta, nes savanorė visuomet atveža lauktuvių – namuose virtos makaronų ar kruopų košės, pagardintos sultingais mėsos gabaliukais.
Žmogiškumo pamokos
E. Jančiauskienė savanoriauja ne viena – jai į pagalbą atskuba dukterėčios Andrėja ir Dorotėja. Mergaitės kartu su teta beglobiais gyvūnais pradėjo rūpintis, kai vienai buvo vos dešimt, kitai – vienuolika metų.
„Norisi tam gyvūnui atlyginti jo šeimininkų padarytą skriaudą, parodyti, kad ne visi žmonės tokie žiaurūs.“
E. Jančiauskienė
„Sekmadieniais su mergaitėmis visuomet eidavome į teatrą ar kiną, bet kai mūsų namuose atsirado augintinis iš gyvūnų prieglaudos, tradiciją pakeitėme – pradėjome visos savanoriauti. Net ir didžiulis šaltis joms nebaisus, svarbu tinkamai apsirengti ir nepamiršti termoso su arbata“, – šypsojosi E. Jančiauskienė.
Darbo rankų prieglaudoje visada trūksta. Norinčiųjų padėti gyvūnams, ypač jaunimo, atsiranda, tačiau savanoriauti galima tik pilnamečiams arba kartu su tėvais. Bet retas suaugusysis gali tiek daug laiko skirti savo atžalai, o palikti vienų vaikų su šunimis negalima, nes gali išgąsdinti ar įkąsti. O dalis jaunų žmonių, supratę, kad savanorystė nėra tokia romantiškai, po pirmo pusdienio pabėga.
„Dažnas būna įsitikinęs, kad savanorio darbas – tik pavedžioti šunis ar su jais pažaisti. Kai reikia išvalyti voljerus, pasišlykšti ir pabėga. Bet tikrai ne visi, yra nemažai užsispyrusių, norinčių ir galinčių padėti prižiūrėti tokį būrį beglobių keturkojų. Ir paprastai tokie vaikai, pamatę, kiek dedama pastangų išgelbėti kankintą gyvūną, įsisąmonina, kad reikia saugoti ir ginti silpnesniuosius“, – kalbėjo moteris.
Ir jos dukterėčios per visus tuos savanoriavimo metus daug ko išmoko: kirpti, šukuoti, sugirdyti vaistus bei visų su šuns priežiūra susijusių darbų. O viena mergaitė svajoja studijuoti veterinariją.
Svajonė išsipildė
Prie negausaus gyvūnų prieglaudos savanorių būrio nuo praėjusio rudens prisijungė ir šiemet mokyklą baigsianti Agnė Lukšytė. Mergina sakė, kad turėti šuniuką buvo jos vaikystės svajonė. Tačiau jai nebuvo lemta išsipildyti. Visi Agnės augintiniai – žuvytės ir vėžliukas, todėl savanoriaudama prieglaudoje šią svajonę įgyvendina.
„Ten daugybė gyvūnų, ir ne tik šuniukų. Labai smagu pasibūti su tais, kuriems reikia dėmesio labiau negu man. Bet džiaugiuosi, kad tėvai man taip ir nenupirko šuns. Esu gana aktyvus žmogus, mėgstu keliauti, tad būtų gana sudėtinga savo laisvalaikį derinti prie augintinio“, – kalbėjo mergina.
Tiesa, iš pradžių būta baimių, kad išsigandęs keturkojis neįkąstų, tad Agnė klausė jau patyrusių savanorių patarimo nežiūrėti gyvūnui į akis, o jeigu jaučia baimę, neiti prie šuns. Tačiau ilgainiui su visais globos namų gyventojais mergina susidraugavo. Kai kada į prieglaudą atsiveža ir savo draugų.
„Man visada smagu išbandyti ką nors nauja, o rūpinimasis gyvūnais man suteikia begalę gerų emocijų, pasitikėjimo savimi. Pagaliau tai puiki galimybė pailsėti nuo mokslų, nes jeigu tik sėdėsi prie knygų, gerų rezultatų nepasieksi“, – tikino abitūros egzaminams besirengianti Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivė.
