25-erių metų sukaktį švenčiantis teatras „Menas“ augo kartu su žiūrovais. Pradėjęs nuo vaikiškų spektaklių, šiandien jis visos šeimos traukos vieta. Kultūros mekos vadovas Kęstutis Vaičiulis pripažįsta, kad tai ne tik graži proga, bet ir ženklas, primenantis apie atsakomybę ir laukiančius darbus.
Bėgant metams augo ne tik teatro žiūrovai, bet ir pats „Menas“. Nors iš pradžių buvo planuojama kurti tik vaikams, dabar spektakliai kuriami įvairaus amžiaus žiūrovams. T.Šiaudinio nuotr.
Mintis įkurti vaikų teatrą kilo dailininkui ir dabartiniam vadovui Kęstučiui Vaičiuliui bei režisieriui Juliui Dautartui. 1991 metais Juozo Miltinio dramos teatrą kamavo vidinė krizė ir išbandymai, o šalyje padvelkus laisvės vėjams, buvo galima save išbandyti naujose srityse.
Dėl šių priežasčių, sukaupę drąsą, du draugai paliko senąją darbovietę ir įsigijo patalpas, kuriose anksčiau buvo rodomi kino filmai. Uždengę ekraną užuolaida ir iš miškininkų gavę dovanų medienos, dar tais pačiais metais pastatė pirmąjį spektaklį, skirtą mažiesiems žiūrovams. Tačiau kitos premjeros, spektaklio „Ieškokime lobio, vaikai“, teko laukti visus metus.
„Priežastis, kodėl du pirmuosius spektaklius skyrė toks ilgas laiko tarpas, yra tai, kad iš pradžių net neturėjome scenos ir prožektorių. Pavasarį vyko pasiruošimo, o vasarą teatro rekonstrukcijos ir statybų darbai. Galvoti apie naujus pastatymus nebuvo kada. Be to, trūko ir darbuotojų. Steigdami teatrą, galvojome, kad už durų jau lauks aktoriai. Tačiau jų nebuvo. Ir visą gyvenimą nėra taip, kad kažkas lauktų. Mokslus jaunieji kūrėjai baigia Šiauliuose, Vilniuje ar Kaune ir tuomet kažkur dingsta. Aktoriai nevažiuoja į Panevėžį“, – nelengvą pradžią prisiminė K. Vaičiulis.
Sunkumų patirta nemažai, tačiau vienintelė detalė, prie kurios nereikėjo ilgai dirbti kuriant teatrą, buvo jo vardas. Naujieji įstaigos vadovai tuomet ilgai nesvarstę sutiko, kad reikia tęsti pradėta istoriją ir tikėtis, jog tai atneš sėkmę.
„Kai įsigijome pastatą, tuometis kino teatras taip pat vadinosi „Menas“. Ši pavadinimą jis gavo dar amžiaus pradžioje, Smetonos valdymo laikotarpiu. Tuomet tarsi pasišaipėme iš savęs ir pasakėme: „Na, galbūt ir gaminsime meną, galbūt neprašausime pro šoną“. Be to, tai labai gražus pavadinimas, puikiai skambėjo angliškai – „Art“. Tad nusprendėme šios detalės nekeisti ir tarsi tęsti teatro istoriją“, – pasakojo K. Vaičiulis.
Nors išbandymų ir darbų buvo nemažai, įstaigos direktorius pripažįsta, kad vidinis entuziazmas visuomet vedė į priekį ir skatino siekti daugiau.
Ketvirtį amžiaus teatre „Menas“ praleidęs Kęstutis Vaičiulis tikina, kad sunkumų pasitaiko, tačiau idėjos visuomet vedė į priekį.
