Gražiausios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos – penkis dešimtmečius buvo apipintos sovietine ideologija. Vietoje Kalėdų Senelio pas vaikus per Naujuosius ateidavo Senis Šaltis, o šventinėmis dienomis – dirbta. Nepaisant to, norintieji švęsti Kristaus gimimą rasdavo būdų, kaip tą daryti.
Sovietmečiu deklaruota tikėjimo laisvė, tačiau nesislapstant eiti į bažnyčią nebuvo galima, vis tik žmonės ir meldėsi, ir šventė religines šventes.
Sovietmečiu naikintos senosios lietuviškos šventės, o vietoje jų atsirado ne viena nauja. Šventes buvo stengiamasi politizuoti, atitraukti žmones nuo senųjų tradicijų ir tokiu būdu išmušti tautai iš po kojų pagrindą.
Senąsias šventes bandyta persmelkti to meto ideologija, joms buvo suteikiami nauji pavadinimai. Pavyzdžiui, Užgavėnės buvo tapusios žiemos švente. Kalėdos ir Kūčios paverstos darbo dienomis, o labiausiai švęsti Naujieji metai.
Nepaisant to, žmonės net ir dirbdami rasdavo būdų, kaip švęsti katalikiškas šventes ir net nueiti į bažnyčią. Tiesa, ne visada tokie dalykai baigdavosi be pasekmių.
Nors buvo deklaruojama, kad Sovietų Sąjungoje galima išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios, kitaip tariant, buvo laisvė pasirinkti, tačiau tai buvo deklaratyvu. Religinių švenčių šventimas, ėjimas į bažnyčią buvo nesuderinamas su tam tikras pareigas visuomenėje einančio komunisto mentalitetu. Kam nors tai išvydus, grėsė būti išmestam iš partijos, o kartu ir iš visuomeninio gyvenimo.
Išaiškėjus tokiam dalykui, moksleiviui mokykloje grėsė gauti prastą charakteristiką, turėti sumažintą elgesio pažymį, o einančiam tam tikras pareigas žmogui buvo didelė tikimybė net likti be darbo. Tad į bažnyčią žmonės dažnai eidavo slapčiomis, kaip ir slapčiomis atlikdavo religines apeigas.
„Manipuliuoti žmonėmis patogiau, kai jie padaryti mankurtais. Jie nežino nei tautos istorijos, nei tautinių papročių ar tradicijų. Ištrinti istorinę atmintį, ištrinti gilius jausmus savo tautai, savo religijai – labai patogu tokiais žmonėmis manipuliuoti. Juos gali siųsti, kur nori. Ir tai buvo daroma, manau, planingai, pasitelkiant represines struktūras ir kitus dalykus“, – „Sekundei“ tvirtino etnologas dr. Libertas Klimka.
Jo teigimu, tais laikais viskas buvo persmelkta politika. Be to, etnologo manymu, sovietai patys kūrė savo religiją – su savo stabais, kanonais, „šventraščiu“. Jei sovietmečiu kas nors pamatytų bažnyčioje mokytoją, o tuo labiau mokslininką, to pasekmės buvo liūdnos.
Jaunuoliui, išvydus, kad eina į bažnyčią, atlieka religines apeigas, grėsė gauti prastą charakteristiką, neleidžiančią stoti į aukštąją mokyklą. Pasak L. Klimkos, jis būdavo pasmerktas likti tam tikrame lygmenyje – nei karjeros, nei tolesnės perspektyvos neturėjo.
Tačiau savos tradicijos, papročiai, religija taip paprastai nebuvo užmiršta. To mokydavo tėvai, seneliai, artimiausi giminaičiai.
„Nors oficialiai negalėdavo vaikščioti ir dalyvauti religinės bendruomenės gyvenime, bet širdyse tas jausmas išliko“, – sako etnologas.
Jo manymu, būtent šeimose išsaugotos ir puoselėtos tradicijos padėjo atgimti nepriklausomybės laikotarpiu. Šeimose jauni žmonės iš savo senelių, kitų vyresnių giminaičių išgirsdavo kažką tikra apie savo tautos istoriją, išmokdavo religinių tiesų, perimdavo tradicijas.
Bandė sumenkinti
Viešojoje erdvėje bandyta visaip sumenkinti Kalėdas ir jų reikšmę. To meto laikraščiuose vis pasirodydavo ateistinių straipsnių, aiškinančių Kalėdų kilmę. Štai 1949 metais vietos laikraštyje Kalėdų kilmę bandyta paaiškinti remiantis senaisiais pagoniškais įvairių tautų tikėjimais, teigta, kad visa tai pasakos, žmonių tamsumas ir pan.
