Ramygalą garsina ne tik ožkų paradas, bet ir aktyvūs miestelio šviesuoliai. Jie gyvena įjungę greičiausią pavarą ir džiaugiasi prasminga veikla.
Pynėja D.Ulienė išpildė dar vieną savo svajonę – vyteles ji iškeitė į spalvingą tapybą.
Daugiau nei tris dešimtmečius iš vytelių pinanti ramygalietė tautodailininkė Danutė Ulienė sugebėjo išsaugoti šio darbo teikiamą džiaugsmą. O keramikė, dailės mokytoja metodininkė Laima Kiškienė sako, kad iš pasąmonės išplaukę ankstyviausieji patyrimai suteikė galimybę išgyventi stebuklą.
D. Ulienė iš Vadoklių su šeima į Ramygalą atvažiavo prieš keturiasdešimt metų. Apie menus, prisipažįsta, tąsyk mažiausiai mąsčiusi. Svarbu buvę gauti darbą, užauginti ketvertą vaikų. Kad šiandien moteris stebina savo dirbiniais iš vytelių – laimingas atsitiktinumas.
Pynėja sako, kad tuo metu Ramygaloje ji intensyviai ieškojo darbo, kurį laiką dirbo vaikų darželyje. Tačiau savos keturios atžalos nenorėjo lankyti darželio, todėl moteris pradėjo domėtis galimybėmis dirbti namuose.
„Gavau pasiūlymą gaminius pinti vienai Kauno įmonei. Meistrė parodė, kaip tą daryti – pasisekė iš karto. Per trylika darbo metų nebuvo nė vieno broko, o ir jokio vidinio pasipriešinimo nejaučiau. Užsikabinau. Vytelių pynimas tapo mano duona. Užsakymų buvo labai daug – lėkštutės, padėkliukai, krepšeliai. Atsimenu, tada pindavau virtuvėje, lakstydavau tai prie vytelių, tai prie puodų. Vyteliauti padėdavo ir vaikai, ir vyras. Eidavom į laukus, nors kartais rankos šaldavo, skindavom tiek vytelių, kiek panešdavom. Tada jas virindavom, skaldydavom, obliuodavom, siaurindavom ir taip pasiruošdavom visą pluoštą. Pinti reikia šlapiomis rankomis, nes kitaip jos lūš“, – „Sekundei“ pasakojo tautodailininkė.
Unikalu ir savita
D. Ulienės teigimu, pinti galėtų tikrai ne kiekvienas. Tai labai atsakingas, daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. O norint padaryti kažką įspūdingo, reikia vienatvės ir susikaupimo.
Anot moters, pynimas turi ypatingą savybę – kad ir kaip stengsiesi, visiškai vienodo gaminio nupinti neįmanoma. Ši savybė daro pynimą įvairesnį, originalesnį.
Rankomis pinant įvairiausius gaminius, galima pasitelkti fantaziją, pajusti kūrybinio darbo džiaugsmą. Kiekvienas kūrinys unikalus ir savitas.
Iš pažiūros trapūs, bet labai patvarūs pinti iš vytelių darbai kiekvieniems namams suteikia jaukumo, ne veltui pynėjos namus puošia angelai, delfinai, paukščiai ar gėlės. Pinti krepšius moteriai neįdomu.
„Krepšiai dabar labai populiarūs, bet man nepatinka juos pinti. Man reikia, kad akiai būtų gražu“, – sako D. Ulienė.
Retai nutinka, kad ketindama žmogui įteikti dovaną, pynėja skubėtų į parduotuvę. Moteris pastebėjo, kad ir pačiai linksmiau matyti malonią kito šypseną ir girdėti nuoširdžią padėką.
Žmonės vertina tautodailininkės darbus, o priežastis, anot jos, paprasta: antro tokio nerasi.
L. Kiškienė rankose laiko Ramygalos legendą. Pasak keramikės, miestą ožkamiesčiu pradėta vadinti nuo mažų arkliukų.
Išskirtiniai darbai
Kad D. Ulienės darbai išskirtiniai, pripažįsta ir pati moteris, kad ir kur juos nuvežtų – ar į sostinės Kaziuko mugę, ar į kasmetę tautodailininkų parodą Panevėžio dailės galerijoje, kitų pynėjų darbai visiškai kitokie. Ne vienas galvą kraipė stebėdamasis, kaip tautodailininkė išpina tokius dailius, tiesiog miniatiūrinius gaminius.
Daugelis pynėjos darbų keliauja po Lietuvą, įvairius muziejus ir parodas. Dalis iškeliavo į užsienį –
Ispaniją, Ameriką, Daniją, Norvegiją.
