„Tai ir yra laimė“, – sakė aktorė Gražina Urbonavičiūtė per savo 70-mečio šventę Juozo Miltinio palikimo studijų centre. Pasveikinti Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorės susirinko gausus būrys kolegų, bičiulių, menininkų, kultūros darbuotojų. Tą nuoširdžiai šiltą vakarą režisieriaus Juozo Miltinio mokinė, sukūrusi vaidmenis iškiliausiuose jo spektakliuose, prisiminė visą įspūdingą savo kūrybos kelią.
G. Urbonavičiūtė už kūrybą teatro scenoje pelnė Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardą. V. Benašo nuotr.
Sūnus Šarūnas jubiliejaus proga mamai dovanojo pastelę ir taškavimo technika atliktų darbų. Pasak jo mokytojos dailininkės Stasės Medytės, žmogaus galimybės neribotos, jei Dievas viena atima, tai kita duoda.
G. Urbonavičiūtė iš savo mokytojo J. Miltinio perėmė ne tik aktoriaus meistriškumo paslaptis, žinias, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą. J.Miltinis nuolat kaldavo į galvą, kad mažame mieste aktoriai turi būti nepastebimi.
Aktorė taip pat paneigė mitą, kad legendinis režisierius buvo žiaurus savo aktoriams. Ji prisiminė, kaip eidavo pas jį prašyti laisvadienių, nes su savo sūneliu Šarūnu, kuris nuo vaikystės sirgo cerebriniu paralyžiumi, turėdavo vykti į sanatorijas.
J. Miltinis dar kartą pasitikslindavo ligos pavadinimą ir keliskart pakartojęs žodį „cerebral, cerebral“ liepdavo eiti pas Stepą Kosmauską, kuris viską sutvarkysiąs.
1963 m. Gražina Urbonavičiūtė iš Kėdainių atvyko į Panevėžį, kai buvo renkama būsimų teatro aktorių trupė. Stojimo į teatro studiją istoriją aktorė prisimena nepaprastai gerai ir gali papasakoti kiekvieną epizodą. Kaip ji atidžiai stebėjo kitus stojančiuosius ir iš jų daug pasimokė, tai, kad režisieriumi ji palaikė Vaclovą Blėdį, o J. Miltinis jai buvo panašus į profesorių, atvykusį iš Vilniaus. Dar jis būsimai aktorei pasirodė labai senas. Lygiai toks pat senas atrodė ir aktorius Bronius Babkauskas, kai užkalbino iš laimės krykštavusias studijos merginas, šioms sužinojus, jog jau priimtos ir bus aktorės.
Tiesa, ta žinia, kad duktė bus aktorė, nelabai džiugino jos tėvą, kuris savo atžalos auklėjimą buvo patikėjęs žmonai ir įsikišdavo tik ypatingais atvejais. Dukters jis paklausė, ar tikrai ši norinti tapti „artistka“, ar turinti dar kokių palinkimų (siūti, megzti, plaukus kirpti), ką ji darysianti, kai sulauks 50-ies metų. Tačiau tada Gražinai atrodė, kad žmonės net negyvena iki tiek metų, nors tėvas buvo 57-erių.
Taigi šeima neprieštaravo, parėmė finansiškai ir tą darė gana ilgai, nes žinojo, kokie nedideli yra aktorių atlyginimai.
Daugybė įsimintinų vaidmenų
Pirmasis aktorės vaidmuo – Olia A. Arbuzovo „Tanioje“ (1963 m.), netrukus Varia M. Šolochovo „Pakeltoje velėnoje“ (1964 m.), po to Marfinka V. Liubimovos „Stebuklingoje žolelėje“.
Režisierius J. Miltinis greitai atkreipė dėmesį į aktorės talentą. Ji vaidino daugybėje jo režisuotų spektaklių, o svarbiausia – sukūrė pagrindinius moterų vaidmenis jo šedevruose: H. Ibseno „Hedoje Gabler“, A. Strindbergo „Mirties šokyje“.
G. Urbonavičiūtė daug įsimintinų vaidmenų sukūrė kitų režisierių Vaclovo Blėdžio, Raimundo Banionio, Juliaus Dautarto, Algimanto Pociūno, Nevenos Mitevos spektakliuose. Juditą A. Strindbergo „Mirties šokyje“, Konstancą P. Šeferio „Amadeus“, Natali I. Žamiako „Kelionėje į Akapulką“, Etelę E. Tompsono „Prie auksinio ežero“, Mortą J. Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“, Mašą A. Čechovo „Trijose seseryse“ įvertino ir žiūrovai, ir teatro kritikai.