Etnologas dr. L. Klimka mano, kad sovietmečiu net ir šventės buvo labai politizuotos. Delfi nuotr.
Rašyta, kad „Kalėdos beveik visų krikščioniškų bažnyčių yra laikomos Kristaus gimimo švente. Tačiau pirmųjų amžių krikščionims ši šventė visiškai nebuvo žinoma. Jie nepažino tokios šventės, nors, atrodo, jie turėjo būti nepalyginti geriau informuoti apie Kristaus gimimą, negu žymiai vėlesnės kartos.“ Išdėstyta begalė teiginių, kodėl esą taip yra. Prisiminta ir Kalėdų šventimo pradžia praėjus keliems šimtams metų, ir senieji pagoniškieji kultai, ir evangelijos.
„Kalėdos suvaidino istorijoje itin reakcinį vaidmenį. Jomis pasinaudojo dvasiškija, kad skelbtų klasinę taiką, paklusnumą, pasirengimą kentėti, nusižeminimą“, – tokių teiginių sovietmečiu netrūko.
Vėlesniais metais ateistai taip pat menkino žmonių tikėjimą, tradicijas.
„Džiugu, kad mokslinio-ateistinio darbo entuziastai, liepsningi ir aistringi kovotojai prieš „dvasinę baltakę“ – religiją, tamsos apaštalus ir jų skleidžiamą melą“, – rašyta apie ateistus ir jų siekius ateizmo dvasia auklėti jaunąją kartą.
Tokiu būdu siekta atitolinti jaunimą nuo savųjų šaknų, senųjų tradicijų ir ugdyti naujai ideologijai ištikimus asmenis. Tokie užmojai nebuvo įgyvendinti. Tauta išsaugojo savo papročius, tradicijas, tikėjimą, tačiau tam tikros pasekmės juntamos net praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nepriklausomybės.
L. Klimkos manymu, sovietmetis visgi paliko savo pėdsaką. Atsirado daug paviršutiniškumo, fragmentiškumo.
„Jiems Velykos yra kiaušinių valgymas. Gal dabartiniam žmogui, gyvenančiam mieste, nėra tokie reikšmingi, kaip kaimo žmogui, apeiginiai dalykai, bet mūsų šventės grąžina į artumą gamtai. XXI amžiuje artumas gamtai yra ir ekologija, sveikatingumas“, – sako, kad šventės tampa pramoga, jis.
L. Klimka priminė, kad šventė turi dvi dalis. Pirma, tai kažkas šventa, rituališka. Antra – poilsis, pramoga. Jeigu šventė turi abi dalis, viskas harmoninga, paliečia sielą, tad ir šventė yra laukiama.
Nepaisant to, tikėjimo iš žmonių širdžių nepavyko visiškai išstumti. Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas mano, kad bent jau Kūčių, Kalėdų sovietinei valdžiai nepavyko užslopinti, žmonės ne tik šventė, bet ir ateinančioms kartoms perdavė tam tikras tradicijas. Dabar net jei žmonės neina į bažnyčią ir nelabai išmano, kaip joje elgtis, švenčia šias šventes, įsigyja kalėdaičių.
Pasak jo, dalis žmonių per ilgus sovietmečio dešimtmečius atprato nuo bažnyčios. Sovietmečiu sakramentams slapčia rengdavo kunigai, vienuolės, kiti asmenys.
„Nebuvo galima išmokyti labai gilaus tikėjimo. Religinės literatūros nebuvo, radijo laidų nebuvo. Sakramentams buvo rengtasi iš mažo vyskupo Kazimiero Paltaroko katekizmo, bet vis tiek tokio gilumo kaip dabar nebuvo. Tas tikrasis religingumas labai nusilpo“, – apgailestauja vyskupas emeritas.
Kaip nusilpusio religingumo pasekmes jis įvardija žmonių elgesį bažnyčioje. Kunigai pastebi bažnyčioje daug žmonių, kurie atėję nežino, kaip reikia elgtis, kaip melstis.
„Ateina kaip į teatrą. Tai nesąmonė. Todėl ir naudojasi per pamaldas išmaniaisiais telefonais. Aiškiai matosi, kad nebežino, ką daryti bažnyčioje“, – pastebi J. Kauneckas.
Nukentėdavo ne vienas
Vyskupas emeritas J. Kauneckas sako, kad sovietmečiu religinės šventės švęstos taip pat, kaip dabar. Jo teigimu, eiliniai žmonės šias šventes šventė be didesnių problemų, o štai kultūros darbuotojams, mokytojams tai grėsė nemalonumais, nes rodė blogą pavyzdį kitiems. Norėdami išvengti nemalonumų, jie stengdavosi nuvažiuoti į kito miestelio bažnyčią.
