Naujamiesčio gyventojai nelaužo tradicijų ir jau vienuoliktą kartą kviečia į šiaudinių skulptūrų plenerą. Nors darbai bus baigti tik mėnesio pabaigoje, lankytojai jau gali mėgautis įspūdingu reginiu.
Šiaudinės skulptūros tapo Naujamiesčio vizitine kortele. A.Bankauskaitės nuotr.
Šiaudinės skulptūros kasmet kuriamos vis nauja tema. 2013-aisiais Naujamiesčio svečiai buvo kviečiami į šiaudinį turgų, 2014-iaisiais buvo pastatyta milžiniška tvirtovė, 2015 metais buvo galima pasigrožėti traukiniu, kuris simbolizavo gyvenimo tėkmę, o šiemet lankytojai nusikels į pasakų pasaulį.
Pasak Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos direktorės Vigytos Dumbrienės, šiais metais svarstyta ne viena idėja, tačiau galiausiai nuspręsta likti prie amžinos temos – pasakų. Juk būtent jose sutelpa visa tai, kas gražiausia, šilčiausia, artimiausia žmogui.
Direktorei pritaria parodų koordinatorė Rima Serdikevičienė. Ji teigia, kad ši idėja pirmiausia buvo pasirinkta dėl vaikų. „Pasiūlymų, ką kurti, kiekvienais metais tikrai nestinga. Atrodo, kad jas atneša pats ruduo ar net praskrendantys paukščiai. Pernai mūsų sukurtas traukinys sulaukėme itin daug lankytojų dėmesio. Vaikams buvo labai smagu, jie žaidė ant mūsų pastatyto tilto ir vagonuose. Ir šiemet juos norėjome pralinksminti. Žinoma, tikimės, kad čia bus smagu ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams. Juolab kad per visus vienuolika metų pasakos dar nesame kūrę“, – paaiškino R. Serdikevičienė.
Pagrindiniu šiaudinių skulptūrų akcentu šiais metais taps saldusis namas iš pasakos „Jonukas ir Gretutė“. Jo išorę puoš šiaudiniai riestainiai, pyragai, saldainiai, šokoladai ir kiti gardumynai.
Tačiau lankytojų žvilgsnį turėtų traukti ne tik namelio išorė, bet ir vidus. Jame bus galima rasti pailsėti skirtų suoliukų ir didžiulę krosnį. Į ją galės įlįsti visi norintieji.
Be to, namo sienos apsaugos nuo vėjo, tad jame bus galima paprasčiausiai sušilti ar pasimėgauti šiaudų kvapu.
Pasakų namelis atrodo labai tvirtas, šiltas, tad organizatoriai dar svarsto, ar nederėtų palaukti žiemos ir jį perdaryti į Kalėdų namelį.
Tradicijos išlieka
Tradicija kurti šiaudinį meną kilo prieš dvylika metų, tačiau ne Naujamiestyje, o šalia Upytės (dar vadinamo Čičinsko) piliakalnio. Tuomet buvo kuriama garsiojo dvarininko Čičinsko skulptūra.
„Rengėme teatralizuotą pasirodymą. Režisierius norėjo, kad Čičinskas būtų didelis, gražus, galingas ir greitai sudegtų. Tokį mes jį ir sukūrėme. Skulptūra sudegė labai gražiai ir visiems padarė įspūdį“, – „Sekundei“ pasakojo V. Dumbrienė.
Įkvėpti pirmojo pasirodymo sėkmės, naujamiestiečiai nusprendė tai paversti gražia tradicija, tačiau jau ne šalia piliakalnio, o savoje žemėje. Ir šios minties neatsisako vienuoliktus metus.
Nors šiaudinės skulptūros kuriamos daugiau nei mėnesį, paprastai miestelio svečiai turi itin mažai laiko pasimėgauti galutiniu vaizdu.
Beveik kasmet rengiamų teatralizuotų pasirodymų kulminacija yra skulptūrų deginimas. Toks reginys, į Naujamiestį pritraukiantis daugybę smalsuolių, simbolizuoja išsilaisvinimą.
Yra ir kita kiek praktiškesnė, ne tokia mistinė skulptūrų deginimo paslaptis.
Per metus šiaudai praranda savo grožį ir spalvą, o pavasarį jų sudeginti paprasčiausiai neleidžia įstatymai. Jeigu skulptūros būtų laikomos visus metus, vėliau būtų sunku nuspręsti, ką su jomis daryti.
Tiesa, kol kas dar nėra aišku, ar ir šiemet susirinkusieji galės pasimėgauti tradicine įspūdinga ugnies misterija. Pasakų namelis atrodo labai tvirtas, šiltas, tad organizatoriai dar svarsto, ar nederėtų palaukti žiemos ir jį perdaryti į Kalėdų namelį.
Ši mintis itin patinka pasakų namelį statančioms naujamiestietėms. Kaip tvirtina besidarbuojančios moterys, kiekvienais metais jos tam skiria nemažai laiko, įdeda daug širdies, tad matyti, kaip viskas sudega, ne visuomet smagu. Viena netgi pripažino, kad pirmaisiais metais jai teko šluostytis ašaras.
Pagrindiniu šiaudinių skulptūrų akcentu šiais metais taps saldusis namas iš pasakos „Jonukas ir Gretutė“. Jo išorę puoš šiaudiniai riestainiai, pyragai, saldainiai, šokoladai ir kiti gardumynai. A.Bankauskaitės nuotr.
Šaltas ruduo pristabdo darbus
Šiaudines skulptūras kurti susitelkdavo bendruomenė, šis darbas pritraukdavo didelį būrį savanorių.
