Kultinė avangardinio kino figūra Jonas Mekas toli nuo Lietuvos, tačiau jo filmai ir idilės čia pat.
J. Mekas niekada nerežisuoja. Atrodo, kad jo nufilmuoti vaizdai nieko nesako, bet iš tiesų šokiruoja.
Unikalus dienoraštis
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka dar kartą priminė, kad Amerikoje gyvenantis Jonas Mekas kino kadrais rašydamas savąjį unikalų ir labai asmenišką dienoraštį yra arti Lietuvos žmonių. Tą patvirtino ir jo kūrybą tyrinėjantis literatūrologas Ramūnas Čičelis bei teatro ir kino aktorė, skaitovė Olita Dautartaitė.
J. Meko kūrybos vakare „Filotopinis bulviakasis“ idiles skaičiusi O. Dautartaitė sakė, kad nors niekada nebuvo susitikusi su šiuo didžiu žmogumi, per poeziją, literatūros vakarus senokai su juo pažįstama.
„Ne kartą su lietuvių bendruomene esu buvusi gastrolių Los Andžele, bet Niujorke buvau tik tris valandas. O kai Jonas Mekas buvo Lietuvoje, vaidinau spektaklyje. Mūsų keliai taip ir nesusitiko“, – prieš pradėdama skaityti prologus kalbėjo O. Dautartaitė.
Pirmoji pažintis
Renginyje dalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, J. Meko kūrybos tyrinėtojas R. Čičelis gerai žino ne tik apie jo kūrybą, bet ir apie asmeninį kūrėjo gyvenimą. Humanitarinių mokslų daktaro pažintis su J. Meku prasidėjo nuo filmo „Laiškai iš niekur“ ir be jokio išankstinio nusistatymo.
„Tiesiog buvo laikas, kai gyvenau gana laisvą gyvenimą. Tai truko šešerius metus. Su draugais nuomojomės butą ir naktimis žiūrėdavome filmus. Dienomis miegodavome. Taigi kartą parsinešiau J. Meko filmą „Laiškai iš niekur“ (1997), pažiūrėjome, patiko. Tada sužinojoem, kad J. Meko filmų turi Nacionalinė biblioteka. Rodos, 2002-aisiais buvo surengta keletas filmų peržiūrų, į jas nuėjome. Jo filmai man patiko dėl to, kad atitiko mūsų tuometę pasaulėžiūrą. Žavėjo juose parodyta tų žmonių laisvė, ėjimas į priekį, neperdėtas rimtumas. Nuo to viskas prasidėjo – rašymas domėjimasis, bendravimas su juo“, – panevėžiečiams pasakojo R. Čičelis.
Pirmoji pažintis su kūrėju įvyko Niujorke. „J. Mekas išlenda pro antro aukšto langą ir sako: „Eik pro tą pusę“ ir ranka parodo kur. Prieinu prie durų ir klausiu, kodėl reikėjo ateiti pro čia? Jis atsakė: „Čia mano medžiai auga, daržas, alyvos, čia visas mano dabartinis gyvenimas.“ Supratau, kad iš tiesų tebegyvena Semeniškiuose. Tai universali vieta. Kad ir kur jis būtų – Paryžiuje, Londone ar Niujorke, – vis tiek gyvena tarsi Semeniškiuose“, – kalbėjo R. Čičelis.
Gyvenimas – kaip medis
Literatūrologas R. Čičelis sako, kad kino kadrais tarsi rašydamas savąjį unikalų ir labai asmenišką dienoraštį J. Mekas yra arti Lietuvos žmonių. A. Bankauskaitės nuotr.
R. Čičelis pasakojo, kad J. Mekas gyvena ir dirba didžiuliame kambaryje. Viename kampe stalas, ant jo visada stovi butelis vyno ir taurė, kitame – kompiuteris, juo kūrėjas dirba ir montuoja filmus. Dar kitame kampe – stalas su nuolat įjungtu kompiuteriu. Atėjus elektroniniam laiškui, pasigirsta signalas.
„Jonas visada prieina pasižiūrėti, kas parašė. Jeigu būtina, atsako iš karto. Net naktį. Jeigu nėra svarbu, neatsako. O kai išvažiuoja, pašto netikrina. Grįžęs gautų laiškų neskaito, paprasčiausiai juo ištrina. Miega po tris keturias valandas per parą. Dirbti pradeda 9 valandą, o baigia 18–19. Juokauja, kad dirbti nustos sulaukęs šimto metų“, – pasakojo R. Čičelis.
J. Mekas sako, kad gyvenimas eina tik į gera, o viena iš jo puikios savijautos paslapčių – beribis optimizmas. Anot R. Čičelio, toks teiginys ne šiaip sau.
„Tai nėra kvailas tvirtinimas, jis turi metaforinį paaiškinimą. J. Mekas aiškina, kad pasaulis – kaip medis: turi šaknis ir vis auga. Kultūra irgi medis, ji leidžia naujas šakas. Tu augi savoje kartoje, o kitas – kitoje. Ir mūsų uždavinys nėra nukirsti medį ir pradėti auginti naują. Mūsų uždavinys – per savo gyvenimą paauginti tą medį bent vienu milimetru, kad jis po truputį taptų gražesnis. Ir būtent dėl to, kad paauga, pasaulis eina geryn“, – paaiškino J. Meko kūrybos tyrinėtojas.