„Kartais netgi atrodo, kad dabar sunkiau, nei buvo tada. Tuomet turėjome labai daug entuziazmo, buvome jauni, o visi nepritekliai atrodė lyg smulkmenos. Praėjus kažkiek laiko, kai susiduri su realybe, kai kas pradeda tarsi savotiškai smaugti. Piniginiai reikalai, grimo kambarių ar patalpų trūkumas ir kitos problemos atrodo gerokai sunkesnės, nei jos atrodė jaunystėje. Tačiau noro viską mesti tikrai nėra. Dabar, minėdami 25-ąjį jubiliejų, tarsi priėjome ribą, nebegalime pasakyti, kad dar teatras jaunas, gal dar užaugs… Dabar prasideda labai atsakingas laikotarpis. Jau turime savo žiūrovą, savo vardą“, – apie norą kurti toliau kalbėjo K. Vaičiulis.
Tapo šeimos teatru
Prieš 25-erius metus įkurtas kaip vaikų teatras, „Menas“ augo, keitėsi, siekė naujų iššūkių ir galiausiai tapo tokia kultūros vieta, kur skirtingo amžiaus žiūrovai gali rasti kažką savito.
„Pirmąjį penkmetį kūrėme tik vaikams. Atsiradus trupei, patys turėjome išmokti kalbėti ir vaikščioti šiame teatre… Vėliau, po kokio dešimtmečio, užaugo raumenys, įgavome praktikos ir atsirado vidinis poreikis kažką keisti. Be to, supratome, kad jeigu ir toliau savo kūrybą skirtume tik vaikams, nuolat reikėtų keisti kolektyvą. Šešiasdešimties metų pelytė atrodytų kažkaip ne taip. Lėlių teatre viskas kitaip. Ten aktorius kartais išeina į sceną, tačiau dažniausiai veido nesimato, girdisi tik balsas, tad visai nesvarbu, kiek jam metų. O pas mus pelytės išvaizda yra svarbi. Kita priežastis, kodėl nusprendėme keisti teatro kryptį, buvo tai, kad dešimt metų vaidinti su kauke, kai niekas tavęs neatpažįsta, pasidarė nebe taip malonu. Aš manau, kad aktoriui norisi suvaidinti ir meilės istoriją. Todėl pabandėme pastatyti kažką kita“, – „Sekundei“ pasakojo K. Vaičiulis.
Vienas pirmųjų tokių bandymų buvo spektaklis „Bėgikas“, kuriame kalbėta apie jaunuolius, jų problemas, išgyvenimus ir džiaugsmus. Sulaukus teigiamos žiūrovų reakcijos, „Meno“ kūrybinė grupė išdrįso eiti dar toliau ir ieškoti kelio į vyresnių žmonių širdis.
Taip, žingsnis po žingsnio, vaikų teatras virto visos šeimos kultūros vieta, kur kiekvienai amžiaus grupei kasmet yra skiriama bent po vieną premjerą. Tiesa, ne visada lengva tinkamai apibrėžti, kam būtent skirtas konkretus pastatymas.
Teatro direktorius pripažino, kad, pavyzdžiui, Vinco Krėvės kūrinys „Raganius“ yra įtrauktas į privalomos perskaityti literatūros sąrašą moksleiviams, todėl sulaukia nemažai jaunimo dėmesio. Tačiau, kita vertus, tai senosios kartos kūrinys, kurį visuomet malonu prisiminti jau subrendusiems žiūrovams.
Visgi vadovas atskleidė, kad net turint tiek metų patirties, žmonių pasitikėjimą ir nuolat keliant sau vis didesnius tikslus, kūrybos procese ne visuomet viskas pavyksta, o kai kurių pastatymų būtų nedrąsu imtis ir šiandien.
Pasak teatro vadovo, kolektyve nėra konkurencijos, pavydo ir pykčių. Visi jaučiasi tarsi šeima.
„Prieš penkerius ar septynerius metus mes kūrėme spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“, kuris buvo parodytas tik kokius penkis kartus. Pirmiesiems žiūrovams pastatymas nepatiko, jie apie tai pranešė savo draugams ir galiausiai į vaidinimus nebesusirinkdavo žiūrovai. Galbūt ši nesėkmė nestebina, nes mintyse turiu tris vaikams skirtus spektaklius, kurie niekada nepasiteisina: „Alisa stebuklų šalyje“, „Žydroji paukštė“ bei „Mažasis princas“. Statant juos labai sunku rasti stiprių aktorių“, – apie neįveikiamas užduotis kalbėjo K. Vaičiulis.
