Liberalizmas visada akcentavo asmens laisves ir teises bei apsisprendimą įvairiais moraliniais, tarp jų ir seksualinės laisvės, klausimais. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau visuomenės atmeta šias nuostatas ir gręžiasi į konservatyviąsias vertybes deklaruojančias partijas.
„Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti, – teigia filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis. – Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems.“
Viena klasikinio liberalizmo tezių nurodo atsižvelgti į kiekvieno individo teises ir laisves bei jas ginti. Liberalizmo orientacija į individualizmą yra visiška priešybė bendruomenių, tautų ar klasių interesus virš individų interesų iškeliančioms ideologijoms. Tokius „bendruomeninės gerovės“ interesus paprastai akcentuodavo krikščionių demokratų, socialdemokratų, nacionalistų ar komunistų partijos.
Tiesa, bendruomeninės gerovės logika besiremiančios ideologijos gana skirtingai mato, kurios visuomenės vertybės turėtų būti svarbiausios, bet bemaž visos oponuoja liberalizmui. Tad liberalai tampa savotiškais vienišais ideologiniais kovotojais – „vieni prieš visus“. Ir vis dėlto tai nesukliudė Vakarų pasaulyje įsivyrauti liberaliajai demokratijai, kurioje individų gerovė, teisės ir laisvės tapo pagrindiniais modernios demokratijos atributais.
Individualizmas nebežavi
Tačiau ar pati Vakarų ir Lietuvos visuomenė patenkinta individualizmo vertybėmis ir individų laisvių iškėlimu virš bendruomenės interesų? Mokslininkai bemaž sutaria, kad visos modernios visuomenės pasižymi didesniu individų autonomiškumu ir sekuliarizacija (t. y. nutolstama nuo tradicinių religinių vertybių). Atitinkamai tai keičia moralinius principus: mažėja kategoriškumas vertinant, kas yra gėris ir blogis, vis didesnė dalis žmonių mano, kad gali būti skirtingi požiūriai į tiesą, teisingumą. Toks moralinis pliuralizmas tampa dar viena liberaliosios demokratijos ypatybe – visi turi teisę į savo pažiūras, net jei daugumai jos atrodo neteisingos ar pavojingos.
Liberalai tampa savotiškais vienišais ideologiniais kovotojais – „vieni prieš visus“. Ir vis dėlto tai nesukliudė Vakarų pasaulyje įsivyrauti liberaliajai demokratijai.
Būtent tai pastaruoju metu tampa radikalių, nacionalistinių partijų kritikos šaltiniu. Teroro išpuoliai, nekontroliuojama migracija tapo pagrindinėmis grėsmėmis, kurios kelia nerimą vis didesnei daliai žmonių, o politikai tuo suskubo naudotis. Todėl kai kurios partijos jau atvirai skelbia abejones, ar išties žmonių judėjimo laisvė atneša tik gėrį, o ne didesnį spaudimą nacionalinėms vyriausybėms, nes jos turi didinti socialines išmokas, arba vietos darbuotojams, nes jie bijo prarasti pajamų šaltinį. Ar teisės į kultūrinį savitumą (pavyzdžiui, musulmonų moterims nešioti galvos apdangalus) nedidina aplinkinių baimės ir netrukdo užtikrinti viešojo saugumo. Ar teisės į abortus ar tos pačios lyties asmenų santuokas nesikerta su tradiciniu (dažnai paremtu religiniais įsitikinimais) požiūriu į šeimos ir palikuonių apsaugos poreikius.
Europos vertybių tyrimai, kuriuose dalyvavo ir Lietuva, atskleidžia, kad lietuviai, kaip ir didžioji dalis europiečių, linkę į moralinį reliatyvizmą, arba moralinius pasirinkimus, esant tam tikroms aplinkybėms. Kaip rodo 2008 m. tyrimo duomenys, tik 24 proc. apklaustųjų Lietuvoje manė, kad egzistuoja griežta riba tarp gėrio ir blogio, kad ši riba ta pati visiems žmonėms, nepriklausomai nuo aplinkybių. 32 proc. teigė, jog giežta riba tarp gėrio ir blogio egzistuoja, tačiau kartais pateisinamai galima nukrypti dėl specifinių aplinkybių. Ir 34 proc. manė nesant aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, viskas priklauso nuo situacijos.
Lietuviai – konservatyvūs
Vertinant moralinio liberalizmo nuostatas, Europos vertybių tyrime klausta, kiek gyventojai pateisina poelgius, susijusius su asmeninės seksualinės moralės ir bioetikos klausimais, tokiais kaip abortai, eutanazija, skyrybos, dirbtinis apvaisinimas ir pan.
Kaip teigia knygoje „Lietuvos visuomenės vertybių kaita per dvidešimt nepriklausomybės metų“ šių klausimų vertinimą pagal Europoje atliktus tyrimus apibendrinusi dr. Rūta Žiliukaitė, kad ir kiek skirtųsi poelgių vertinimo griežtumas ir būtų pakitęs per 20 metų, Lietuvos visuomenėje vyraujančios vertybinės orientacijos rodo ją esant ne liberalią, o (nuosaikiai) konservatyvią asmeninės ir seksualinės moralės, taip pat bioetikos srityje. Bent jau iki 2008 m. šalyje daugiau buvo gyventojų, linkusių minėtus poelgius vertinti kaip greičiau nepateisinamus negu pateisinamus. Kitaip tariant, didesnė dalis Lietuvos visuomenės nepritartų tipinėms liberalų nuostatoms.