Čia ir dabar
R. Čičelis pasakoja, kad J. Mekas niekada nieko neieškojo. Jis viską ėmė, kas buvo šalia.
„Jis patyrė santykį su tuo kas buvo jo akivaizdoje, niekada nesiveržė už horizonto“, – tvirtino literatūrologas.
Jeigu J. Mekui reikia išvažiuoti į Manchataną ar bet kokį kitą rajoną, jis dvi dienas galvoja, kaip reikės vykti, ir ne dėl amžiaus, ne dėl to, kad jam būtų sunku judėti, ne todėl, kad sveikata būtų prasta. Tiesiog jam pakanka savo namų. Kodėl vykti kur nors toli, jeigu viską gali sukurti čia ir dabar.
Tačiau, anot R. Čičelio, tai nereiškia, kad J. Mekas yra uždaras. Priešingai, jis į savo bendravimo ratą, į socialinę aplinką priima svetimus žmones. Jo namuose per mėnesį apsilanko apie 50 žmonių – po vieną ar du per dieną.
„J. Mekas sako: jeigu pas mane atėjo žmogus, kad ir pirmą kartą, aš esu su juo labai atviras, pasakoju jam pačias slapčiausias savo istorijas, subtiliausius išgyvenimus. Bet jeigu svečias visa tai numenkina ir paniekina, tada J. Mekas tampa uždaras. Antrą kartą tokio žmogaus į savo namus nebeįsileidžia“, – atskleidė R. Čičelis.
Tarptautinio pripažinimo nesiekė
Kai J. Mekas su broliu atsidūrė Niujorke, visiškai nemokėjo angliškai. Jis bijojo, kad savo poezija ar kitais kūriniais nepajėgs pasiekti auditorijos, ir nusprendė, jog kinas yra ta kalba, kuria gali sudominti visus.
Jis sukūrė daug kino juostų. Ir tai darė mėgėjiška kino kamera, nes nematė principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo. Kūrėjas kino kadrais rašė savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį.
Nors J. Mekas pasaulyje išgarsėjo sulaukęs 70 metų, pasak R. Čičelio, su šiuo statusu kino kūrėjo santykis labai paprastas.
„Jonas Mekas niekada nekūrė tarptautinei publikai. Jis kūrė savo artimiausiems draugams ir jeigu jie suprasdavo, pasak jo, padarytas geras darbas“, – pasakojo R. Čičelis.
Kaip tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, kino kūrėjas suformavo esminį žanrą kino diskurse – dienoraštinį filmavimą.
„Tais laikais kurti dienoraštį buvo keistenybė ir režisieriumi niekas jo nevadino. J. Mekas niekada nerežisuoja. Atrodo, kad jo nufilmuoti vaizdai nieko nesako, bet iš tiesų šokiruoja. Mane stebina tai, kad J. Mekas filmuoti pradėjo 30 metų, o išgarsėjo po keturiasdešimties. Jis staiga tapo žymus ir iki šiol populiarumo neprarado“, – teigė R. Čičelis.
Faktai apie Joną Meką
Jonas Mekas – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. Šiuo metu gyvena ir dirba Niujorke.
J. Mekas gimė 1922 metais Semeniškių kaime, Šiaurės Lietuvoje. 1944-aisiais baigė koledžą ir už aktyvų dalyvavimą antinacistinėje pasipriešinimo kovoje po kelių mėnesių buvo išsiųstas į lagerį netoli Hamburgo.
Vokietijoje, Mainco universitete, studijavo filosofiją. 1949 metais J. Mekas atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir tapo filmų kūrėju. Tai buvo jo pomėgis, per kurį Jonas Mekas išgarsėjo Amerikoje.
Niujorko laikraštyje „Village Voice“ („Apskrities balsas“) jis įkūrė filmų skyrelį „Movie Journal“ („Kino laikraštis“). 1955-aisiais jis pats įkūrė leidinį „Film Culture“ („Filmų kultūra“), filmavo savo paties dienoraščius, rodė kitų sukurtas juostas, pradėjo filmų gamintojų susivienijimo veiklą. J. Meko įkurtas Filmų antologijos archyvas Niujorke buvo labai svarbus kaupiant medžiagą apie kiną ir jo kūrėjus.
Noras aktyviai dirbo kino srityje, jis iki šiol save laiko Lietuvos poetu ir rašytoju. Jo poezija, dienoraščiai, užrašai yra skaitomi ir mėgstami. J. Meko poezijoje svarbiausia yra draugystė, šeima, jausmų pasaulis, vaikystės prisiminimų blyksniai.
Jonas Mekas spausdina savo kūrinius, globoja kino meną ir kuria filmus. 1994 metais apie jį patį sukurtas filmas „Jonas dykumoje“.
Niujorke pas avangardinio kino tėvą stažavosi jaunieji lietuvių kino režisieriai Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
