Panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio pastangomis po atviru dangumi gimusi šiuolaikinio meno ekspozicija – Mėnulio akmens skulptūrų parkas – slepia ne tik uolienų, bet ir laukinės gamtos misteriją.
A. Pajuodžio pastangomis apleistas Leonardavo dvarvietės parkas virto šiuolaikinio meno ir kultūros oaze. T. Šiaudinio nuotr.
Visoje Europoje didingų monumentų nemažai pastatęs panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis duoklę su kaupu atidavė ir Lietuvai. Menininko iniciatyva apleista įstabaus landšafto Leonardavo dvarvietės parko teritorija virto šiuolaikinio meno ir kultūros oaze.
Per kelerius metus čia instaliuota ne viena dešimtis dekoratyvinio akmens skulptūrų, žemės meno ir kitų objektų. Be to, kasmet plečiamame parke A. Pajuodis sugalvoja ką nors nauja, mat menininko rankose prabyla ne tik akmuo.
Kūrėjas neslepia, kad vietos akmens skulptūrų parkui ieškojo daugiau nei ketverius metus. Kėlėsi tai iš vienos, tai iš kitos, kol galiausiai savo seneliui priklausančias žemes persikėlė į Krekenavos seniūnijos Leonardavo dvarvietę.
A. Pajuodis sako, kad apie buvusius dvaro šeimininkus gali papasakoti tik medžiai. Istorinių faktų apie šią vietą sukaupta labai mažai. Žinoma, kad kadaise čia stovėjęs dvaras priklausė Leonardai Zavišaitei. Dvarininkaitė mirė garbaus amžiaus vežama į tremtį, o įpėdinių moteris neturėjo.
„Tai pirmasis Zavišų dvaras. Jų giminė dvarus pirko ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Po karo kurį laiką tame pastate dar veikė mokykla ir paštas, paskui jis buvo nugriautas. Tame dvare arbatą gėrė ir Maironis, ir Vaižgantas. Iš dvaro į muziejų yra išvežta viena didžiausių prancūziškų knygų biblioteka. Kiek žinau, tai buvo gana stambus intelektinis centras“, – istorinėmis žiniomis dalijosi skulptorius.
Kosmoso paslaptys
Mėnulio akmens skulptūrų parkas – tokį pavadinimą jis gavo nuo didžiausios čia pastatytos skulptūros. Daugiau kaip aštuonias tonas sveriantis kūrinys savo faktūra ir forma primena kosminį objektą. Viena paskutinių parke pastatyta ne ką mažiau didinga skulptūra „Didžioji mama“. Medžių apsuptyje stovi taip pat įspūdinga skulptūra „Kertinis akmuo“.
„Vos tik įkūrus parką paminklosaugininkai pareikalavo grąžinti akmenį. Sakė, kad jį reikia įtraukti į saugotinų sąrašą, nes yra labai senas, jame matyti laiko ženklų. Nemažai sugaišau laiko įrodyti, kad čia viskas specialiai padaryta menininko rankomis. Jame yra ir archajiškumo, ir modernizmo. Akmuo neturi jokių simbolių, išskyrus modernius taškus – trikampį, apskritimą ir kvadratą“, – „Sekundei“ pasakojo A. Pajuodis.
Šios vietovės teritoriją puošia ir bibliniais motyvais kaldintos skulptūros, ir padavimų herojai. Parke guli akmuo, paženklintas dinozauro pėda, o ar tai iš tiesų yra jo, išduoda gyvūno galva.
Kūryba, anot A. Pajuodžio, jokiu būdu neišsitenka į vieną temą. Kinta ir darbai: vietoj kažkokiu būdu dingstančiųjų atsiranda naujų.
„Kartą atvažiavo paštininkas ir sako: „Kažkas tavo skulptūrą išsivežė.“ Nuėjau pasižiūrėti. Ir tikrai – nebėra liūto. Po kurio laiko jis vėl atsirado, paskui dar kartą pavogė ir vėl grąžino, bet dingęs trečią sykį liūtas į parką nebegrįžo“, – prisiminė skulptorius.
Dalelės iš viso pasaulio
Buvusio dvaro parke A. Pajuodis pastatė daugiau nei dešimt skulptūrų. Kiekvienai ieškota atitinkamos vietos, kad kūrinys harmoningai įsilietų į aplinką. Didžiąją dalį kūrinių sudaro paties menininko kelias ar keliolika tonų sveriančios skulptūros, o tokias ir atvežti, ir pastatyti gana sudėtinga.
A. Pajuodis į parką atgabeno per ilgą laiką savo namuose sukauptas skulptūras. Medžių apsupti stūkso objektai iš Afrikos, Ukrainos, Karelijos, Belgijos, Skandinavijos.
„Kuriant parkui skulptūras, man buvo svarbiausia, kad jos nebūtų į ką nors panašios – nei į arklį, nei į medį, nei į dramblį, musę ar beždžionę. Siekiau savo idėjas išreikšti formų priemonėmis, kad nė vienas objektas neprimintų to, ką sukūrė Dievas.
Jeigu tik pradeda kilti bent kokia nors asociacija, turiu šį tą nuimti, nupjauti. Čia ir yra didžiausias smegenų spaudimas – kad tik nebūtų panašu į vieną ar kitą kūrinį. Be to, kiekvienas menininkas pasirenka, ką jis darys su akmeniu. Vieni, pasitelkę naujausias technologijas, jį prievartauja, tačiau aš gerbiu akmens monolitiškumą ir nedarau to, ko nereikia. Ant kai kurių skulptūrų matosi šiuolaikinių instrumentų žymių, bet jos atrodo tarsi būtų natūralios. Čia tik menas, gamta ir žmogus. Nieko daugiau nereikia“, – apibendrino skulptorius.
