Netrukus Lietuva minės dar vieną tragišką sukaktį – Mažosios Lietuvos genocido dieną. Baigiantis karui ir po karo dėl sovietų vykdyto genocido Mažojoje Lietuvoje nukentėjo apie 300 tūkst. žmonių. Niekas neklausė, ar žmogus vokietis, ar lietuvis, ar kitos tautybės – degdami neapykanta rusų kareiviai šlavė visus.
Istorikai teigia kad iš Klaipėdos krašto išvyko apie 80 procentų jo gyventojų. 1945 metais sovietams užėmus Klaipėdą, buvo likę 28 gyventojai, kai prieš tai mieste gyveno 47 tūkst.
Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, dešinėje Nemuno pusėje, buvo Klaipėdos kraštas, o kairėje Nemuno pusėje esanti teritorija – Karaliaučiaus kraštas, arba Prūsų Lietuva. Pastarasis kraštas nepriklausė Lietuvos valstybei, tačiau mums buvo labai svarbus. Antrojo pasaulinio karo metais Mažoji Lietuva priklausė Vokietijai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1944 metų spalį į Mažąją Lietuvą įsiveržus Raudonajai armijai, beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę, kankinę civilių gyventojų, plėšę ir naikinę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos.
Kiek žinoma, ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam elgesiui ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.
Nepagailėta ir bėgančiųjų nuo karo veiksmų. 1945 metais tūkstančiai besitraukiančiųjų per užšalusias Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti.
Buvo skandinami laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 metų sausio pabaigoje, kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“ ir žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių. Palyginimui, per „Titaniko“ katastrofą nuskendo apie 1 500 žmonių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia, kad likę gyvi Karaliaučiaus krašto žmonės buvo sukišti į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Ten jų laukė vergiškas darbas, o dažnai ir mirtis.
Našlaičiai, vadinamieji vilko vaikai, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą. Potsdamo konferencijos susitarimu Karaliaučiaus kraštas atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai ir jau 1945 metų rudenį į šį kraštą pradėti siųsti kolonistai.
Po poros metų Sovietų Sąjunga, pažeisdama Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. Skelbiama, kad 102 tūkst. gyventojų beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją, o dvasinis ir kultūrinis paveldas suniokotas, vietovardžiai pakeisti.
Nukentėjo šimtai tūkstančių
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas istorikas Ignas Giniotis sako, kad visa tai prasidėjo 1944 metų spalio mėnesį. Pirmasis susidūrimas Klaipėdos krašte įvyko spalį.
„Mūsų krašte nebuvo tokio masinio niokojimo kaip Karaliaučiuje. Buvo Sovietų Sąjungos nurodymas, kad Klaipėdos kraštas yra lietuviškas kraštas, buvo okupuotas vokiečių, kad iš tikro priklauso Lietuvai. Tad toks siautėjimas truko apie dvi savaites“, – „Sekundei“ pasakojo muziejininkas.
Iš pradžių sovietų kariniams daliniams buvo teigiama, kad tai jau vokiečių teritorija, vokiškas kraštas, kad su žmonėmis reikia susidoroti. Tad ir per tas dvi savaites žvėriškų nusikaltimų netrūko.
Pasak muziejininko istoriko, pirmasis susitikimas su sovietų daliniais įvyko ties Šilutės–Klaipėdos plentu. Jo teigimu, vieni šaltiniai teigia, kad tuomet sovietų tankai traiškė ir žudė žmones, kitur teigiama, kad to nebuvo. Tad įvykiai vertinami nevienareikšmiškai. Nepaisant to, žmonių atsiminimai byloja, kad buvo grobstomas turtas, žudomi žmonės, prievartaujamos moterys ir pan.
Pasak I. Giniočio, įdomu tai, kad dar spalio 3 dieną įvyko masinė evakuacija. Teigiama, kad iš Klaipėdos krašto išvyko apie 80 procentų jo gyventojų. Turima duomenų, kad, tarkime, Šilutėje liko 7 gyventojai. 1945 metais sovietams užėmus Klaipėdą, buvo likę 28 gyventojai, prieš tai mieste gyveno 47 tūkst.
„Praktiškai liko tuščias miestas. Apie 80 procentų gyventojų išvyko. Visas kraštas tuščias buvo“, – teigė I. Giniotis.
Karaliaučiaus krašte siaubingi įvykiai truko nuo 1944 metų spalio 16 dienos iki maždaug 1949 metų. 1947–1948 metais vietiniai gyventojai iš šio krašto buvo išvyti ir Karaliaučiaus kraštas apgyvendintas naujai. Pasak I. Giniočio, Mažojoje Lietuvoje iki sovietų įsiveržimo gyveno 2,6 mln. žmonių, po to jų sumažėjo 4 kartus.
„Aišku, žmonės traukėsi į Vokietiją, bet yra žinoma, kad nuo Raudonosios armijos nukentėjo apie 300 tūkst. žmonių. Tai didžiuliai skaičiai. Teigiama, kad apie 100–130 tūkst. žmonių buvo lietuviškos kilmės“, – pasakojo istorikas.
Su valdžios palaiminimu
Žmonės, kaip minėta, bandė trauktis į Vakarus tiek užšalusiomis Kuršių mariomis, tiek Aistmarėmis – bandė pasiekti Piliavos uostą (Baltijską). Yra žinoma, kad besitraukiantieji buvo bombarduojami, apšaudomi iš lėktuvų.
I. Giniotis pasakoja, kad yra daug atsiminimų, kaip žmonės eidami ledu įlūždavo, ėjo per lavonus, aplink matė įšalusius, nuskendusius kartu su arkliais žmones ir pan. Muziejininkas sako, kad jam teko skaityti vieną atsiminimą – moteris pėsčiomis su dviem mažamečiais vaikais, kol pasiekė uostą, ėjo net 27 valandas. Ir tai tik nedidelė dalis atsiminimų. Tuomet atsirado ir vadinamieji vilko vaikai.
„Jie visi iš Karaliaučiaus krašto. Mažosios Lietuvos vaikai atkeliavo į Klaipėdos kraštą“, – sakė I. Giniotis.
Tokias civilių gyventojų žudynes valdžia skatino. Istoriko teigimu, tą darė tiek žymūs komunistų rašytojai, tiek karinė valdžia. Buvo atsišaukimai, kuriuose raginta naikinti fašistus, nesvarbu, ar tai moteris, ar vaikas, ar vyras.
Kiek tarp žuvusiųjų buvo vokiečių, sunku pasakyti. Pasak I. Giniočio, niekas neskirstė pagal tautybę, neklausė, ar vokietis, ar lietuvis, ar kitos tautybės – žudė visus.
„Neklausė, kuo tu vardu ir iš kur. Kur tik galėjo, kur tik ėjo, buvo grobiama, vagiama, moterys prievartaujamos ir žudomos. Nereikia užmiršti, kad buvo ir koncentracijos stovyklos, iškeldinimas ir visa kita“, – apie kraupią to meto realybę pasakojo istorikas.
Pačioje Lietuvoje Mažosios Lietuvos genocido pripažinimas užtruko. Tai bandyta daryti jau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos–dešimtojo pradžios, tačiau tik 2006 metais spalio 16 diena įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
Daiva SAVICKIENĖ
