Šv. Kalėdų metas. Toks šviesus ir pakylėtas jų laukimas, pasidabinęs lengvai krintančiomis snaigėmis, kurios sublyksi nežemiška šviesa, kai jas nutvieskia blausi žiemos saulė. Tai laikas, kai balta šarma tarsi ažūrinė permatoma skraistė apgobia žemę, kiekvieną medį, krūmą ar net sausą smilgos stagarėlį.
Laikas, kai nakties dangus pilnas gausybės žvaigždžių, kurių šviesa, krisdama žemyn, nušviečia mūsų veidus ir kiekvienoje liūdnoje širdyje įžiebia po vilties kibirkštėlę. Tai laikas, kai mintys darosi skaidresnės, kai dvasioje vaiskiau, kai nejučiomis maga dienų tėkmėje stabtelėti, kad galėtum lyg juodus punktyrus baltame popieriaus lape peržvelgti darbus ir poelgius – visa, kas buvo per besibaigiančius metus.
Netrukus visi susėsime prie balto Kūčių stalo. Palaima ir begalinis džiugesys užlies mūsų širdis. Ir gniuždantis ilgesys, jei tarp kažkurių iš mūsų viena vieta liks tuščia… Gal tą šventą vakarą netektis dilgins širdį pirmus metus, gal – jau dešimtmetį ar net ilgiau. Amžinai…
Tuštuma atsivers visur: ir žiūrint į šią vasarą išėjusio kaimyno langus, kurie taip dažnai primins užmerktas akis, ir telefono ekrane, kai matysi vardą šį rudenį mus palikusios klasės draugės, kuriai paskambinti jau niekada nebegalėsi, kurios balso telefono kriauklėje jau niekada nebeišgirsi…
Gal kažkam tą vakarą taip trūks motinos neišmatuojamos meilės, gal kažkas pasiges tėviškos globos, gal kažkam sutuoktuvių žiedas tebus tik prisiminimas iš tų dienų, kai šeimos židinys degė ryškia ir aiškia šviesa. O kambary, kuriame taip neseniai liejosi nevaržomas vaikiškas juokas, įsivyraus spengianti tyla…
Ir tada supratimas, kad jau niekada nebebus taip, kaip buvo, perrėš sąmonę lyg vasaros žaibas, kiaurai perskrodžiantis dangų. Jis skaudžiai nutvilkys širdį, pagaus ją į ledinius gniaužtus. Jį keis ilgesys, įgausiantis vis kitokius pavidalus.
Kartais jis – lyg galulaukėje boluojantis pilkšvas rūkas, kuris rytui atėjus virs šalta rasa. Kartais jis primins lango stiklu bėgantį lietaus lašą, kurį vysis vienas, kitas ir dar kitas. Paskui jie visi susilies ir greitai nubėgs maža srovele žemyn.
Jų nebesulaikysi… Kartais jis bus panašus į indą, sklidiną vandens. Dar vienas lašas, ir vanduo nesuvaldomai išsilies per kraštus. Kartais jis virs šaltakrauju žalčiu, kuris lėtai apsivys aplink kaklą ir akimirksniu sustings. Žinosi – jis neįgels, bet tai neguos, nes kvėpuoti darysis vis sunkiau… Ir taip – diena po dienos, diena po dienos…
Ilgesys lyg nenuspėjamas žvėris atsėlins ir tada, kai suvoksi, jog tai, kas labai toli, gali būti labai arti, o tai, kas šalia – nepasiekiama. Galbūt akys, žvelgiančios tau tiesiai į akis, bus tokios tolimos, svetimos ir šaltos, o tos, dėl kurių eitum į pasaulio kraštą, nors tik svajonėse pagaunamos, bet amžiams visoj tavo esybėje išlikusios. Ir nesvarbu, kad širdis, dėl kurios paaukotum savo širdį, galbūt plaks kitu ritmu, bet tik dėl jos – jos vienintelės – šioj žemėj ir gyventa. Todėl bus sunku, o kartu taip lengva pajusti jos artumą…
Ir ieškosi tuomet atramos, bandysi ginti tą ilgesį šalin. Ieškosi aplinkui ženklų, kurie primintų išėjusį žmogų. Išėjusį amžinai. O gal prarastą… Žmogų, dėl kurio netekties ar praradimo atsivėrusi gili žaizda negyja.
Tuomet daiktai, kurie kažkada atrodė ne tokie svarbūs ar net bereikšmiai, taps stebuklingai gydančiais vaistais, net išsigelbėjimu, kad visiškai neįgrimztum į sielvarto bedugnę. Galbūt tai bus jo dovanotas suvenyras arba knyga. Galbūt nupieštas paveikslas, kuriame sustingo jo kūrybinė mintis, gal rankdarbis ar sumeistrautas prietaisas, kuriame išliko jo rankų šiluma.
O gal tai bus ant lentynos stovintys taškuoti puodeliai, iš kurių linksmai šnekučiuojantis buvo geriama kvapi kava, gal languota skara, šildžiusi trapius pečius. O gal raudonskruostis obuolys ant stalelio – juk tai jo rankos už lango siūbuojantį vaismedį pasodino. Gal pliušinis meškiukas, užmigdavęs kartu su tuomet nenuorama vaiku. Ir imsi tada tuos daiktus į rankas, glostysi juos akimis. Jie nukels tave į praeitį.
Galbūt, nubraukęs dulkes nuo pamiršto albumo, vartysi senas nuotraukas ir tiriamu žvilgsniu ieškosi jose įamžintų vilties ir džiaugsmo atspindžių.
Gal skaitysi mokyklinių prisiminimų sąsiuvinį ir jame bandysi rasti ten užkoduotą jaunystės aidą. Gal vėl ir vėl klausysi tos dainos, kurios garsai jus kadaise supo žvakių šviesoje. Ir suprasi, kad ji, ta praeitis, buvo tokia saugi, tokia turtinga… Saugi, nes jautei motinos meilę ar brolišką supratimą, nes galėjai atsiremti į gero draugo ar ištikimo vyro petį. Turtinga laimės akimirkų, nes jos nustelbė nuoskaudų ar liūdesio blyksnius. Nors į akis ir žvelgs nenuspėjama ateitis, suprasti, kad vien dėl praeities buvo verta gyventi…
Šv. Kalėdų metas. Pamažu artėjame prie naujos pradžios. Ir kai kalėdiniai varpai skelbs džiugią naujieną, širdis kaip ir kasmet virpės iš jaudulio ją išgirdus. Žvilgsnis kryps į dangų, rankos nejučia tiesis aukštyn. Ant delno nukritusi snaigė staiga pavirs skaidriu vandens lašeliu, primenančiu ašarą. Liūdesio ar džiaugsmo ašarą. Ir patikėsime stebuklu. Didžiuoju stebuklu. Kiekvienas jį suprasime savaip. Nors upės vagos krypties nekeičia, bet keičiamės mes. Mes – daug ką praradę ir daug ką atradę… Ir vien dėl to būsime vienas kitam tokie artimi.
Milda Vainiutė
