Nors spektaklis „Marija Stiuart“ narplioja dviejų karalienių likimus, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenos erdvė neprimena ištaigingų rūmų.
Tai – dėsninga režisieriaus ir scenografijos autoriaus Artūro Areimos žvilgsnio tąsa: juk ir abi pagrindinės veikėjos jam pirmiausia yra ne valdovės, ne titulų savininkės, bet paprastos moterys.
Friedricho Schillerio dramoje „Marija Stiuart“ veiksmas sukasi apie dvi garsias monarches – Anglijos karalienę Elžbietą ir Škotijos valdovę Mariją Stiuart. Jų konfliktas pastarajai baigiasi mirties bausme. Tačiau Mariją Stiuart šis nuosprendis išvaduoja iš žmogiškųjų nuodėmių ir suteikia atgailos malonę. O varžovę nubaudusi Elžbieta lieka savo gyvenimo įkaitė, kurią įkalino nevisavertiškumo kompleksai ir visai netrokštama valdžia. Toli nuo karališkosios estetikos nutolę scenografiniai A. Areimos sprendimai paryškina pagrindinį pjesės konfliktą – ambicijų, valdžios ir žmogiškumo bei paprastumo kovą.