„Mano darbai išskirtiniai, žmonės juos perka, bet jau dvejus metus į muges nebevažiuoju“, – sako ponia Danutė.
Pasiteiravus kodėl, moteris kukliai nusišypsojo ir atsakė: „Dabar turiu kitą pomėgį. Tapau paveikslus. Tai buvo viena didžiausių mano gyvenimo svajonių. Piešiau vaikystėje ir jaunystėje. Po daugelio metų vėl rankose laikau teptuką ir piešiu viską, kas yra mano galvoje. Šito niekur nesimokiau, tik jaunėlė dukra pataria, kad į paveikslus dėčiau kuo daugiau spalvų.“
Galingos šaknys
Dar viena Ramygalos šviesuolė – keramikė, dailės mokytoja metodininkė Laima Kiškienė, skirtingai nei D. Ulienė, čia gimė ir užaugo.
„Ramygaloje esu ketvirta gyvenanti karta. Tėveliai baigė Ramygalos mokyklą, seneliai, tėčio tėvai, irgi ramygaliečiai – čia šaknys. Mamytė taip pat kilusi iš netolimos Truskavos. Ir man labai smagu po tą mokyklą vaikščioti: žinau, kur mamytės kabinetas, kur tėčio klasės. Apskritai geras jausmas būti savam. Šis kraštas man labai mielas, norisi tiems saviems žmonėms suteikti kuo daugiau džiaugsmo, norisi daryti visokių dalykų. Gal kitiems atrodo ir keistų, gal kas įžvelgia savanaudiškumą, bet man norisi, kad čia būtų gražu, kad išliktų senosios tradicijos, – ir Ramygalos, ir tautodailės“, – „Sekundei“ tvirtino L. Kiškienė.
Ramygalos gimnazijos dailės mokytoja tikino, jog keramika susijusi su kitais mokslais, ji neišsemiama, o molis ne tik sušildo rankas, bet ir sielą.
Keramika Ramygaloje turi kur kas gilesnes šaknis, nei manyta. Ramygalos gimnaziją lankiusio tekstilininko prof. Juozo Balčikonio tėvas irgi buvo keramikas, tačiau šio meno paslapčių įgijo Latvijoje.
Pirmasis L. Kiškienės dailės kabinetas buvo klasė, kurioje mokėsi būsimas profesorius.
Be to, įvairūs keramikos projektai – vienas šio miestelio išskirtinumų.
Keramika Ramygaloje prasidėjo 1998 m. įkūrus jaunųjų keramikų būrelį. Įgiję pradinių žinių, jaunieji keramikai susibūrė į jaunimo iniciatyvinę grupę ir parengė kelis ilgalaikius keramikos projektus.
Nauji vėjai
Moteris prisimena, kad jau vaikystėje buvo kitokia. Nuo mažumės ji mėgo daryti apčiuopiamus darbus. Kovo 8-osios proga mamai nupirko atviruką. Nagų lako valikliu ištrynė užrašą, o mergaitei iš aksominio popieriaus iškirpo ir priklijavo skrybėlaitę. Padarė taip, kaip jai atrodė gražu. Nuvažiavusi pas močiutę į kaimą iš molio lipdydavo meškiukus. „Dar nėjau į mokyklą, o rankos jau pačios dirbo“, – pridūrė menininkė.
Aktyvesnę kūrybą moteris pradėjo nuo rankdarbių, juos daryti ėmė dar paauglystėje. Pavyzdžiui, vąšelis yra geriausiai įvaldytas įrankis.
Iš pradžių Laima nerdavo servetėles, devintoje klasėje džiaugėsi didesniu rankdarbiu – staltiese. Dar vėliau norėdama išsiskirti iš pilkos minios moteris nusinėrė suknelę. O su keramika nutiko taip – vos pradėjusi mokytojauti, L. Kiškienė užsigeidė naujų vėjų. Keramika atrodė kaip kažkas dar neatrasta ir sunkiai pasiekiama. Žinoma, menininkę tai tik dar labiau stūmė į priekį.
„Paįstryje dirbo mano draugė Vilma, taip pat keramikė. Kartu su būrelį lankančiais vaikais nuvažiavome pas ją ir paprašėme, kad mus pamokytų lipdyti, supažindintų su keramika. Vėliau prasidėjo kursai ir įvairūs seminarai“, – prisimena L. Kiškienė.
Niekas nevyksta šiaip sau
Anot L. Kiškienės, keramika – gyvenimo būdas, kūryba ir savotiškas atsipalaidavimas.
Menininkė neslepia, kad molis ją patraukė savo praktiškumu. Galima pasigaminti daiktų, kurie būtų naudojami ir pritaikomi buityje. Anot L. Kiškienės, asmeninė kūryba jos gyvenime atsirado prieš keletą metų. Mat suderinti autorinę kūrybą ir mokytojo darbą labai sunku.