Susirinkusieji ne tik dirbdavo, bet ir šnekučiuodavosi, kartu gerdavo arbatą ar net virdavo košę. Didžiausiais pagalbininkais visuomet būdavo Naujamiestyje gyvenantys senjorai ir vaikų darželio auklėtiniai.
Deja, galbūt dėl šalto ir lietingo rudens šiais metais padėjėjų gerokai mažiau. Be to, visas kūrybos procesas vyksta tik darbo dienomis iki šešioliktos valandos, kai dauguma žmonių užsiėmę savais darbais.
„Per vienuolika kūrybos metų savanorių tikrai sumažėjo, tad dabar yra likę tik ištikimiausieji – devyni žmonės. Dalis jų yra kultūros centro darbuotojai, o kiti – viešuosius darbus dirbantieji, siųsti iš Darbo biržos. Labai džiaugiuosi, kad jau keletą metų mums pavyksta iš Darbo biržos prisikviesti tuos pačius žmones, nes jie turi įgūdžių, stiprybės ir, svarbiausia, noro dirbti. Būtent jų dėka ir gimsta didžiulis pasakų namas“, – „Sekundei“ teigė V. Dumbrienė.
Šiais metais orų sąlygos bandė pakišti koją – trukdė ne tik ieškoti pagalbininkų, bet ir medžiagų. Vasara buvo itin lietinga, javai prastai derėjo, tad ir šiaudų kiekiu bei kokybe ūkininkai pasidžiaugti negalėjo.
O storoms namuko sienoms medžiagų reikėjo ypač daug. Laimė, pagalbos ranką ištiesė ūkininkai Ragažinskai ir Panevėžio rajono Liberiškio žemės ūkio bendrovė.
Nors darbas dar nebaigtas, jau sunaudota apie trisdešimt šiaudų ritinių ir apie šešiasdešimt kilometrų virvės.
Nors šį mėnesį oro sąlygos irgi nedžiugina, Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos direktorė vis dėlto džiaugiasi, kad renginys vyksta būtent rudenį.
Paprastai šaltuoju metų laiku žmonės vis rečiau išvažiuoja į gamtą, o kultūros renginiais mėgaujasi tik teatro salėse ar kitose patalpose. Tačiau naujamiestiečiai ir jų kuriamos skulptūros dar kartą visus sukviečia į gamtą, suteikia galimybę pasimėgauti grynu oru, pasigrožėti rudenėjančia gamta ir įspūdingu reginiu.
Vizitinė kortelė
Sakoma, kad geram daiktui reklamos nereikia. Tai puikiai tinka kalbant apie šį renginį. Šiaudinės skulptūros tapo Naujamiesčio vizitine kortele, tad įpusėjus rudeniui žmonės pradeda rašyti, skambinti, teirautis, kada bus galima atvažiuoti pasigėrėti vaizdiniu.
Paprastai ši vieta traukos centru tampa dar nė nepasibaigus statyboms. Prie šiaudinių statinių skuba įsiamžinti originalių nuotraukų norintys jaunavedžiai ar atsitiktinai pro šią vietą važiuojantieji.
Visą skulptūrų gyvavimo laikotarpį čia netrūksta lankytojų ne tik iš Panevėžio ar miesto rajonų, bet ir iš visos Lietuvos. Tačiau, žinoma, daugiausia žmonių sulaukiama uždarymo vakarą – juos sutraukia paslaptinga ugnies misterija.
Pasak V. Dumbrienės, vienais metais čia buvo pavykę suskaičiuoti net pustrečio tūkstančio svečių.
Įdomu, kad apie šią vietą žino ne tik Lietuvos, bet ir daugelio šalių žmonės. Praėjusiais metais čia lankėsi Korėjos televizija ir kūrė trumpą filmuką, kaip iš tokių paprastų medžiagų gali gimti unikalūs statiniai. Jiems tai pasirodė nepaprasta ir ypatinga.
Naujamiestiečiai buvo sulaukę ir Prancūzijos televizijos dėmesio. Jiems didžiausią nuostabą kėlė ne pačios skulptūros ir jų gamybos ypatumai, o tai, kad čia gali žaisti vaikai.
Pasak prancūzų, tai buvo vienas originaliausių atrakcionų parkų, kuriuos kada nors yra tekę matyti. Juos itin sužavėjo mintis, kad vaikai gali linksmintis ne tik brangiose, metalinėse karuselėse, bet ir natūralioje gamtoje.
Netrūksta čia ir užsienio turistų. Pasak V. Dumbrienės, jie visuomet išsiskiria tuo, kad elgiasi labai kultūringai ir netgi paprašo leidimo nusifotografuoti prie laikinų meno kūrinių.
Šiaudus kimšo į kišenes
Tikriausiai nieko keisto, kad per vienuolika metų šis skulptūrų pleneras sulaukė ir ne visai malonių lankytojų.
V. Dumbrienė pripažįsta, kad keletą kartų yra radusi apgadintas skulptūras, ištaršytus daiktus. Tačiau ji nėra linkusi to sureikšminti ar imti giliai į širdį.
Kultūros centro vadovė sako tikinti, kad tai tik nekaltos vaikų ar paauglių išdaigos, nenorint nieko blogo. Per tiek metų skulptūros ir jų kūrimo procesas visiems tapo per daug ypatingas ir svarbus, kad būtų galima patikėti, jog kas nors gali tyčia sugadinti šį grožį.
V. Dumbrienė prisimena ir kiek kuriozinę situaciją. Prieš keletą metų pasigrožėti skulptūromis buvo atvažiavusi vaikų grupė, o kai atėjo laikas keliauti namo, į savo kišenes jie pradėjo kimšti šiaudus. Juos vaikai norėjo parvežti namo ir parodyti tėvams, lyg tai būtų didžiausias stebuklas.
Inga DAUKINTYTĖ
