Prieš metus Amžinybėn pašauktos Galinos Dauguvietytės asmenybė iki šiol domina žmones – knygos apie ją pristatymas sutraukė gausybę panevėžiečių.
BNS nuotr.
„Perpetuum mobile“, „Post Scriptum“, „Dialogai su savimi“ – tai didžiulio populiarumo sulaukusios knygos, atvėrusios turtingą Galinos Dauguvietytės pasaulį, jos jausmus, patirtis, požiūrį į įvairiausias gyvenimo puses ir reiškinius.
Minėtas knygas pagal G. Dauguvietytės pasakojimus parašiusi žurnalistė Inga Liutkevičienė šiemet išleido šiai iškiliai asmenybei skirtą dar vieną knygą – „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“. Ketvirtosios autorės knygos jos herojė jau nepamatė.
Per penkiolika darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, I. Liutkevičienė pelnytai vadinama G. Dauguvietytės biografe.
Visoje šalyje mylėta ir gerbta už neįtikėtiną humoro jausmą, gebėjimą bet kokioje situacijoje išlikti savimi G. Dauguvietytė ir po mirties nepamiršta – daugeliui suprantama ir sava. Į knygos apie ją pristatymą atėjusieji vos tilpo erdviose Panevėžio miesto viešosios bibliotekos patalpose.
„Galinos ilgesys visada sutraukia didžiules sales“, – pažymėjo I. Liutkevičienė.
Knygos autorė sakė, jog knygoje – tikroji herojės biografija. Ne iš Galinos pasakojimų rašyta, o sudėliota taip, kaip viskas buvo, paliečiant aktorės nutylėtas, negvildentas temas, nušviečiant faktus, atsigręžiant į giminę, dalijantis bendravimo prisiminimais.
Į knygos pristatymą atėjusieji galėjo pamatyti niekur iki šiol nedemonstruotas archyvines G. Dauguvietytės, jos šeimos narių nuotraukas. Taip pat sužinojo Dauguviečių giminės istorijos faktų, apie jos tėvą Borisą Dauguvietį, jo kitas dukras.
Laiko tėkmėje
Apie dvidešimt biografinių, populiariosios psichologijos, medicinos knygų išleidusi žurnalistė I. Liutkevičienė pristatydama naujausią knygą apie G. Dauguvietytę savo gimtajame mieste Panevėžyje pakvietė pagerbti režisierę tylos minutę. O paskui pasigirdo toks pažįstamas, prikimęs G. Dauguvietytės balsas. Deja, sklido jis tik iš garso įrašo.
Menininkė lėtai pasakojo, ką ji mato žvelgdama pro savo buto langą.
„Vis tos pačios dekoracijos“, – kalbėjo ji, pabrėždama, kad štai jau 62 metus stebinti vis tą patį vaizdą. Tai žalią, tai baltą, tai plikais kaip stagarai styrančiais medžiais juoduojantį.
Keitėsi tik pro šalį einančių moterų aprangos mados, jų šukuosenos, vis kitokie būdavo vežimėliai, kuriais mamos vaikus vežioja. Tie, kurie, rodos, dar taip neseniai tuose vežimėliuose gulėjo – jau šešiasdešimtmečiai.
Aptardama gamtos vaizdus, žmonių judėjimą už lango Galina tarsi netyčia pereina prie amžinosios temos – nesustojančio laiko tėkmės ir žmogaus kaitos joje.
Gyvenimo saulėlydyje moteris kalbėjo: „Dabar dažnai pagalvoju: nejaugi ir aš kažkada buvau jauna? Viskas liko tarsi už rūko uždangos. Bet visgi buvau, nors ir sunku patikėti. Taip, kaip kadaise sunku buvo atsakyti į klausimą: negi ir aš kada nors pasensiu? Tokia mintis atrodė neįtikėtina.“
Ne angelas – žmogus
Apie tai, kad pasaulį po G. Dauguvietytės mirties turėtų išvysti biografinė knyga, ir autorė, ir herojė ne kartą kalbėjosi. Nors nei reikalavimų parašyti, nei pažadų, jog tai tikrai bus padaryta, nebuvo.
G. Dauguvietytė, kaip ir visi, žinojo, jog atsisveikinimas ateis neišvengiamai. Tačiau mirties tuo vardu moteris nevadino. Sakydavo, kad atėjus laikui ji išskris ir tai bus paskutinis jos skrydis.