L. Kiškienė pedagoginiame institute įgijo technologijų ir chemijos specialybę.
„Technologijos todėl, kad ten rankdarbiai – kūriau iš to, kas tuomet buvo įmanoma. O chemija buvo tokia specialybė, kurios man nereikėjo, bet tokia buvo – nepasirinksi. Labai jos nemėgau, pykau ant chemijos, bet dabar man ji praverčia. Nieko atsitiktinio gyvenime nėra. Jeigu kažkada radai molio gabalėlį, tai vėliau gal lipdysi puodynes. Jeigu pasimokei chemijos, tai tos žinios pravers: išmanau glazūrų sudėtį, temperatūras, žinau, kas degimo metu vyksta, ir man daug įdomiau – tiesiog iš tos mokslinės dalykinės pusės. Apskritai keramika ir amatai yra mūsų šaknys, mūsų papročiai ir tradicijos, o man tai yra svarbiausia“, – pasakojo pedagogė.
Namelis ant molio
Daugiau nei prieš metus L. Kiškienė įkūrė ir savo keramikos dirbtuves. Čia durys atviros visiems: ir suaugusiems, ir vaikams. Kad jaukiai įkurtos dirbtuvėlės niekada nebūna tuščios, byloja į kūrybines fantazijas pasinėrę moksleiviai. Jie jau rengiasi artėjančioms žiemos šventėms ir lipdo molinius žibintus.
„Niekada nei tikėjausi, nei planavau, kad atsiras poreikis turėti atskirą dirbtuvę. Mokykloje atėjo grėsmingas laikotarpis, beveik per pusę sumažėjo valandų skaičius. Dirbtuvėles buvau įsirengusi savo namuose, dirbdavome ten vasarą, bet žiemą patalpos nešildomos, pradėjau ieškoti, kur galėtume prisiglausti šaltuoju metų laiku, kaip tik atsirado ši sodyba. Čia pat, šalia namų, šalia mokyklos. Nuo vaikystės pažinojau sodybos šeimininkus. Jie mane žavėjo savo darbštumu, lietuvišku charakteriu, įdomiausia tai, kad šį seną namą jie išsaugojo tokį, koks buvo pastatytas. Pirmieji šeimininkai čia turėjo vilnos karšyklą, vėliau turtą užrašė savo giminaičiui ir tarnaitei. Jie apsivedė – tapo Šlekiais, o šią sodybą nupirkau iš jų dukters. Beje, simboliška, bet šitas namas pastatytas ant molio“, – pasakojo naujoji dirbtuvių šeimininkė.
Dirbtuvėse vaikai išbandydami molio galimybes išlaisvina savo fantaziją bei erdvinį pojūtį. Minkydami, lipdydami, gadindami ir vėl iš naujo kurdami moksleiviai patiria gražių ir džiaugsmingų akimirkų.
Molis nelaukia
Pedagogė pažymi, kad vaikų emocijos kūrybos namelyje labai įvairios. Vaikų tėvai sako, kad pagrindinis dalykas, kuris ugdo mąstymą, lavina žmogų, yra meniniai dalykai, tiek muzika, tiek dailė. Yra vaikų, kurie mėgsta dirbti plokštumoje, kiti mėgsta erdvinius darbus, todėl meniniai užsiėmimai yra vienintelė galimybė tobulėti.
„Molio lipdymas reikalauja daug kantrybės, tačiau pastebėjau, kad ją turinčių vaikų vis mažėja. Būrelis nėra privalomas, todėl čia ateina vaikai, kurie jos turi. Kurie nekantrūs, kuriems reikia greito rezultato, tokios veiklos net nesirenka. Darbai suskyla, sudūžta, aiškinamės kodėl, pabrėžiu jiems, kad neskubėtų, viską darytų atidžiai, apžiūrėtų visus kraštus. Apskritai galiu pasakyti, kad net ir grindų plovimas ugdo ir vaiko asmenybę, ir jo kantrybę“, – sako L. Kiškienė.
Mokytoja nori, kad vaikai prieš pradėdami lipdyti įprastų pasidaryti eskizus. Patirtis byloja, kad vaikas lipdydamas ne visada žino, kokį kūrinį jis sukurs.
„Dažnai tokie darbai nepavyksta. Molis nelaukia, mintis ne visada spėja laiku ateiti, jis greitai džiūsta. Visiems sakau, kad nuo eskizo galutinis rezultatas gali labai smarkiai nutolti, bet vis tiek vizija turi būti“, – aiškina L.Kiškienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