2010 m. ji buvo apdovanota Dalios Tamulevičiūtės premija už Marlen vaidmenį Ž. Puare „Beprotiškame savaitgalyje“ (rež. Albinas Kėleris).
G. Urbonavičiūtė už kūrybą teatro scenoje pelnė Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardą ir kultūros ministro padėką už nuopelnus Lietuvos teatro menui.
Svajonė išsipildė
„Jau šešeri metai prabėgo kaip viena diena, kai nebedirbu teatre. Teatro uždanga man paskutinį kartą nusileido Varėnoje. Tada buvau pagerbta Dalios Tamulevičiūtės prizu. Labai tuo džiaugiuosi.
Kada aš pajutau aktorystę savyje? Tada, kai tėveliai pirmą kartą pastatė ant kėdės. Matyt, tai buvo ženklas, kad būsiu aktorė. Labai anksti pradėjau skaityti ir jau 1956 m. vasarą buvau perskaičiuosi V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Kai romane priėjau Liucijos mirtį, tai įsivaizduodavau esanti Liucija, ištempdavau lovoje kojas, labai pati jos gailėdavausi, apverkdavau ir laukdavau, kol mama ateis, atvers duris ir aš galėsiu prisikelti“, – pasakojo Gražina.
Mokykloje ji mokėsi su būsimu aktoriumi Algirdu Paulavičiumi ir su būsimu režisieriumi Jonu Vaitkumi. Kai klausdavo, kuo norinti būti, tai sakydavo arba mokytoja, arba tylėdavo. Kad nori būti aktore, nesakydavo, nes mokyklos inspektorės duktė neįstojo į aktorinį. Todėl tai atrodė visiškai nepasiekiama.
Susirinkusieji į G. Urbonavičiūtės jubiliejų žavėjosi jos sūnaus Šarūno sukurtais darbais
Tačiau svajonė išsipildė. Iš 120 stojusiųjų į teatro studiją priėmė 22. Gražinos Urbonavičiūtės pavardė buvo tarp tų laimingųjų.
„Nebuvau landi. Vengdavau J. Miltinio, nes jis buvo vieneriais metais jaunesnis už mano tėtį. Kaip tėtuko vengdavau, stengdavausi ir režisieriui neužkliūti. Užtekdavo, ką gaudavome per repeticijas. O gaudavome išties daug. Dėkoju teatrui. Aš ir Šarūnas. Be teatro mes būtume kitokie. Nebuvau klajūnė, išlaikiau savo vietą, nebuvau aukštybėse, bet šešėlyje kartais geriau. Viskas ėjo, praėjo. Gyvename toliau, švenčiame sekmadienį“, – kalbėjo aktorė.
Laiškas galėjęs pakeisti gyvenimą
Parodoje, surengtoje J. Miltinio palikimo studijų centre, eksponuojamos nuotraukos, laiškai. Vienas jų – galbūt galėjęs iš esmės pakeisti aktorės gyvenimą.
Tas laiškas, kuris kabo įrėmintas ant sienos, parašytas garsios teatro kritikės Irinos Miagkovos. Ji žiūrėjo J. Grušo „Pražūtingą apsvaigimą“ ir panoro parašyti apie G. Urbonavičiūtės sukurtą vaidmenį – Ziną.
„Mes jau žinojome, kad J. Miltinis sakydavo:„Mano mieli draugai, aš leidžiu jus visur, bet noriu žinoti kur, nes aš atsakingas už jus.“ Tada aš tą laišką parodžiau V. Blėdžiui, šis patarė, kad reikia parodyti J. Miltiniui. O jis man pasakė: „Nežinau, bet apie D. Banionį dar nerašė.“
Nieko daugiau nebepasakė, bet supratau, kad turiu daryti išvadas pati. Ir aš neparašiau jai. Neparašiau net atsiprašymo. Atsiprašiau po daugelio metų, kai ji vėl atvažiavo. Bet ji iš tiesų nesuprato, kodėl aš neparašiau“, – pasakojo aktorė.
Dar ponia Gražina įsiminė žodžius, kad teatras nėra labdarybės prieglauda, kad silpnesnis užleidžia vietą stipresniam.
