Vaidybos ir fotografijos menai glaudžiai susiję. Teatro gerbėjai savo namuose nori turėti mylimų aktorių portretus, tad fotografams – tai puiki galimybė parodyti, ką sugeba. Bėgant metams statiškos aktorių nuotraukos keitėsi ir vis dažniau buvo siejamos su tikruoju menu.
Garsūs fotomeninkai A. Aleksandravičius ir S. Žvirgždas sako, kad dirbti su aktoriais nelengva. T. Šiaudinio nuotr.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vykusiame susitikime su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais bei ne vieną dešimtį parodų surengusiais fotomenininkais Stanislovu Žvirgždu bei Algimantu Aleksandravičiumi buvo kalbama, kaip per daugiau nei šimtmetį pasikeitė aktorių fotografija.
Pasak S. Žvirgždo, nuotraukos ilgai buvo statiškos, nes buvo daromos studijoje – aktoriai paprasčiausiai pozuodavo ir tokių nuotraukų nederėtų vadinti itin kūrybiškomis. Kita vertus, to meto techninės galimybės buvo gana menkos. Nesilaikant taisyklių, atvaizdai būtų buvę neryškūs ir išsilieję.
„Tikra meninė fotografija Lietuvoje atsirado labai vėlai. Jau mūsų nepriklausomybės priešaušryje, kai kurti pradėjo Algimantas Aleksandravičius. Jis 1995 metais išleido knygą „Lietuvos teatrai. 33 portretai“, 2005 metais – „Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio dramos teatras“, o „Neužmirštami veidai“ išėjo 2016-aisiais“, – kalbėjo S. Žvirgždas.
Pasak jo, dabartiniais teatro fotografijos darbais Lietuva išties gali didžiuotis. Nuotraukose perteikiamos tikros, nesuvaidintos emocijos, jos priverčia susimąstyti, aktoriai nebeslepia savo raukšlių, o kompozicijos sudėliotos taip, kad tarsi yra matomos menininkų mintys.
Fotografuoti aktorius sunkiausia
Pasak renginyje dalyvavusių fotomenininkų, teatro ir įprasta fotografija nelabai skiriasi. Tačiau visi pripažino, kad dirbti su aktoriais išties nelengva.
„Viskas priklauso tik nuo menininko profesionalumo. Blogas fotografas sugebės sugadinti net tinkamiausią akimirką. O kalbant apskritai, teatro žmones visuomet šiek tiek sunkiau fotografuoti. Jie tarsi pradeda repetuoti kokį nors vaidmenį. Fotografas privalo padaryti taip, kad žmogus būtų natūralus, o ne vaidinantis. Išgauti nuoširdžią akimirką, mano manymu, sunku ne tik dirbant su teatro atstovais, bet ir su kitais žmonėmis.
Geras portretas paprastai yra kuriamas valandą ar net ilgiau, tuo metu kalbama su žmogumi, prašoma jo apie ką nors konkrečiai galvoti… Kartą Aleksandravičius liepė vienam asmeniui mintyse kurti eilėraštį, todėl to žmogaus portretas itin pavyko“, – „Sekundei“ pasakojo S. Žvirgždas.
Minčiai, kad užfiksuoti tikrumo akimirką nėra lengva, pritarė ir A. Aleksandravičius.
„Visas gyvenimas yra teatras. Visi mes kažką vaidiname, ir sunku žinoti, kada žmogus būna nuoširdus. Išskyrus tuos atvejus, kai jis eina prieš vėją, kai jis kasa ar būna užkietėjusiais viduriais. Tada nevaidina. O visais kitais atvejais nuolat žaidžia ir tarsi kuria vaidmenį. O fotografuoti aktorius man yra sudėtingiausia, nes mes bendraujame labai maloniai, tačiau darant portretą jie stengiasi ką nors vaidinti, o ne būti savimi. Tai jis – Hamletas, tai – Severiutė… Atsimena šimtus savo vaidmenų. Labai sunku įlįsti į jo sielą, kad jis nors trumpam pabūtų savimi, pavyzdžiui, Banioniu, o ne Mocartu. Tai labai sudėtinga, tačiau ir įdomu“, – darbo subtilybes atskleidė fotomenininkas.
Kalbėjo ne tik apie teatrą
Renginyje buvo kalbama ne tik apie teatro fotografiją. A. Aleksandravičius susirinkusiesiems pristatė keliasdešimt darbų iš planuojamo išleisti albumo apie Sūduvos kraštą.
„Tai, ką jūs matote, apie 60–70 fotografijų, yra tik labai maža dalis, ketvirtadalis viso darbo. O priežastis, kodėl šį kartą pasirinkau Sūduvos kraštą, gana paprasta. Jau esu išleidęs albumus apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, tad dabar atėjo metas šiam regionui. Jeigu Dievulis leis, ateityje dar norėčiau padaryti nuotraukų ciklą apie Mažąją Lietuvą. Tada mano nuotraukose būtų užfiksuota visa šalis“, – albumo pasirodymo priežastį ir ateities planus atskleidė A. Aleksandravičius.
Visos pristatytos naujojo albumo nuotraukos nespalvotos. Kaip prisipažino autoriaus, jis yra senosios klasikos fotografas ir gerbėjas, be to, įsitikinęs, kad spalvos dažnai blaško žmogų, todėl jomis sunkiau perteikti norimą emociją.
Inga DAUKINTYTĖ
