Kitąmet sausį aštuoniasdešimties sulauksiančio panevėžiečio biografijoje – penkiasdešimt prasmingų muziko ir chorvedžio metų.
Vargonininkas darbui rengiasi ir namuose – skambina pianinu. T. Šiaudinio nuotr.
Katalikų bažnyčios didybė neįsivaizduojama be vargonų muzikos ir giesmių. Per kiekvienas šventas mišias instrumentų karaliumi vadinamų vargonų garsai kuria šventovės erdvėse ypatingą atmosferą, jaudina, stebina, pakylėja.
Kadaise išgirsta vargonų muzika Pasvalio krašto Porijų kaimo vaikui sužadino nepaprastus lūkesčius ir nuvedė jį prasmingu keliu.
Pradedant pasakojimą apie pusę amžiaus Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vargonininku bei choro vadovu dirbusį Antaną Aleksandravičių, tiesiog būtina sugrįžti į tuos laikus, kai griežti vargonais dar buvo tik berniuko svajonė.
Kai mama, išgirdusi apie vaiko norus, perspėjo, kad vargonininkui reikia ne tik mokėti groti, bet ir stiprų balsą turėti, mena, pradėjęs jį lavinti. Ganydamas karves stengdavosi taip garsiai rėkti, dainuoti, kad visi laukai skambėjo.
Išgirdęs grojant bet kokiu instrumentu, giedant ar dainuojant, vaikas sustingdavo klausydamasis, sako, ausis ištempdavo ir viską pamiršdavo.
Bažnyčios chore giedojo Antanuko mama, teta. O kai mamos brolis, taip pat giedotojas ir geras pasakotojas, pradėdavo kalbėti, kaip bažnyčioje vargonininkas groja, kaip giedoti moko ir pats gražiai gieda, vaikui dar labiau norėdavosi ten būti.
Bėgo metai, ir svajonei išsipildyti padėjo ne tik atkaklumas, bet ir įgimti gabumai, gera klausa, balsas.
Tiesa, A. Aleksandravičius juokiasi, turėjęs ir dar vieną norą – tapti traktorininku, bet muzika nugalėjo. Nors svajonė pasiekta ne taip lengvai ir greitai – teko ir sovietų armijoje tarnauti, ir plytinėje padirbėti.
Vis dėlto po truputėlį – nuo pirmo prisėdimo prie instrumento, pirmos pažinties su natomis, pirmųjų savarankiškų mišių – jis tapo žinomas ir gerbiamas Panevėžio vargonininkas bei chorvedys.
Nuotraukoje – pirmieji vargonininko Antano Aleksandravičiaus darbo metai bažnyčioje.
Kitų metų sausio mėnesį A. Aleksandravičius sulauks aštuoniasdešimties. Didesnė dalis jo gyvenimo metų, daugiau kaip penkiasdešimt, buvo skirti bažnytinei muzikai.
Nuo 1966-ųjų A. Aleksandravičius – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. Šių metų liepą iškilmingai minėjęs auksinę sukaktį ir atsisveikinęs su šiais darbais, vis dėlto dar juos dirbo iki pat lapkričio – kol buvo surasta pamaina.
Dabar, žvelgdamas į nueitą kelią, A. Aleksandravičius svarsto: jeigu kas vėl suteiktų galimybę, būtinai tokį pat kelią pasirinktų. Patylėjęs priduria: „Bet stengčiausi viską daryti tobuliau, geriau.“
Kaip tikina vyras, jam skirta laimingojo dalia – mėgstamas darbas, darni šeima, supantys ir sutinkami tik geri žmonės, nieko daugiau ir nereikia.
Iškilus mokytojas
Pasakodamas apie muzikinę veiklą, A. Aleksandravičius pirmiausia prisimena ir mini savo mokytoją – šviesaus atminimo vargonininką Antaną Virbicką. Tai jis jaunuolį įvedė į didingąjį vargonų pasaulį, supažindino su ypatinga šio instrumento paskirtimi, atskleidė profesijos paslaptis.