Palyginti su kitomis Europos, ypač Šiaurės, šalimis, bent jau asmeninės seksualinės moralės klausimais Lietuva yra ganėtinai konservatyvi. Mus pralenkia tik valstybės, kurių visuomenės dar religingesnės, pavyzdžiui, Italija, Lenkija, Ukraina. Kita vertus, kaip teigia R. Žiliukaitė, per pastaruosius 20 metų Lietuvos gyventojų moralinės nuostatos, susijusios su normatyvinėmis gairėmis, reguliuojančiomis asmeninį gyvenimą, tapo liberalesnės, kitaip sakant, švelnėjo jų konservatyvumas: šiek tiek padaugėjo žmonių, kurie mano, jog tokie poelgiai kaip skyrybos, abortai, nesantuokiniai ryšiai, homoseksualizmas gali būti pateisinami.
Tačiau nežinia, ar pastarųjų metų antiliberalizmo banga šių tendencijų nesustabdys – reikia prisiminti, kad pastarąjį kartą Europos vertybių tyrimas atliktas 2008 m., t. y. dar prieš ekonominius sukrėtimus, kurie bene labiausiai ir paskatino politinę liberalizmo kritiką visame pasaulyje.
Politinės mados keičiasi
Visuomenės moralinių nuostatų liberalumas ar konservatizmas paveikia ir politinių partijų programas, ir rinkimų rezultatus. Lenkijoje konservatyvių pažiūrų partija „Teisė ir teisingumas“ nebūtų įgijusi tokio piliečių pasitikėjimo 2015 m. rinkimuose, jei nebūtų aiškiai akcentavusi tariamo iki tol valdžioje dominavusių liberalių jėgų moralinio nuosmukio ir susikompromitavimo. Lenkijos rinkimuose ekonominiai argumentai netapo lemiami, nes šalies ūkis augo net per pasaulinę krizę. Tačiau tai nepadėjo liberaliajai „Piliečių platformai“ išsaugoti populiarumo.
Nemaža dalimi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) iškilimą nulėmė jos lyderio deklaruojamas „grįžimas prie moralinių vertybių“. Kaip jau po pergalės Seimo rinkimuose didžiavosi LVŽS lyderiai, jie į savo rinkimų programą neįtraukė jokių skaičių apie išaugsiančius atlyginimus ar pensijas kaip kitos partijos. Ir vis dėlto rinkėjams pasirodė patrauklios vizijos, kad reikia išblaivinti visuomenę, atsigręžti į krikščioniškąsias (ar pagoniškąsias) vertybes, daugiau dėmesio skirti šeimoms ir pamirštai provincijai. Nors nemaža dalis į Seimą išrinktų LVŽS atstovų asmeniškai linkę pritarti liberaliosioms idėjoms (tai galima patikrinti pagal politikų anketas projekte manobalsas.lt), viešojoje erdvėje dominuoja ganėtinai konservatyvios valstiečių ir žaliųjų nuostatos.
Rinkėjams pasirodė patrauklios vizijos, kad reikia išblaivinti visuomenę, atsigręžti į krikščioniškąsias vertybes, daugiau dėmesio skirti šeimoms ir pamirštai provincijai.
A. Jokubaičio manymu, liberalai, net ir matydami visuomenės posūkio į konservatizmą tendencijas, kol kas nekeičia savo tezių. „Liberalai kartoja tą patį – vis kalba apie individų laisves. Brukami liberalams aktualūs klausimai, aiškinama, ką visuomenė turėtų toleruoti. Ir tai ne visiems patinka“, – teigė A. Jokubaitis. Profesoriaus manymu, politikams reikia keisti žodyną, nes akivaizdu, kad dabartinis liberaliojo elito kalbėjimas pradeda erzinti visuomenės dalį, kuri nejaučia liberaliosios demokratijos pranašumų ir yra linkusi įžvelgti grėsmes tradiciniams įpročiams.
Kita vertus, Liberalų sąjūdis, kuris po šių rinkimų šiek tiek sustiprino savo pozicijas Seime, nors ir liko opozicijoje, akcentuoja, kad ištikimai gins liberaliąsias vertybes. Tiesa, patys Lietuvos liberalai pripažįsta, kad jiems reikia keisti komunikaciją ir įvaizdį, ypač dėl to, kad jie labiausiai tapatinami su stambiaisiais verslininkais. „Žmonės pradėjo painiotis, todėl privalome aiškiai komunikuoti žodžiais. Turime pirmieji iškelti klausimą apie stambaus verslo susivienijimą su valdžia ir privilegijų reikalavimą. Bendraudamas su verslininkais supratau, kad jie nėra liberaliausias sluoksnis. Tiesiog jie labai tikisi šį tą gauti iš valdžios. Kažkodėl esame tapatinami būtent su verslininkais, – kalbėjo Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius partijos kolegoms tarybos posėdyje. – Liberalizmas nėra taisyklių apėjimas. Liberalizmas bus tada, kai pakeisime taisykles ir jos taps atviresnės, laisvesnės.“
Vis dėlto liberalų transformacija gali būti sudėtingesnė ir skausmingesnė. Taip, Lietuvoje Liberalų sąjūdis gali pritraukti ir 10 proc. rinkėjų paramos ar net kiek daugiau. Vakarų Europoje liberalų partijos taip pat neišnyks. Tačiau politikos elito retorika ir komunikacija gali pasislinkti į didesnio radikalizmo ir pataikavimo visuomenės baimėms pusę. O besikeičianti retorika paveiks ir politinius sprendimus – politikai negali per ilgai apgaudinėti žmonių, kalbėdami vienaip, o darydami priešingai. Todėl pokyčius tolstant nuo įprastos liberaliosios demokratijos taip pat galime netrukus pamatyti vis didesnėje dalyje Vakarų pasaulio.
