Į jaunųjų kūrėjų tribūną „Nevėžis“ kyla turintieji ką pasakyti vaikai ir jaunuoliai. Balandžio mėnesio puslapio viešnios – prozininkės iš „Minties“. Iš tikrųjų, atsitiktinai ar ne, tačiau jų kūryba tikrai tinka prie gimnazijos pavadinimo.
Ir Marijai Petraitytei, ir Karolinai Mikoliūnaitei, ir Jovitai Jasėnaitei svarbu surasti tą, patį tinkamiausią žodį, kad išreikštų savo mintis, požiūrį. Kartais, nerandant, pasitelkiama tiesiog didaktikos elementų. Bet tai nekenkia, jei nepadauginama.
Bet kokiu atveju, visos jos – savitos kūrėjos, turinčios skirtingą pasaulėžiūrą ir pasirinkusios mėgstamas stiliaus figūras, elementus. Jei Karolinai svarbus spalvinis įspūdis, kuriant nuotaiką, vidiniai pojūčiai, Marija mintis išsako stebėdama aplinką, per, regis, nereikšmingas, tačiau daug pasakančias detales. O štai Jovitai labai svarbus vidinis dialogas, kurį leidžia skaitytojui „išgirsti“ ir kartu ieškoti atsakymų į kylančius klausimus.
Jaunosios kūrėjos – jau tribūnoje. Pasitikime!
Marija Petraitytė
Autorė apie save rašo taip:
„Kūryba man padeda tobulėti, brandina mane kaip asmenybę, plečia mano pasaulėžiūrą. Su kūryba draugauju nuo vaikystės, ji mane lydi tiek literatūroje, tiek dailėje. Kurdama jaučiuosi atradusi savo vietą šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje“.
Sidabro riteris
Nakties tamsa tirpo. Ir saulės spinduliai po truputį kopė iš po žemių. Vėjas švilpavo tylią lopšinę. Pasaulis kietai miegojo. Dangaus skliaute neaukštai dar švietė pilnatis. Tolumoje tobulas mėnulio diskas siekė medžių viršūnes.Riteris pasidabinęs sidabriniu apsiaustu paikai nusižiovavo. Mėnuo blanko.
Koks neapsakomas vaizdas! Vertėjo visą naktelę nesumerkti akių, kad išvystum tokį karališką reginį kupina tylos. Įkvėpiau ramybės…
Pirmosios paukštelių gaidos pranešė atvykstant Jos Didenybę – Aukso Kunigaikštiene. Dangaus skliautą apgobė šviesus aksomas. Riteris paskendo aukso gijose, nespėjęs pasislėpti už horizonto…
Rudens liūnas
Pilkas ruduo. Kalendorius skaičiuoja tamsiausią rudens mėnesį. Medžių šakos styro nuogos. Paskutiniai sudrėkę lapai krenta žemyn. Šlapi suoliukai stūkso vieniši. Ant pilko asfalto mėtosi cirko skrajutės, kviečiančios pažiūrėti raudonnosių klounų pasirodymų, riaumojančių liūtų ir kobros, šokančios pagal dūdelės melodijas. Kiemo lempos blyksėdamos mirguliuoja, skleisdamos blankią šviesą. Karaliauja tik rudens prieblanda. Pilki praeiviai kartkartėmis sušmėžuoja kiemo fone. Daugiabučių namų languose švietė uždegti žiburiai . Visi namuose užsidarę nuo ilgesingo rudens, tarsi saugosi, kad melancholiškas rudens žvilgsnis nepasiglemžtų jų ramybės.
Tik kiemo sargas šluoja apniukusias gatves, kai nuo jų visi slapstosi. Tik jis supranta pilkąjį rudenį… Tik jis…
Bėgimas nuo kasdienybės
Žmogaus fantazija yra beribė. Ji idealizuoja paprastus dalykus, idealizuoja gyvenimą, paverčia jį gražesniu. Lyg deimantą nušlifuoja ir jis pradeda spindėti. Svajos lydi žmogų visą gyvenimą. Mažos mergaitės svajoja esančios tikros princesės, ir jos tikros, kad tik per klaidą, sumaišytos gydytojų, pateko į paprastą šeimą… Su amžiumi svajonės keičiasi tampa tikresnės, bet vis dar pilnos fantazijų. Vaikai skuba užaugti. Suaugę nori vėl tapti vaikais, tais pačiais lengvabūdžiais padūkėliais. Rodos, žmogus niekada nebus patenkintas…
Gyvatė kepurėj
Pirmasis sniegas. Kiemą apklojo balta sniego paklodė. Prie langų prilipo vaikai ir nuo tokio grožio visiems kvapą užgniaužė. Nieko nelaukę pasileido bėgti į kiemą. O ten užvirė tikras darbas! Mergaitės pradėjo lipdyti didžiulius senius besmegenius, o berniukai tykojo už belapių krūmų su ,,gniučkėm‘‘, tuoj kils tikras karas…
Besmegeniai išėjo tikrai puikūs, gražios oranžinės nosys, spindinčios gervuogių akelės, užrišti senutėliai močiučių megzti šalikai, o rankose styrojo įkištos šluotos. Mergaitės, susispietusios ratelyje, gėrėjosi kūriniais. Tuo tarpu berniukai irgi nesnaudė – ginklavosi, planus ant sniego šermukšnio šakele braižė ir trynė sušalusias rankeles. Ech, dabar parodys toms mergiotėms, bus joms į juos demėsio nekreipti! Kareivėliai sutartinius ženklus pasikartojo, vietas užsiėmė ir laukia, kol išgirs mergaites čiauškant.