Bebrų kaimynystė
A. Pajuodis pripažįsta, kad iš pradžių santykis su šia vieta nebuvo kuo nors ypatingas, į dvarvietę jis žiūrėjo tikslingai – kaip į siekį idėjai įgyvendinti. Ir tik vėliau, anot skulptoriaus, atsirado dvasinis ryšys.
Menininko požiūris į gamtą ypač pasikeitė po vienos nakvynės palapinėje. Tada A. Pajuodis suprato, kas iš tiesų yra šių žemių savininkai.
„Po tos nakties sužinojau, kad čia ne tik akmenys stūkso. Pasirodo, dažniausi parko lankytojai yra šernai, stirnos, geniai, voverės, pelėdos, zuikiai ir bebrai. Pastarieji mane net vieną kartą apgavo. Išgrioviau jų užtvanką. Atvažiavęs po savaitės apsidžiaugiau, kad į tą vietą jie negrįžo, bet po dviejų savaičių jie jau vėl statėsi namus“, – prisiminė pašnekovas.
A. Pajuodis džiaugėsi, kad pradėjęs kurti parką daug sužinojo apie gamtą – laukinę augmeniją ir gyvūniją.
„Esu tikras miestietis, apie gamtą nedaug težinojau, tačiau per dešimtmetį išmokau atpažinti tam tikras rūšis augalų, paukščių ir gyvūnų. Parke yra eglių, klevų, ąžuolų, uosių, guobų, liepų, daugiau nei šimtmetį skaičiuoja kadagiai. Stebiu gamtos atšilimą: nyksta gyvūnija, kinta medžiai, ypač daug miršta uosių ir serga eglių. Be to, audra suniokoja aplinką.
Man patinka stebėti migruojančius gyvūnus – jie tai išnyksta, tai atsiranda. Gamta natūraliai pulsuoja. Čia pilna gyvybės ženklų. O kad matytumėt, kaip šokuoja varlės, rupūžės, kaip dideliais sparnais mosuoja pelėdos“, – susižavėjęs kalbėjo skulptorius.
Panevėžietis skulptorius A. Pajuodis tuos kūrinius, kurie neiškeliavo į svetimas šalis, įkurdino Leonardavo dvaro alėjose. T. Šiaudinio nuotr.
Traukia ne tik turistus
A. Pajuodį sutikome besitvarkantį parke. Jis sakė, kad darbo čia keliems gyvenimams užtektų. Reikia surinkti nulūžusias šakas, stovyklautojų paliktas šiukšles.
„Vasarą nebespėju nupjauti žolės. Ūkininko požiūriu, čia labai apleista, bet gamtos – tikras rojus. Suprantama, šiuo metu parke nyku, gamta numirusi, bet pavasarį ji labai gyvybinga“, – teigė menininkas.
Kasmet parke vyksta meno simpoziumai, kūrybinio jaunimo stovyklos, parodos ir festivaliai. Atvažiuoja mokinių ekskursijos, stovyklautojai, įvairiausi moterų klubai, visokiausios bendruomenės ir partijos, jaunimas – turistai, dviratininkai, motociklininkai, netgi piligrimai.
Aukštaitijos jaunimo simpoziumo dalyviai parke paliko savo kūrinį – metalinėje lovoje suguldytus akmenis. Anot menininko, jaunimas taip akcentuoja gyvenimą pradžią ir pabaigą.
„Žmonės čia kuria viską: popierinius, molinius, smėlio, vandens, sniego dirbinius, tačiau toks menas trapus, jis ilgai neišlieka. Menininkai pasidžiaugia darbais, kol jie išnyksta, tada vėl kuria iš naujo“, – sako A. Pajuodis.
Panevėžietis tikisi, kad skulptūrų parkas ateityje dar labiau plėsis, čia bursis daugiau entuziastų, galbūt juo susidomės ir kiti menininkai, norintys parodyti savo darbus. Be to, skulptorius puoselėja viltį, kad ne vienerius metus kurta svajonė ateityje taps ne tik savotišku jo darbo muziejumi, bet ir meno dirbtuvėmis.
„Nebeturiu kur dėtis, mano kaimynai kenčia ne tik triukšmą, bet ir dulkes. Aš pats nenorėčiau gyventi su tokiu kaimynu, todėl labai stengsiuosi susikurti galimybę dirbti čia“, – sako skulptorius.
Ateities nebijo
A. Pajuodis neslepia, kad pagalvoja, kas parko laukia po dešimt ar keliolikos metų.
„Nežinau parko likimo, gali būti, kad labai greitai jis atiteks valstybei. Iš pradžių optimizmo tikrai buvo daugiau nei dabar. Noriu daug, bet ne viską galiu. Sunku dirbti vienam, pačiam įveikti beprasmę įstatyminę bazę. Netgi lentą padėti prie upės laiveliui sustoti pagal įstatymus neįmanoma. Noriu gero, bet jaučiuosi taip, tarsi eičiau prieš vėją. Sutvarkyti tokią teritoriją nėra lengva, taigi yra ką veikti, o dar skulptūras reikia valyti. Viskas gula ant mano pečių“, – kalbėjo panevėžietis.
A. Pajuodis sako vizijų turintis į valias, tik niekas nenori padėti jų įgyvendinti, dažnas atsuka nugarą, o iš įvairių projektų gauti lėšų taip pat nėra lengva.
„Kai valdžia nusisuka, vieni nuo kitų varinėja kuo toliau, supranti, kad tavo idėjos rūpi tik tau pačiam. Tada uždarau duris ir išvažiuoju kurti svetur“, – pokalbį baigė skulptorius A. Pajuodis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
T. Šiaudinio nuotr.
