Vieta, kurioje buvo išklausomos šimtų tikinčiųjų maldos, dabar domisi tik girtuokliai ir ekstremalių pojūčių ištroškęs jaunimas. Kadaise išskirtiniu grožiu spindėjusi Nevėžninkų koplyčia dabar smalsuolius vilioja griuvėsiais ir vaiduokliais.
AUTENTIKA. Gražiausias ir vienintelis dar vertas dėmesio koplyčios elementas – fasadas. Jo puošnumo nesugebėjo paliesti nei vandalai, nei vagys. A. Bankauskaitės nuotr.
Istorija byloja, kad Nevėžninkai yra viena iš seniausių Panevėžio rajono vietovių. Ji istoriniuose dokumentuose minima jau XIV amžiuje, o archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno gerokai anksčiau.
Nevėžninkų apylinkės buvo apgyvendintos jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, tą byloja dešiniojo Nevėžio kranto pilkapiai. Mirusieji čia buvo laidojami nedeginti, su III–V amžiams būdingomis įkapėmis. Ilga žalvarinė lankinė žieduotoji segė, juostinė apyrankė, ornamentuota skersiniais brūkšneliais, du pentiniai siauraašmeniai kirviai – tai ypatingi šių pilkapių radiniai.
Šio kaimelio praeitis siejama su abiejose Nevėžio pusėse buvusiais dvarais. Vieną iš jų valdžiusios Eidrigevičių šeimos rūpesčiu buvo pastatyta didelė akmeninė koplyčia.
Kada ji atsirado, nėra tiksliai žinoma, bet manoma, kad buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periodu. Greta buvo iki šių dienų nebeišlikę Nevėžninkų dvaro pastatai. Melstis į šią koplyčią atvykdavo ne tik Eidrigevičiai, bet ir netoli buvusių kaimų gyventojai.
Naujamiestyje gyvenanti J. Gruzienė pasakojo, kad vaiduokliais išgarsėjusiose koplyčioje ji gyveno aštuonerius metus.
Hitlerinės okupacijos metais Nevėžninkų dvare gyveno vokiečių kolonistas, iš Tauragės kilęs Tetmejeris. Vokiečiai sudegino vertingą dvaro biblioteką.
Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė per Antrąjį pasaulinį karą prieš pasitraukdama į Vakarus perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis Marijonų bažnyčiai. Sovietmečiu dvaras buvo nusiaubtas, beveik sunaikintos kapinaitės. Koplyčioje, praplatinus duris, buvo įrengtas sandėlis.
Sovietmečiu koplyčia, nors ir naudojama ne pagal paskirtį, nukentėjo palyginti nedaug. Ji buvo naudojama kaip elektrinė, o vėliau – kaip trąšų sandėlis, todėl buvo šiek tiek prižiūrima ir tvarkoma.
Sako, kad vaidenasi
Nors griūvanti ir nuniokota Nevėžninkų koplyčia yra atokioje vietoje, patekti į ją dažnam anapusiniu pasauliu besidominčiam asmeniui – prestižo reikalas. Čia atvykėlius pasitinka tik mūrinės sienos, apdegę raudonų plytų ir medžio plokščių, kurios esą turėjo apsaugoti nuo lankytojų, likučiai ir gerokai nusitrynęs lenkiškas užrašas.
Apleista ir nykstanti koplyčia išgarsėjo prieš dešimtmetį. Tuomet pasklidusi žinia, kad sename pastate vaidenasi, sudomino jaunimą, aplinkinius žmones ir keliautojus iš visos Lietuvos. Tačiau Nevėžninkuose likusių vos kelių sodybų gyventojai tvirtina vaiduoklių nematę ir netikintys, kad jų gali būti.
Ne vienas yra pasakojęs, kad dieną tarp pušyno, Nevėžio upės ir buvusio dvaro teritorijos ant supilto kalnelio stovinčioje koplyčioje ramu, tačiau sutemus yra buvę įvairiausių nuotykių. Adrenalino mėgėjai tikina naktį koplyčioje matę neaiškias šviesas, šešėlius.