Mažas teatras turi savo privalumų
Trylika kuriančių aktorių turinčiam teatrui neretai tenka susidurti su sunkumais. Pavyzdžiui, pasak direktoriaus, atsivertus naują pjesę pirmiausia yra skaičiuojami personažai ir neretai dėl per didelio jų skaičiaus kūrinį tenka užversti. Taip pat reikia susitaikyti su tuo, kad daugumai pastatymų neužtenka aktorių vyrų, o kitos trupės čia neatvažiuoja gastrolių. Nepaisant to, maža kultūros įstaiga turi savo privalumų.
„Mano manymu, teatre apskritai turėtų būti tik 500 vietų. Jeigu jų yra daugiau, pavyzdžiui, tūkstantis, vaidinančių aktorių įžiūrėti praktiškai neįmanoma. Tuo metu mažesnėje salėje viskas puikiai matyti, girdėti, gali pajausti kiekvieną kluptelėjimą, pastebėti aktorių klaidas… Tai tikrai dideli privalumai“, – ribota erdve džiaugiasi direktorius.
Mažas kolektyvas palengvina ir tarpusavio ryšius. Teatro aktoriai niekada nesipyksta, nekonkuruoja dėl vaidmenų, vieni kitiems nepavydi bei jaučiasi tars tikra šeima.
„Visai nesvarbu, valytoja ar ne valytoja, jeigu asmuo yra mūsų kolektyve, mes niekada nepamirštame pasveikinti su gimtadieniu ir bent vieną gėlytę visuomet įteikiame. Taip pat, pasibaigus sezonui, visuomet nusisamdome autobusiuką, susimetame pinigų ir važiuojame kur nors kartu pabūti ir susipažinti su Lietuva.
Mūsų teatre niekada nebūna tokių priešpriešų,
kokių būna didžiuosiuose teatruose. Čia nėra kovos ir žvaigždžių. Paprastai scenoje vaidina visas kolektyvas, vieną kartą vienas asmuo atlieka pagrindinį vaidmenį, o kitąkart jau visai šalutinį… Taip pat neturime dublerių, nes tokiu atveju kolektyve galėtų kilti nepasitenkinimas, kodėl aktorius tik dubleris, o ne pagrindinis personažas.
Be abejo, mūsų grupėje yra keletas žinomesnių veidų, atpažįstamų iš televizorių ekranų. Tačiau nemanau, kad derėtų lošti tik su to žmogaus vardu ir taip bandyti privilioti žiūrovų“, – kolektyvo bendruomeniškumo paslaptį atskleidė direktorius.
K. Vaičiulis pripažino, kad stengiasi nesikišti į aktorių asmeninį gyvenimą. Galbūt dėl to kolektyvo nariai tarp keturių teatro sienų surado ne tik gerus draugus, bet ir mylimuosius. Suvesti „Meno“ šeimą jau sukūrė aktoriai Martynas Klementjevas ir Dovilė Klementjeva bei Arnas Butkus ir Justina Žiogaitė- Butkienė. Tiesa, pastaroji pora susipažino dar studijuodami Šiauliuose, tačiau Panevėžys ir darbas vienoje įstaigoje padėjo išsaugoti jausmus.
Dėmesys ne tik savo spektakliams
Teatre „Menas“ į kūrybinę veiklą visuomet žvelgiama šiek tiek plačiau. Aktoriai ne tik kuria personažus spektakliuose, bet ir sukauptomis žiniomis bei įgūdžiais dalijasi su jaunąja karta. Kiekvienais metais moksleiviai yra kviečiami į specialius užsiėmimus, kuriuose aktorinio meistriškumo juos moko ne vienerius metus scenoje praleidę specialistai.