„Kai aš išskrisiu…“ – sakydavo ji kalbėdama apie tą ateitį, kurioje jos jau nebebus.
Žurnalistė Inga Liutkevičienė knygą apie Galiną Dauguvietytę pristatė Panevėžio miesto viešojoje bibliotekoje. T. Šiaudinio nuotr.
Į paskutinį skrydį G. Dauguvietytė buvo pašaukta praėjusių metų spalio mėnesį, kai jai buvo 89-eri. Aktorės valia jos ir prieš dešimt metų mirusio vyro urnos su pelenais palaidotos Biržų rajone, Dauguviečiuose.
I. Liutkevičienė pasakoja, jog iš pradžių Galina kalbėdavo norinti, kad jos pelenai būtų išberti į Nemunėlį. Bet paskui apsigalvojo, pradėjo sakyti: „Štai subers mane į Nemunėlį, aš nuplauksiu į Lielupę, paskui jau ir jūrą pasieksiu. Tai ar aš turistė kokia? Geriau tegul pelenai Dauguviečiuose ilsisi.“
Pradėjusi rašyti G. Dauguvietytės biografiją, autorė siekė nušviesti kitą savo herojės gyvenimo pusę. Visuomenei Galina buvo žinoma kaip
humoru trykštantis žmogus, sugebantis gyventi tarsi pakylėtas virš kasdienybės.
„Iš tikrųjų Galina nebuvo nei angelas, nei stabas – ji toks pat žmogus, kaip ir visi. Ji ir mylėjo, ir neapkentė, pyko, pavydėjo, nervinosi, jai taip pat ir skaudėjo, buvo ir gera, ir liūdna. Mačiau ją įvairiose situacijose“, – sakė knygos autorė, buvusi viena iš tų retų žmonių, kuriuos G. Dauguvietytė prisileisdavo arti savęs.
Pažįstamų ji turėjo labai daug, o štai tokių, kuriuos įsileisdavo į namus, atsiverdavo, buvo labai nedaug.
Gėlių neaugino
I. Liutkevičienė papasakojo apie butą, kuriame, rengdama knygas, praleido gana daug laiko. Čia ji ateidavo po du kartus per savaitę. Įsitaisydavo moterys darbo kambariu tapusioje svetainėje ir ten rimtai dirbdavo.
Nė viena neleisdavo sau atsipalaiduoti, kreipti pokalbį kita linkme, vaišintis – parašyti knygą ne toks jau paprastas dalykas.
Knygos autorė pasakoja, kad gyveno Galina savo tėvų keturių kambarių bute, kuriame ir baldai, ir interjeras buvo atėję iš tolimos praeities. Jokių šiuolaikiškų remontų čia nebuvo daryta – tipiškas senųjų inteligentų butas.
„Svetainėje stovėjo senas pianinas su dramblio kaulo klavišais ir raižytomis juodomis rožėmis. Juo jaunystėje grodavo Galina ir vadino pianiną kankinimo įrankiu, motina nuolatos versdavo ją mokytis groti“, – pasakoja knygos autorė.
„Nusispjaut man į tai“, – sakydavo Galina, paklausta, ar nenorėtų pakeisti senovinio interjero.
Vienas iš keturių kambarių buvo skirtas šeimininkės drabužiams – o jų turėjo labai daug. „Mėgau skudurus“, – sakydavo G. Dauguvietytė.
Drabužių kambaryje spintos, lentynos, dėžės, lagaminai buvo prigrūsti
sijonų, palaidinių, rankinių, šalikėlių, įsigytų dar prieš dešimtmečius, o ir naujų. Moteris mėgo puoštis.
Jai buvo svarbu, kaip atrodo, kokia jos figūra. Galina nemėgo storulių, kritikuodavo juos, negailėdavo aštrių pastabų.
„Ir man kliūdavo“, – prisipažįsta I. Liutkevičienė. „Mano vyrą ji perspėdavo, kad jau greitai gali tekti duris platinti, kad namo galėčiau pareiti.“
Prisimindama G. Dauguvietytės butą ponia Inga atkreipė dėmesį, kad gėlių ten beveik nebuvo – tik keli nereiklūs alijošiai. Galina nemėgo niekam įsipareigoti, tarnauti – taip pat ir gėlėms.