–Aha, žiūrėkit, jos ateina, – perspėjo pirmasis. Visi sužiuro į vadą mėlyna kepure. Jis klastingai šyptelėjo:
– Puolam! – sušuko.
Kieme kylo sumaištis, mūšis vyko neilgai, berniukai laimėjo triuškinančia persvara. Viskas būtų lyg taip ir pasibaigę, jeigu ne viena mergiotė. Jie jau rankomis sumušė, pergalės skoniu mėgavosi, o ji, žiūrėk, ant sniego pomidorų padažo papylė ir klykia visa gerkle! Kareivėliai sustingo išsigandę, kas dabar bus. Akimirka, ir visi padus papustė. Tik ne vadas mėlyna kepure, jis ne bailys ir ne kvailys! Mergiočių su pomidorų padažu nebijo. Apsidairė – draugų nei kvapo. Jau norėjo apkaltinti ilgakasę melagystėmis, kai pamatė, kad jos akys kaip žvaigždelės tviska pilnos ašarų, o raudonas skystis teka jai per veidą. Ir vis dėlto mėlynkepuriui į pomidorų padažą tai nebuvo panašu ir indelio niekur aplink nesimatė. Pradėjo vadui kojos ir rankos drebėt, kaip lapai rudenį vėjo kedenami. Stovi ir pajudėti negali. Tik tas raudonas skystis bėga jai per veidą ir laša ant sidabrinio sniego. Jaučia kareivėlių vadas, kad kažkokia gyvatė širdį jam nuodija. Net kartu burnoj nuo jos ir ausyse šnypščia kažkas. Net mergiotės šaižaus klyksmo nebegirdi. Lyg ištart kažką nori, bet ta nedorėlė gyvatė visas seiles išgėrė ir lūpos sulipo. Nei kaip dabar atplėšti. Ir iš kur ta gyvatė žiemos laiku čia atsirado?
Atbėgo mergaitės mama, pradėjo valyti tą raudoną upeliuką nuo jos veido ir ašaras bučiuoti, ranka galvą glostė ir ramino. O kur vadas? O vadas mėlynkepuris prapuolė. Nei kvapo. Kaip į vandenį. Laikas ėjo, o vado kieme nematyti ir negirdėti. Sniegui tirpt pradėjus ir pavasarėjant, į mergiotės namų duris kažkas pabeldė. O ten vadas stovi raudonais skruostais, vos kvapą gaudydamas, atvirkščiai užmaukšlinta mėlyna kepure.
– Aš atsiprašau, – sumykė ir laiptais nubėgo. Taip greitai, kad net savo kepurę pametė, o joje, matyt, toji gyvatė buvo, kuri jam dienas kartindavo.
Karolina Mikoliūnaitė
„Mėgstu rašyti ir aprašyti mus supančią aplinką, išryškinti emocijas, detales. Labai smagu, kai skaitytojas perskaitęs mano kūrybą susimąsto. Galbūt todėl, kad atranda kažką iš savo gyvenimo, tik į tai pažvelgia nauju kampu…“ – apie savo rašymą sako pati jaunoji kūrėja.
Ciklas „Gyvenimas dovanoja ir liūdesį“
Meilė baigiasi rudenį
Kojos. Ledinės kojos vandeny. Šalta. Žvarbu. Vieniša. Jaučiu, kad manęs laukia, tačiau kur? Kur mano žalia vasaros skrybėlė? Ar palauksi manęs? Aš šlapiomis kojomis atitipensiu pas tave, o tu paimk batus. Ir žalią vasaros skrybėlę. Trečias suoliukas iš dešinės. Ne geltonas, raudonas. Gražūs batai. Ne ta skrybėlė. Mano kojoms vis dar šalta. Pakelk. Kalbėk. Girdžiu, kad tau skambina. Aš tave matau. Tu sėdi ant raudono it rudeniniais klevo lapais nutiesto kilimo. Bet suolas kietas. Mano kojos tai jaučia. Aš šalia. Man šalta. Kur mano žalia skrybėlė? Kodėl tu turi išeiti? Ačiū už batus. Tu tolsti. Aš nykstu. Dingstu kaip vasara dingsta rudenį, su vasara dingstu ir aš.