Nors baigę mokyklą dauguma abiturientų pabėga į kitus miestus studijuoti, teatro direktorius džiaugiasi, kad atsiranda ir tokių, kurie čia pasilieka ilgiau. Pavyzdžiui, Martynas Klementjevas baigęs dvyliktą klasę nusprendė niekur nebevažiuoti ir liko dirbti teatre, o dabar yra vienas pagrindinių aktorių.
Nors iš pradžių buvo planuojama kurti tik vaikams, dabar spektakliai kuriami įvairaus amžiaus žiūrovams.
Kitas visam miestui naudą teikiantis „Meno“ darbas – kiekvieną pavasarį organizuojamas kamerinių teatrų festivalis.
„Juozo Miltinio teatre Saulius Varnas du kartus buvo suorganizavęs festivalį „Kelias“. Į jį atveždavo geriausius spektaklius iš visos Lietuvos. Kai renginio dėl kažkokių priežasčių nebeliko, man pasidarė labai liūdna ir tarsi pikta, kad žlugo tokia nuostabi idėja. Tuomet vieną dieną taip man bemąstant ir pykstant, kilo sumanymas, kad galbūt mums reikia tai pabandyti. Be abejo, negalime sau leisti to, ką leidžia J. Miltinio teatras, todėl nutarėme orientuotis į mažesnius, kamerinius teatrus, kur spektakliuose gali pasirodyti vienas ar du aktoriai. Iš pradžių buvo tik keturi dalyviai, nes mes patys norėjome tik pabandyti, pažiūrėti, ar pavyks. Gavę teigiamus atsiliepimus, patikėjome savo jėgomis ir dabar festivalyje yra rodoma apie 15–20 spektaklių“, – džiaugėsi K. Vaičiulis.
Jubiliejus su premjera
Nors jubiliejus ypatingas, teatro direktorius pripažino, kad jį minės kukliai. Lapkričio 25 dieną visus gerbėjus ir buvusius darbuotojus pakvies į premjerą – Žano Batisto Moljero „Miestelėnas bajoras“.
K. Vaičiulis daug detalių apie premjerą neatskleidė, tačiau patikino, kad kūrinys nebuvo renkamas būtent šiai progai. Tiesiog taip sutapo, kad buvo norima padirbėti su režisiere Monika Klimaite. Būtent ji ir pasiūlė panevėžiečius dar kartą supažindinti su Moljero kūryba.
Pjesė „Miestelėnas bajoras“ pirmą kartą pastatyta dar XVII amžiuje, Prancūzijoje. Istorijoje pasakojama apie viduriniosios klasės atstovą Džordaną, kuris įvairiais būdais stengiasi tapti aukštuomenės dalis ir taip save paverčia tikru neišmanėliu ir juokdariu kitų akyse. Nuo tada kūrinys ne kartą buvo skirtingai interpretuojamas įvairių pasaulio režisierių ir statomas didžiausiose pasaulio scenose.
Tai įdomu
Per visus kūrybos metus teatro „Menas“ scenoje pastatyta daugiau nei 60 spektaklių, o per vienerius metus žiūrovai gali džiaugtis daugiau nei 100 vaidinimų.
Seniausiai rodomas teatro spektaklis yra „Raudonkepuraitė“. Jis jau perkurtas ne vieną kartą.
Ilgiausiai teatre vaidinanti aktorė – Elona Karoblytė. Ji „Mene“ dirbti pradėjo 1994 metais ir per šį laiką sukūrė ne vieną dešimtį vaidmenų.
Šalia teatro stovintis „Don Kichoto“ paminklas buvo gautas dovanų iš jau uždarytos „Ekrano“ gamyklos. K. Vaičiulis atskleidė, kad vis tikimasi pastatyti ir spektaklį apie šį nenuilstantį kovotoją, tačiau kol kas tai lieka tik svajonėmis.
Ateinančiais metais planuojama sukurti keturias premjeras: „Virtuali meilė“, „37 atvirukai“, „Blezas“ ir „Romos apsakymai“.
Inga DAUKINTYTĖ
Teatro “Menas” nuotr.