„Žmonės kalba, kad ten senais laikais trys kunigai pasikorė. Girdėjau, kad ten vaidenasi. Esu realistas, tokiais dalykais netikiu, todėl, norėdamas papramogauti, o gal ir pamatyti ką nors antgamtiško, nutariau, kad reikia ten apsilankyti. Nuvažiavau dieną, apžiūrėjau. Koplyčia stovi gana vaizdingoje vietoje, turi savo istoriją, bet man niekas nesivaideno.
Vis dėlto nusprendžiau ten atvažiuoti naktį, lygiai vidurnaktį, kai aplinka pasidaro kraupi. Žinoma, buvo nejauku, bet nieko nepamačiau, todėl nusprendžiau pasukti atgal. Taigi paleidžiu mašinos variklį, vandens temperatūros daviklis iš karto pakyla iki 90 laipsnių (nors ten pabuvau gerą pusvalandį). Važiuoju, reikia pakilti į kalniuką, bet mašina niekaip neužvažiuoja. Tik iš trečio karto sugebėjau užvažiuoti. Bagažinėje ėmė bildėti, apėmė jausmas, kad ten kažkas yra. Nuvažiavau maždaug tris kilometrus, pasižiūriu – nieko. Važiuoju toliau, vėl tas pats. Vėl pasižiūriu – nieko. Parvažiavau į civilizaciją, ėmė automobilio centrinis užraktas strigti. Draugai sako, kad kas ten buvo, automobilį per tris dienas sudaužo“, – savo įspūdžiais viename forume dalijosi koplyčioje apsilankęs panevėžietis.
Nors visi langai ir durys užkalti medinėmis plokštėmis, patekti į koplyčią nesudėtinga.
Byrantis autentiškumas
Tokiais dalykais netikiu ir aš, bet smalsumo skatinama nutariau aplankyti legendomis apipintą koplyčią. Žinojau, kad griūvantis ir nuniokotas pastatas stūkso atokioje vietovėje, 3,5 km į šiaurės rytus nuo Naujamiesčio, priešingame Nevėžio krante, šalia Panevėžio miesto vandens valymo įrenginių teritorijos.
Atrodė, kad sudėtinga nebus, bet, kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Važiavau duobėtais takais, žvyrkeliu, vėliau – asfaltuotu keliu, kol pasiekiau per mišką vedantį kelią. Vaizdas ten įspūdingas.
Siaurą takelį apkabinę spalvoti medžiai kėlė nuostabą. Vaizdu grožėtis sutrukdė per kelią prabėgusi juoda katė. Nors prietarais netikiu, spjoviau tris kartus per petį ir važiuoju toliau. Ir štai – labai nuošalioje vietoje stovi apleista koplyčia – be stogo, langų ir durų, net grindų nėra. Pastato viduje auga žolės, sienos aprašytos. Tai, kad čia kadaise buvo maldos namai, liudija tik ant koplyčios fasado išlikęs autentiškas užrašas CHWALA BOGU NAJWYŻSZEMU – „Šlovė mūsų Dievui“.
Ieškojo lobio
Tiesą pasakius, niekas čia nesivaideno, išgąsdino tik staiga iš griuvėsių pakilęs paukštis. Jis praskrido virš mano galvos, nespėjau jo atpažinti. Netrukus išgirdau žoliapjovės garsą ir nuėjau jo link. Šalia pastato, ant kalno, kur kadaise buvo kapinės, vyrai pjovė žolę.