„Sudėtingiau buvo mokytojams, nes savo gyvenvietėje jie negalėjo eiti į bažnyčią. Dėl atsilikusių įsitikinimų, kaip tai buvo įvardijama, mokytojas galėjo būti pašalinamas iš mokyklos. Niekada nešalino už tai, kad lankė bažnyčią, bet sugalvodavo kitaip“, – dvasininkas pasakoja, kad to meto valdžia rasdavo būdų, kaip išmesti iš darbo religingą darbuotoją.
Vyskupas emeritas pamena vieną nutikimą dirbant Telšiuose. Mokytoja buvo pašalinta iš darbo, nes, atvykusi į rajono centrą, Telšius, nuėjo į bažnyčią ir kažkas ją pažino. J. Kauneckas pasakoja ją paraginęs paduoti darbovietę į teismą už neteisėtą pašalinimą iš mokyklos.
„Konstitucijoje taigi religinių įsitikinimų laisvė buvo. Juk neparašys, kad pašalino už tai, jog buvo bažnyčioje. Parašo, kad blogas pavyzdys mokiniams ir panašiai, tad galima bylinėtis, kad pasakytų, koks tas pavyzdys. Teismo procesas vyko Telšiuose, eucharistijos bičiuliai ėjo, šaukė gėda, bet vis tiek teismas nuslėpė, kad pašalinta būtent už ėjimą į bažnyčią“, – pamena to meto istoriją J. Kauneckas.
Vyskupas emeritas J. Kauneckas sako, kad sovietmečiu žmonės vis tiek švęsdavo Kūčias ir Kalėdas, nors kai kuriems tai daryti buvo pavojinga. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Jo manymu, tokie atvejai nebuvo dažni. Žinodami, kad juos seka, mokytojai stengėsi, kad būtų nepastebėti ten, kur galėjo kilti bėdų.
Būdavo ir kitokių atvejų – mokytojai bažnyčiose stebėdavo, ar mišiose nėra mokinių. J. Kauneckas sako gimtajame Pasvalio rajone apie tai girdėjęs. Anot jo, tokie mokytojai vadinti cypdavatkėm – komunistinėm davatkom.
Vyskupo emerito žiniomis, vyskupijos kurijai Telšiuose kunigai teikdavo žinias, kas nukentėjo mokykloje, kam už bažnyčios lankymą sumažintas pažymys ir panašiai. Juk pagal to meto ideologiją pionieriai, komjaunuoliai negalėjo turėti religinių prietarų. Visa tai pakliūdavo į Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas, o vėliau buvo viešinama per užsienio radijo stotis.
Stengėsi padaryti parodiją
J. Kauneckas pasakoja, kad Kūčių vakarą pamaldos vyko vėlai, po darbo, tad tikintieji galėtų ateiti net ir darbo dieną, o Kalėdų rytą stengdavosi šv. Mišias laikyti kuo anksčiau – septintą ar net pusę septynių ryto. Juk Kalėdos ir Kūčios buvo darbo dienos.
„Prisimenu, kad mokiniai atsinešdavo savo portfelius ir jų būdavo pilnas bobinčius (priebažnytis). Dalyvauja pamaldose, o po to tiesiai į mokyklą. Žmonių nė kiek ne mažiau bažnyčioje buvo, o gal net daugiau nei dabar“, – pamena vyskupas emeritas.
Jo manymu, mokiniams tai buvo tarsi tam tikras nuotykis. Tuo metu priklausiusiems komunistų partijai, o Lietuvoje tokių žmonių buvo nemažai, už bažnyčios lankymą grėsdavo ne vien būti svarstomam, bet ir pašalintam iš partijos. Pašalinimas turėdavo savų pasekmių – negalėjai dirbti vadovaujamo darbo.
Vyskupas emeritas pamena ir kitokių atvejų. Baigęs hidromelioracijos technikumą, gavo paskyrimą dirbti į Tauragę. Ten Kūčios buvo paverstos šventės parodija. Tuometėje darbovietėje restorane po darbo surengtas vakarėlis. Pasak jo, kažkas atsinešė kalėdaičių, tačiau buvo ir mėsos, alkoholinių gėrimų, skambėjo dainos, buvo šokama. Jo teigimu, buvo net pastatytas stalas, ant kurio ne vienas lipo šokti.
„Žmonės tikras Kūčias namie šventė, bet čia nedrįso neateiti – komunistų partija surengė tarsi Kūčių parodiją“, – pasakojo J. Kauneckas.
Daiva SAVICKIENĖ