Akimirka
Turkio spalvos paltas. Raudonas žiedas. Abrikosiniai ilgaauliai batai ir chaki spalvos pirštinės. Šviečia iš toli. Garsiai kaukšintys batai styguoja per nervus. Iš palto kišenės kyšo rožinė medžiaginė nosinaitė, šiurkščiai sulamdyta į kamuolį. Aš matau daugiau, nei tu tikiesi. Akis dengia juodi akiniai sidabro spalvos kojelėmis. Kramtydama lūpą žiūri į auksinį „Rolex“ firmos laikrodį. Tik tak. Vėluoji. Plaikstosi juoda nėriniuota suknelė. Matau dėmę. Iš kur? Žiedas švyti, tačiau tu ne. Ant akmenimis grįsto asfalto suspindo moneta. Herbas. Nejaugi praleisi šansą? Deja. Plauki miesto gatvėmis neatsigręždama. Elgeta tave pastebėjo, tačiau tu jo ne. Elgeta viską pastebi. Nukritusią monetą – herbu į viršų, taip pat. Suskilinėjusiais pirštų galais jis paėmė ją. Kas yra laimingesnis šią akimirką?
Šansas
Purvas ir dulkės. Aplink netvarka ir absurdas. Noriu namo. Kur tu? Aš sėdžiu ir laukiu. Vėjas niekadėjas dulkes sukėlė ir skraidina pūkus į mano namus. Kur tu? Ateik ir išvyk. Aš jaučiu šitą purvą ir blogį aplink. Padėk man išeiti iš čia.
Liūdna ir atskirta likau be tavęs. Gyvenimas toks – blaškausi kely. Vėjai stiprūs laužė mane, spaudė mane, o aš – sėdžiu kampe ir laukiu tavęs.
Jovita Jasėnaitė
Ruduo – paslaptingas metų laikas
Rudens kvapas tvyro lauke. Greitai temsta, dar greičiau pasidaro šalta. Šis metų laikas tinka tokiems bohemiškiems žmonėms…
Visur tvyro niūrios spalvos. Kiek daug juodos spalvos aplinkui… Dažna lietaus… Po kurio visur telkšo balos: mažytės ir didelės. Visi susimąstę, paniurę, retas kuris šypsosi. Žmonės vaikšto miesto gatvėmis įsikniaubę į šalikus, apsimuturiavę, nešini savo rankose kavos puodeliais, kurios jau kaista nuo kavos ar karšto šokolado.
Dauguma nelaimingi šiuo metų laiku, bet, manau, be reikalo. Jis gi toks paslaptingas. Tereikia į jį įsižiūrėti ir galime atrasti puikius dalykus… kaip medžių grožį. Manysit, kokie medžiai be lapų? Ogi – labai gražūs. Jie parodo visus savo trūkumus ir privalumus. Kiekviena šakelė atskleidžia savo tikrą vaidmenį ant medžio. Gali pasirodyti juokinga ir kvaila, bet tik žmogus gali pajausti ir tai suprasti. O tiems, kuriems tai kelia juoką, tai tik juokas iš savęs…
***
Migla apgaubusi visą žemę. Bandydama kažką įžiūrėti, tik varginu save. Tamsa pamažu apgaubia žemę. Tvyro mirtina tyla. Lauke nė gyvos dvasios, tik slogus ir tuščias oras. Man darosi šalta…
Lūpos pradeda mėlynuoti, šiurpuliukai bėgioja po visą kūną. Įkvėpiau tyro ir kartu ledinio oro. Oras..
Akių vyzdžiai išplėsti. Girdžiu!!! Taip, girdžiu, kaip migla traukiasi, bet tai laikina. Pro burną eina garai. Drebu. Einu iš čia. Čia manęs niekas nešildo. Beeidama pagalvoju: o gal ta tyla nėra tokia bauginanti?..
Minčių išdėstymas ant kitokio lapo
Žiūriu, kaip slysta iš po kojų žemė…
Pilki šešėliai tolumoj pradingsta, it dulkės. Geriau užsimerkti, užsimerkus galvoti, kas buvo ne taip.
Kodėl kartais yra taip, o ne kitaip?
Kodėl realybė būna tokia skaudi, o svajonės tokios saldžios?
Kodėl žmonės tokie kerštingi?
Visa tai ir daugiau klausimų galima užduoti sau, bet tai liks tik klaustukai.
Būna dienų lyg tyčia, kad vieni kitų nesuprantam, o gal nenorim suprasti. Pykstam, baramės, keikiam. Užmirštam… Žmogus yra sutvertas gėriui kurti, o ne būti marionetė blogio kompanijoje. Įžvelkim gėrį net ir pačioje bjauriausioje situacijoje. Tada viskas atrodys labai paprasta. Gyventi norėsis dar ir dar…
