Dešiniajame Nevėžio upės krante, tarp mažų medinių namukų Šiaulių gatvėje, 1960 metais duris atvėrė tuo metu naujausia Panevėžio miesto mokykla – 6-oji vidurinė mokykla. Į ją, tokią didelę ir dar dažais kvepiančią, prieš keturiasdešimt penkerius metus pasibeldėme mes, tuomečiai būsimi pirmokai.
V. Markelevičiaus nuotr.
Arčiausiai prie pramoninio rajono esančią mokyklą daugiausia rinkosi aplink mokyklą gyvenančių tėvų vaikai. Mokykla, kaip ir žmogus, per šį ilgą laikotarpį nugyveno įdomų, turiningą, kupiną įvairiausių netikėtumų ir gerų istorijų gyvenimą.
Per tiek metų keitėsi mokyklos pavadinimas, mokytojai ir auklėtiniai, nesikeitė tik jos paskirtis – mokyti, auklėti, išleisti į gyvenimą dorą, sąžiningą žmogų. Kiek daug mokytojų darbo, meilės ir šilumos į mus visus, XI laidos abiturientus, nuo pirmojo skambučio iki paskutinio mokyklinio valso buvo įdėta.
Tačiau laikas nesustabdomai bėga. Nepamatėme, kaip nuo pirmojo mokyklos skambučio ir iki sielos gelmių graudinusio išleistuvių vakaro praėjo 45 metai. Gražų rudens šeštadienį prie mokyklos susitikome mes, 6-osios vidurinės mokyklos tuometės vienuoliktos laidos mokiniai. Nors susirinkome, deja, jau ne visi, tačiau visi susitikimo dalyviai turėjome daug ką papasakoti vieni kitiems.
Vakarodami prie šildančios židinio ugnies, klausydamiesi pamėgtų melodijų mes, senjorai, praleidome smagų vakarą: dalijomės prisiminimais, kalbėjomės apie savo darbus, šeimas, užaugintus vaikus. Mūsų klasės siela, visų renginių organizatorė Virginija Cemnolonskaitė visiems padovanojo po simbolinį varpelį ir priminė, kad po penkerių metų būtinai turime susitikti mokyklos baigimo penkiasdešimtmečio šventėje.
Vladislovas Markelevičius