Po šio vargonininko mirties 1966 metais, A. Aleksandravičius tęsė jo darbą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
A. Virbickas – žinomas vargonininkas, chorvedys, kompozitorius. Jis mirė ir palaidotas Panevėžyje. Iš gimnazijos muzikos mokytojo K. Jovaišos išmokęs ne tik vargonuoti, bet ir groti pučiamaisiais instrumentais, A. Virbickas jaunystėje su broliais grojo vestuvėse, kaimo vakarėliuose, gegužinėse.
1923-iųjų rudenį buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę – husarų pulką, o po poros metų įstojo į Kauno muzikos mokyklą.
A. Aleksandravičius pabrėžia, kad jo mokytojas buvo rimtas, iškilus vargonininkas, griežti vargonais mokęsis pas garsųjį Juozą Naujalį, kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Baigęs konservatoriją A. Virbickas vadovavo aviacijos kurso vyrų chorui, Kauno kunigų seminarijoje dėstė choralinį giedojimą ir kitas muzikos disciplinas.
Pokario metais visą laiką vargonininkavo ir vadovavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chorui.
Jo mokinys A. Aleksandravičius savo patirtį taip pat perdavė ne vienam vargonų muzika susižavėjusiam jaunam žmogui.
Santuokoje pragyvenę daugiau kaip penkiasdešimt metų Antanas ir Milda Aleksandravičiai niekada nesipyksta.
Dabar, apibūdindamas savo ilgus metus puoselėtą profesiją, vyras sako, kad, norint būti bažnyčios vargonininku, neužtenka tik mokėti groti šiuo instrumentu ir giedoti. Profesija reikalauja daugiau savybių. Juk aukščiausia ir svarbiausia bažnyčios misija – šventos mišios. Vargonininkas, jo vadovaujamas choras – svarbūs mišių dalyviai, tad privalo žinoti savo paskirtį ir vietą.
Mišios yra skirtingos. A. Aleksandravičius atlieka ne mažiau kaip dešimt mišių kompozicijų. Vienos iš jų, pasirodo, paties vargonininko parašytos, švento Tomo mišiomis pavadintos. Sukūrė jas, pasakoja, prireikus paprastesnio, kuklesnio kūrinio.
Kai kurios mišios gana sudėtingos, reikalauja patirties, įgūdžių. Daugiausia jų sukurta vokiečių kompozitorių.
Visur drauge
Neseniai Aleksandravičių šeimoje buvo dar viena graži šventė – Antanas su žmona Milda minėjo auksines vestuves. Į iškilmes buvo susirinkęs gausus būrys artimųjų – trys jų vaikai su šeimomis, būrelis anūkų, giminaičių, draugų.
Pora sako, kad tie penkiasdešimt drauge pragyventų metų prabėgo nepastebimai. Rodos, taip neseniai vienas kitą pirmą kartą išvydo, susipažino, draugavo, šeimą sukūrė.
Mildą Antanas sutiko, kai pas A. Virbicką mokėsi griežti vargonais. O ji, tada jaunutė mergina, jau giedojo bažnyčios chore. Perėmęs vadovauti chorui vargonininkas su būsimąja žmona jau buvo pažįstamas.
Dabar jie juokiasi net nežinantys, kaip čia atsitiko, kad vienas kitą patraukė, neprisimena, kuris kurį pirmas užkalbino, kokiais žodžiais kreipėsi. Tiesiog iš karto abu pajuto, kad vienas kitam skirti, ir visą gyvenimą kartu yra laimingi.
Sutuoktiniai yra ištikimi savo pomėgiui – giedoti bažnyčios chore. Tik Antanas jau nebe vadovas, o eilinis choristas.
Giedoti daugelį metų kiekvieną sekmadienį, per šventes neatsibodo, nevargina?
Į šį klausimą abu atsako: jokiu būdu ne. „Kaipgi gali atsibosti! Tai mūsų gyvenimas, pasirinkimas, saviraiška. Jeigu sveikata leistų, dar ilgus metus norėtume giedoti“, – užsidegę tikina sutuoktiniai.