Pokalbiai virtuvėje
Biografinėje knygoje yra skyrius, skirtas pokalbiams vadinamojoje mėlynojoje virtuvėje. Kai darbas būdavo baigtas, iš svetainės moterys pereidavo į virtuvę ir ten bendraudavo jau kitaip: buvo galima pajuokauti, paplepėti, kavos puodeliu, brendžio taurele pasivaišinti.
Pokalbiai kartais pakrypdavo apie bendrus pažįstamus, jie būdavo išnarstomi iki paskutinio kaulelio. Bet Galina sakydavo: „Matai, kaip įdomiai pakalbam. Kitos susėdusios tik liežuvauja, o mes niekada.“
„Su Galina, nepaisant to, kad mus skyrė beveik keturiasdešimt metų, rasdavome daug bendrų temų. Dažnai ir jos metus pamiršdavau“, – prisimena žurnalistė.
Bendraujant G. Dauguvietytė dažnai nustebindavo, prajuokindavo, priversdavo susimąstyti. Vienas iš paskutinių pokalbių buvo prasidėjus įvykiams Kryme. Nejučia kalba nukrypo į tai, jog pavojus gali kilti ir Lietuvai, gali prasidėti karas.
G. Dauguvietytė sakėsi nieko nebijanti. „Nebijok ir tu, – sakė ji. – Juk, kaip sakydavo šaunusis kareivis Šveikas, karas visai neblogas dalykas. Jo metu ne tik geri žmonės žūsta – „žulikai“ ir banditai taip pat bus išnaikinti.“
Tėvas tarsi šalia
Rašydama knygą I. Liutkevičienė siekė užpildyti nežinomus Dauguviečių giminės puslapius. Pati Galina nelabai mėgo apie giminaičius kalbėti, ypač apie pirmąją tėvo šeimą, joje augusias savo seseris.
Vis dėlto svarbiausias, mylimiausias žmogus jos gyvenime buvo tėvas – režisierius Borisas Dauguvietis.
„Bendraujant su Galina kartais atrodydavo, lyg ir pats Dauguvietis pokalbyje dalyvauja. Dukra jį nuolat prisimindavo, svarstydavo, ką jis pasakytų vienu ar kitu atveju, kaip jam atrodytų, ar patiktų. Nors po tėvo mirties buvo praėję ilgi dešimtmečiai – jis mirė, kai jauniausiai dukrai buvo 23 metai – jis vis dar buvo labai svarbus“, – prisimena knygų autorė.
B. Dauguvietis buvo talentingas menininkas, režisierius. Jis turėjo puikų humoro jausmą ir, kaip sako dukra, buvo moterų numylėtinis – mergišius. „Babnikas“, – tvirtino Galina.
B. Dauguvietis turėjo penkias dukras pirmoje santuokoje ir, sakoma, keletą nesantuokinių. Sūnaus gandras jam taip ir neatnešė.
Pirmąją, iš Rusijos parsivežtą žmoną – aristokratę Olgą Kuzminą, B. Dauguvietis paliko su penkiomis dukromis ir išėjo pas Galinos motiną, aktorę Petronelę Vosyliūtę. Su ja vienintelės dukros susilaukė.
Galina su savo vyresnėmis seserimis beveik nebendravo. Vilniuje gyveno tik viena iš jų, kitos emigravo į JAV, Australiją. Visos seserys buvo talentingos menininkės – dainininkės, aktorės.
Tik su Lietuvoje likusia seserimi Galinai teko daugiau bendrauti, bet jai mirus į laidotuves nėjo. Sako, nenorėjo nervintis.
Beje, primena I. Liutkevičienė, Galinos senelis, režisieriaus tėvas Pranas Dauguvietis buvo pirmasis Panevėžio taikos teisėjas.
Rašydama biografinę knygą autorė medžiagos ieškojo ir Biržuose.
Biržų krašto muziejuje „Sėla“ ji rado 1979 metais vykusios Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Biržų skyriaus ekspedicijos dalyvių užrašytus 43 žmonių atsiminimus, surinktus šimtus eksponatų.
Buvo kalbinti kaimų gyventojai, pažinoję Praną Dauguvietį, jo sūnų Borisą bei pirmąją Boriso žmoną rusę aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