Dėkinga daugybei žmonių
Po sūnaus Šarūno gimimo daug kas pasikeitė. Reikėjo darbą teatre derinti su darbu namuose. Šarūnui reikėjo nuolatinės pagalbos. Pasak jo mamos, jei jo nepakeltum, neatsikeltų, jei nepaguldytum, neatsigultų.
„Buvau dėkinga daugybei daugybei žmonių. Neužtektų nei rožinio karoliukų, nei visų litanijų, kiek žmonių yra padėję man ir Šarūnui. Aš juos visus laikau tyliais teatro gerbėjais. Šarūno mokytoja yra tarsi antra jo mama. Taip užrašyta ir Šarūno užrašų knygelėje“, – kalbėjo G. Urbonavičiūtė.
Šarūnas užaugo teatre ir už tai Gražina dėkinga visiems savo kolegoms. Visi artimieji buvo susiję su teatru tyliu, patvariu dvasiniu ryšiu. Aktorės mama, labai norėjusi pamatyti „Senojo gluosnio pasakojimus“, išėjo amžinybėn antrą valandą dienos, o po keturių valandų jos duktė su kitais aktoriais vaidino tą spektaklį teatre. „Mama, tu gali pamatyti, nes mes visi stengiamės“, – tada galvojo ji.
Viskam savas laikas
„Jei paklaustumėte, kaip aš dabar gyvenu be teatro, galėčiau atsakyti savo mielos vyresnės kaimynės, kai pasakiau, kad nebedirbu, žodžiais: „Aaaa, tai jau dabar kaip visos.“ Rytas prasideda kaip visų: nepražiopsoti, kada baigiasi vaistai, kada prisiregistruoti pas gydytoją, pasižiūrėti, kur kokios ekonominės nuolaidos. Paskui važiuodama į miestą autobusu (kadangi mus mokė stebėti, tai aš tokia ir likau) matau, kaip viena kitą apžiūrinėjame, stengiamės oriai atrodyti. Vienos išlipa prie centrinio turgaus, o aš einu į Konsultacijų polikliniką ir laukiu savo eilės. Galvoju, kaip reikėtų kažką patobulinti, kad tas laikas greičiau eitų“, – su humoru pasakojo jubiliatė.
Kai gydytoja paklausia, ar jos darbas prieš pensiją buvo sėdimas, ar stovimas, tai pasako, kad dirbo teatre ir pavardę Urbonavičiūtė (pase pavardė Antanaitienė). Tada gydytoja: „Aaa, galvoju, kad kažkur matyta.“
Gražina sako priimanti tai visai ramiai, nes kiekvienam aktoriui yra savas laikas, kada jis būna atpažįstamas. Juk jau 6 metai, kai išėjo iš teatro. Tai tą pasakymą „kažkur matyta“ priima kaip didžiausią komplimentą.
„Dabar, kai jau esu namuose, Šarūnas net krūpčioja, kad ta motina vis namie ir namie. Bet ir namie eina laikas ir atsirado daug darbų. Sukuosi kaip voverė rate. Tas cerebrinis paralyžius yra toks, kad jei kažko nedarai, tai vėl grįžti atgal. Matau, kaip prastėja jo rankos. Ta J. Miltinio nuotrauka, kuri čia yra rodoma, yra mano. Čia mano Miltinis. Visai ne žiaurus, kaip daugelis jį įsivaizduoja. Aš sakau Šarūnui: „Tu turi daryti, nes yra toks miltiniškas žodis „reik“, – kalba aktorė, pati turinti nepaprastai stiprią valią ir didžią dvasią.
Įspūdingi sūnaus darbai
Susirinkusieji į G. Urbonavičiūtės jubiliejų žavėjosi jos sūnaus Šarūno sukurtais darbais. Tam, kad jie atsirastų, labai daug darbo, kantrybės įdėjo ne tik jis pats, bet ir jo mokytoja, žinoma dailininkė Stasė Medytė.
Atrodo neįtikėtina, kad sunkios ligos varginamas žmogus gali sukurti tokius įspūdingus darbus. Įsižiūrėjusieji į juos atrado daug užkoduotų prasmių.
S. Medytė pasakojo, kiek daug pastangų reikia darbams taškine technika. Vienas kvadratinis centimetras pareikalauja maždaug valandos laiko. Klausiama, kokie stebuklai padėjo jai taip įkvėpti Šarūną, ji priminė visiems žymaus tapytojo K. Naruševičiaus žodžius, kad pats gyvenimas yra kaip stebuklas.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
