Raimonda Sereikaitė savo meninę veiklą dažniausiai sieja su tūriniais objektais. Trečiąją autorinę parodą Panevėžyje surengusi menininkė meta iššūkį žiūrovui ir siūlo kasdienybę patirti neįprastai.
Vilniaus dailės akademijoje skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas baigusi R. Sereikaitė atskleidžia, kad parodą „Vakar sapnavau ateitį“ įkvėpė natūralūs jausmai. Parodoje vyrauja ryškios, teigiamos spalvos, kuriomis autorė perduoda savąją ateities viziją.
„Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų savo ateitį mato optimistiškai. Labai norėčiau, kad parodos lankytojai iš jos išeitų su teigiamomis emocijomis, – „Sekundei“ sakė jaunoji menininkė. – Kiek man tenka dalyvauti kitų parodose, pastebiu, jog kūrėjai labai bijo spalvų. O man forma ir spalva yra pagrindinė stiprybė.“
R.Sereikaitės kuriami objektai yra akiai kiek neįprasto, didelio mastelio, todėl jiems įgyvendinti reikia specifinės erdvės. Parodoje „Vakar sapnavau ateitį“ eksponuojami keturi darbai, trys iš jų nauji. Ore kabanti instaliacija „Auksinis horizontas“ gimė praeitais metais, tačiau ją panevėžiečiai turi progą įvertinti pirmą kartą.
Nors pirmieji žingsniai link kūrinių įgyvendinimo buvo pradėti dėlioti Panevėžio rajone gyvenančių tėvų namuose, tačiau pagrindinis kūrybinis procesas virė Dailės galerijos erdvėse.
„Manau, kad iš pradžių galerijos darbuotojams buvo šiek tiek keista ir neįprasta. Stebėjau darbuotojus ir mačiau, kaip jie nerimauja, nes niekas iki galo neįsivaizdavo, kaip atrodys galutinis rezultatas, – šypsosi Raimonda. – Kiek man teko susidurti, dažniausiai rengimasis parodai baigiasi tuo, jog menininkas savo darbus išdėlioja galerijos erdvėje.“
Menininkė atskleidė, kad dviem pagrindiniams darbams vietą ji numatė įsibėgant jų kūrybiniam procesui. Kitiems tinkamus kampelius atrado prisijaukinus galerijos erdvę.
Laukė tinkamo momento
Naujieji parodos „Vakar sapnavau ateitį“ darbai gimė vos per pusantro mėnesio. Jaunoji menininkė atskleidžia, kad jos galvoje pirmiausia gimsta eskizas. Ji niekuomet neskaičiuojanti, kiek laiko trunka vieno ar kito darbo kūrimo procesas. R. Sereikaitė panirdama į kūrybą pasikliauna savo intuicija.
Kūrėja neslepia, kad apie praeitą savaitę atidarytą parodą mąsčiusi ilgą laiką. Tačiau mergina nepradėjo jai rengtis iš anksto, bet laukė tinkamo momento.
„Visada vadovaujuosi intuicija, ji duoda stiprų impulsą, kad jau laikas pradėti kažką daryti. Šį kartą, pradėdama ruoštis parodai, taip taip pasidaviau momentinei intuicijai ir improvizacijai. Šia paroda ir galutiniu rezultatu tikrai esu patenkinta“, – džiaugėsi mergina.
Jaunoji menininkė atskleidžia, kad ją labiausiai žavi kūrybinis procesas. Jam pasibaigus, Raimonda suvokia, kad su kūriniu atėjo laikas atsisveikinti, nes jis galįs egzistuoti savarankiškai be kūrėjo.
„Kai darbas yra užbaigtas, jam nebereikia mano rankos ir buvimo kartu su juo. Tas momentas man yra pats liūdniausias“, – atvirai kalbėjo R. Sereikaitė.
Mergina prisipažįsta, jog vien dėl to ji nemėgstanti parodų atidarymų, nes tuomet kūrėja suprantanti, kad atėjo laikas atsisveikinti. Menininkė nebijo savo darbų pavadinti vaikais.
Praeiti metai – produktyvūs
Baigusi studijas R. Sereikaitė ir toliau gyvena sostinėje, nors Panevėžyje lankosi gana dažnai. Tėvų namuose ji praleidžia daugumą savaitgalių. Grįžti į gimtąsias vietas ji neplanuoja. Tarp Vilnius ir Panevėžio dažnai keliaujanti menininkė atvira: kol kas užtenka tiek laiko, kiek ji gali jo praleisti namų aplinkoje.
Mergina atskleidžia, jog gyventi menu ji sau leisti negalinti. Ji turi kitą profesiją, iš kurios užsidirba duonai, ir tai nėra su menais susijusi sritis. Jaunoji menininkė džiaugiasi, kad turi kitą profesiją, nes tai leidžia jai įgyvendinti savo sumanymus.
„Būnant menininku, ypač šiuolaikinio meno atstovu, nėra lengva išgyventi iš to, ką darai. Be to, aš kuriu didelius objektus, kurie nėra paklausūs“, – tvirtino kūrėja. R.Sereikaitę galima pavadinti aktyvia menininke, jos intensyvią veiklą atspindi ir grupinės parodos Lietuvoje ir užsienio valstybėse: Gruzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose bei Prancūzijoje.
Jos pirmoji, vieno objekto paroda Panevėžyje surengta daugiau nei prieš dvejus metus. Eksponuojamas objektas jau buvo apkeliavęs nemažai parodų, bet jis galerijoje „2-asis aukštas“ pasirodė su nauju auksiniu „rūbu“.
Praeitų metų rudenį Juozo Miltinio dramos teatre buvo eksponuojamas G. Sereikaitės „Trimitas“.
„Anksčiau mano ekspozicijos Panevėžyje buvo tarsi mini etiudai“, – pabrėžė jaunosios kartos menininkė.
Pasibaigus parodai, G. Sereikaitės tūriniai objektai yra išardomi ir kur nors kamputyje laukia kitos galimybės pasirodyti. Ne kiekvienai ekspozicijai menininkė pateikia po naują darbą.
Ji neslepia, kad ir senuosius darbus paruošti parodoms kainuoja nemažai energijos ir jėgų. Kaskart jos kūriniams gabenti reikia ir specialaus transporto. Menininkė prasitarė, kad ji niekuomet savęs nespaudžia ir laiko rėmų sau nenusistato. Pasiūlymų ir kvietimų dalyvauti įvairiose parodose G. Sereikaitei netrūksta. Praeitais metais jų turėjo net penkis.
„Man, kaip kūrėjai, praeiti metai buvo netgi pernelyg intensyvūs“, – atskleidė G. Sereikaitė.
gražus treningas 😀