„Atvažiavote į vaiduoklius pasižiūrėti? – juokdamasis klausė vienas iš jų. – Čia ramu, nebijokite, vaidenasi tik narkomanams ir alkoholikams. Jo kolega mums besišnekučiuojant uždegė lauke rastą žvakutę ir paaiškino: „Kad blogosios dvasios išsibėgiotų.“
„Šioje vietoje dar rusų laikais gulėjo labai gražus cinkuotas karstas, tačiau ne kartą buvo išplėštas. Antrą sykį, kai jis buvo nuniokotas, karstą radau atidarytą, o lavonas gulėjo ant žemės. Kažkas ieškojo lobio. Va ten, toliau, buvo Nevėžninkų dvaras, bet jis jau seniai sudegė, nieko neliko, – pirštu parodė netoli Nevėžninkų gyvenantis Bronius Bagackas ir tęsė pasakojimą: – Ten gyveno toks vaikinukas. Jis mėgdavo išgerti. Kai kilo gaisras, dvare jo nebuvo, taigi išsigelbėjo, bet vėliau prigėrė.“
Sulaukė grasinimų
Vyrai pasiūlė pasikalbėti su Janina Gruziene, kuri kadaise gyveno vaiduokliais išgarsėjusioje koplyčioje. Taip ir neišvydusi vaiduoklių, sėdu į automobilį ir važiuoju pas 75 metų senjorą.
Senolė pasakoja, kad bažnytėlėjė prabėgo gražiausi jos gyvenimo metai.
„Ten labai daug gražių dienų praleista. Į bažnytėlę gyventi atėjome po karo. Zakristijoje mums davė butą. Tėtis buvo kalvis. Didžiulėje salėje prie lango stovėjo staklės – mano mama ausdavo. Atsimenu ir į antrą aukštą vedančius laiptus – ten sūrius džiovindavome. Vakarų pusėje stovėjo elektrinė. Vėliau ji buvo sunaikinta. Iš bažnyčios padarė trąšų ir kombinuotųjų pašarų sandėlį. Be to, ten pakuodavom kiaušinius“, – „Sekundei“ pasakojo senbuvė.
„Šalia, ant kalniuko, buvo kapinės, jose buvo laidojami ponai. Per aštuonerius ten gyvenimo metus į kapus nebuvau užsukusi nė karto. Buvo tik vienas atvejis. Tėvelis man pagamino roges ir sako: eik ir pabandyk nučiuožti nuo tų kapelių. Užlipau, atsisėdau ir norėjau nusileisti. Rogės įstrigo sniege, apvirto ir pasibaigė mano pramogos. Atsimenu, pykau ant tėčio, kad blogas roges pagamino“, – dalijosi prisiminimais J. Gruzienė.
Visiškai apleistas, išdaužytais langais ir be durų akmeninis pastatas tapo adrenalino mėgėjų ir vandalų susibūrimo vieta.
Ji sakė, kad trečią dieną po nesėkmingo nusileidimo nuo kalno ji susapnavo sapną.
„Sapne nepažįstamas vyras man sako: jeigu važinėsi nuo kapų su rogelėmis, reikės kasdien poterius kalbėti. Prižadėjau daugiau nebečiuožti. Tada prieš išeidamas žmogus man paliko vandens dubenį, bet kai jis uždarė duris, vanduo virto auksu“, – prisiminė moteris.
Linksmybių vieta
Manoma, kad koplyčia netoli Nevėžio veikiausiai buvo pastatyta ant dirbtinai supilto pylimo, kad nebūtų užliejama per potvynius. Išorinių sienų (akmens ir plytų) storis yra maždaug 1,2 metro Akmens mūras iki šiol stovi kaip stovėjęs, tačiau raudonos plytos pradėjusios byrėti.
Balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros vartų Marijos atvaizdu. Už jų stovėję vargonai sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais. Pagrindinėse patalpose tilpdavo apie 300 žmonių. Buvusioje kriptoje dvarininkų palaikų jau nebėra – prieš 10–15 metų giminaičiai juos perkėlė į Naujamiestį.
Nors koplyčia buvo perduota Valstybės turto fondui privatizuoti, tačiau laiku neparengus detaliojo žemės sklypo plano neprižiūrimam pastatui buvo lemta visiškai sunykti. 2011 m. koplyčioje įvykęs gaisras atskleidė visą nepavydėtiną jos padėtį – viduje girtaujančius ir deginančius laužus vandalus, plėšiančius koplyčią ir jos kriptas, keturračių mėgėjus, ratais draskančius šventovės prieigas ir šventoriaus kapines.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