Bendras pomėgis, pasirodo, ir tvirtos šeimos pagrindas. Vyras svarsto, kad jeigu žmona nedalyvautų choro veikloje, turbūt ne visada būtų patenkinta. Ko gero, ir priekaištų sulauktų.
„Juk manęs nėra ir nėra namuose, vis bažnyčioje, vis su choru. Ir sekmadieniais, ir per šventes. O dabar visur abu kartu, ir nėra ko pyktis“, – šypsosi vargonininkas.
Aleksandravičiai – viena iš tų darnių porų, kurios per ilgus metus nebuvo rimtai susipykę. Žinoma, kaip ir visiems, jiems kildavo įvairių rūpesčių. Bet ramiai, be pykčių, kaltinimų jie visada greičiau išsisprendžia, susitvarko.
Vargonininkas Antanas Aleksandravičius, šalia jo – žmona Milda, tarp Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios choro giedotojų.
Antanas sako, kad žmonai nelabai patinka, kai jis sumano dviračiu toliau nuvažiuoti. O tas toliau – net iki gimtinės, esančios už keturiasdešimties kilometrų. Vasarą, kai sėda ant dviračio ir gimtinę pasiekia, po vaikystės kiemus pasivaikšto, – širdis atsigauna, nuovargį tarsi ranka nuima.
Tris vaikus – dukrą ir du sūnus – užauginę Aleksandravičiai džiaugiasi, kad ir vaikai, ir anūkai, kurių net šeši, iš Lietuvos neišvyko, gimtoje šalyje laimę surado – čia dirba, kuria, mokosi.
Vyriausias sūnus Robertas pasekė tėvo pėdomis – taip pat tapo vargonininku. Jis Saločiuose gyvena ir dirba. Kitas sūnus yra inžinierius, dukra – bibliotekininkė. Tarp šeimos narių nemažai bažnyčios choruose giedančių – ir marčių, ir anūkų balsingų yra.
Choristai, sako Aleksandravičiai, jiems taip pat kaip šeima. Daug valandų kartu su jais praleista, mintimis, išgyvenimais dalytasi. Labai nesinori su tais žmonėmis skirtis. Sutuoktiniai tikisi dar nemažai giesmių drauge su choristais pagiedoti.
Nematomos pastangos
Į bažnyčią atėjusieji iš galerijos aukštybių girdi vargonų muzikos garsus, klausosi skambančių melodingų, gražiausiais balsais atliekamų giesmių, besiliejančių tarsi savaime, be didelių muzikanto ir choristų pastangų.
Kaip ten kas gimsta, susidėlioja, pasirengiama, nelabai kam ir svarbu – tik ne vietoje pasigirdę garsai priverčia nustebti: o kas gi čia?
„Juk ir teatre, uždangai pakilus, žiūrovas mato jau pastatytą, parengtą spektaklį, ir niekam nesvarbu nei darbas, nei išlietas prakaitas. Lengviau kritikuoti, peikti, tikinti, kad reikėjo daryti kitaip. Mes taip pat turime parodyti jau išbaigtus, paruoštus kūrinius. Jeigu jau imiesi daryti, darbas turi būti pabaigtas“, – sako vargonininkas.
Pirmoji bažnyčia, kurioje vos išmokęs profesijos pradėjo dirbti A. Aleksandravičius, buvo Vadaktėlių. Iki šiol atmintyje išliko ten giedotos pirmosios mišios, neužmirštamos vaizdingos to krašto apylinkės.
Kai Vadaktėlių klebonas buvo perkeltas į Daujėnų bažnyčią, pasikvietė ir jaunąjį vargonininką. Ši bažnyčią taip pat iki šiol išlikusi svarbi. Puikiai prisimena čia vykstančius Sekminių atlaidus. Apgailestauja, kad
dabar negali per atlaidus į Daujėnus nuvažiuoti – juk vargonininkas per visas šventes reikalingas toje bažnyčioje, kurioje dirba.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