Parduotos dūdų vasaros
Nors Lietuvoje dar kiek neįprasta, čia sparčiai populiarėja kultūrinė savanorystė. Vakarų valstybėse tokia savanorystė skaičiuoja jau kelis dešimtmečius: ir dailės galerijose, ir parodų salėse, ir teatruose neatlygintinai dažniausiai darbuojasi senjorai, o Lietuvoje – jaunimas.
Šiuo metu Vilniuje gyvenanti panevėžietė Judita Strumilaitė kultūros renginiuose pradėjo savanoriauti dar tada, kai apie tokią veiklą neturėjo net menkiausio supratimo. Menas visada ją traukė, po pamokų lėkdavo ir į Dailės, ir į Muzikos mokyklas, o savaitgaliais su seserimi ir draugais nepraleisdavo įvairių miesto renginių.
„Viskas prasidėjo gal dešimtoje klasėje. Su draugais mėgome lankytis mieste vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, ypač „Panevėžio garso“ pasirodymuose. Ir geranoriškai vis pasisiūlydavome padėti, net nesusimąstėme apie kažkokią savanorystę. Mums tiesiog buvo įdomu“, – „Sekundei“ pasakojo mergina.
Išvykusi mokytis į Vilnių, Judita ne tik visą laisvalaikį skirdavo savanorystei, bet ir subūrė neabejingus kultūrai žmones. O viskas prasidėjo nuo žymaus Lietuvos dainininko Andriaus Mamontovo elektroninio laiško Muzikos ir teatro akademijos, kurioje tuo metu mokėsi Juditos sesuo, studentams. Atlikėjas kvietė juos dalyvauti Gatvės muzikos dienos renginiuose. Merginos neliko abejingos šiam prašymui ir pačios parašė A. Mamontovui – pasisiūlė pagelbėti. Vėliau prisidėjo prie renginio „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir daugybės kitų organizavimo.
„Kadangi mūsų buvo nemažai, atsirado iniciatyva visus suburti į tam tikrą neformalią organizaciją „Kultūros savanoriai“. Internetiniame puslapyje yra platinama informacija apie visus renginius, kur reikia savanorių pagalbos. Kultūros savanorių tikslas – prisidėti prie renginių organizavimo, kad visiems būtų smagiau gyventi“, – sakė J. Strumilaitė.
Nutiesė kelius karjerai
Kadangi studijos jau baigtos ir J. Strumilaitė dirba, savanorystei lieka daug mažiau laiko, tad dabar ji labai atsirenka renginius, prie kurių organizavimo norėtų prisidėti. Judita džiaugiasi, kad turėjo galimybę išvysti žiūrovams nematomus scenos užkulisius, perprasti renginių organizavimo subtilybes ir susipažinti su menininkais. Tai davė ir neįkainojamos patirties, nuklojusios pagrindus jos karjerai. Dar prieš keletą metų mergina savanoriavo „Kultūros nakties“ renginiuose, o dabar ji – šio kultūrinio projekto vadovė.
„Kultūrinė savanorystė padeda visomis prasmėmis – pamatai daug organizacinio ir komandinio darbo, įgyji bendravimo įgūdžių ir sutinki įdomių žmonių. Per tuos metus susipažinau su daugybe žmonių, susiradau daug draugų. O svarbiausia – patirtis ir kompetencija. Visa tai vertina ir darbdaviai“, – kalbėjo mergina.
Jos manymu, kiekvienam reikėtų išbandyti save savanoriaujant, gal tada ir mūsų visuomenė būtų geresnė ir pakantesnė. Nors savo gerumą žmonės parodo per įvairias labdaros ar išsipildymo akcijas, to nepakanka.
Tik per savanorystę ateina supratimas, kad sudėtingas visuomenės problemas galima išspręsti kartu. Ir ji pati svarsto, kad norėtų bent kelias valandas per savaitę skirti jau ne kultūrinei, o socialinei savanorystei.
„Pastarieji įvykiai rodo, kad mūsų visuomenėje yra labai didelių ir sudėtingų problemų, todėl tiek jauniems, tiek ir vyresniems būtų labai naudinga savanoriauti. Kai kurie sako, kad savanorystė – tik laiko gaišimas, nes laisvalaikį galima skirti darbui, kuris duoda bent piniginę naudą. Su tuo negaliu nesutikti, bet tikroji savanorystės vertė nustatoma ne pinigais“, – įsitikinusi J. Strumilaitė.
