Evelina Paukštytė gimtajame mieste apsilankė ne tuščiomis. Ji panevėžiečiams pristatė savo dviejų paskutinių, sostinėje surengtų parodų junginį „Kosmosas, ašaros ir naujas pasaulis“.
Savo požiūrį į gyvenimą E. Paukštytė paveiksluose išreiškia per simbolius. A. Bankauskaitės nuotr.
Kūrėją menas traukė nuo mažens, todėl palikusi mokyklos suolą E. Paukštytė išvyko į Kauną, kur mokėsi keramikos paslapčių. Baigusi studijas, mergina turėjo planų įsikurti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau 2001 metais laimėta žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro premija paskatino imtis grafikos studijų Vilniuje. Šiame mieste Evelina su šeima gyvena iki šiol ir tvirtina, kad apie grįžimą į Panevėžį niekuomet nė nesvarstė.
Kaip pasakojo E. Paukštytė, grafiką pasirinko todėl, kad jai maloniau piešti eskizus, nei lipdyti.
„Man tiesiog patinka piešti. Tai labai geras laisvalaikio leidimas. Galiu visą dieną klausydama muzikos piešti. Tada paskęstu savo svajonėse ir man gerai. Toks gyvenimo būdas mane žavi“, – „Sekundei“ sakė menininkė.
E. Paukštytė linkusi į žaismingumą, todėl jos kūriniuose gausu humoro ir žaismės. Savo požiūrį į gyvenimą paveiksluose ji išreiškia per simbolius.
„Labai rimtai žiūriu į kūrybą, tačiau norisi pajuokauti“, – pabrėžė pašnekovė.
Menininkė save vadina iliustruotoja ir grafikos dizainere, o pagrindinė jos darbovietė yra paštas – ji kuria pašto ženklus. E. Paukštytė neslepia, kad ši veikla jos gyvenime atsirado netikėtai, o pasirinkimą lėmė palankios aplinkybės.
Nors moteris mėgsta bendrauti, tačiau neslepia, kad jos tikslas – atsiduoti tik menui.
„Kai nuolat esi vienas, gali pavirsti laukiniu. Tikiu, kad manęs gyvenime dar daug kas laukia“, – tvirtino menininkė.
Ji į kūrybą taip pat pradedanti žiūrėti kaip į darbą. E. Paukštytė septynerius metus turėjo studiją ir radusi laisvą minutę eidavo į ją. Kaip prisipažino, ilgam atitrūkti nuo meno negalinti.
Siekia preciziškumo
Personalinė buvusios panevėžietės paroda „Kosmosas ir ašaros“ surengta pernai, o „Puikus naujas pasaulis“ – šių metų vasarį. Pastaroji ekspozicija buvo planuota Panevėžyje, tačiau už akių užbėgo viena iš Vilniaus galerijų.
Šiuo metu „XX galerijoje“ eksponuojama tik mažuma darbų iš buvusių dviejų ekspozicijų. Paveikslai buvo atrinkti pagal tarpusavio darną, dauguma jų iš 2015 metais surengtos parodos. Iš paskutinės – jų vos trys.
E. Paukštytės parodą „Puikus naujas pasaulis“ įkvėpė to paties pavadinimo Aldous Huxley romanas, kuriame pasakojama apie totalitarinę visuomenę.
„Ta knyga labai struktūriška, todėl man puikiai tiko. Kiekvienas paveikslas yra tarsi šio kūrinio iliustracija“, – kalbėjo menininkė.
Paroda „Kosmosas ir ašaros“ gimė iš eskizų knygelės ir to, ką aplink pamatydavo. Ji kalba apie dailininko kuriant patiriamas būsenas. E. Paukštytė prieš pradėdama piešti idėją dažniausiai jau turi.
Menininkė sako, kad akrilo technika jai pačiai buvo atradimas ir ne iš karto paklususi.
„Iš pradžių man vis nepavykdavo, nes reikia žinoti, kaip ja dirbti. Ilgai buvau užvaldyta sportinio intereso“, – juokavo E. Paukštytė.
Ji išskyrė vieną pirmųjų šia technika sukurtų darbų „Lašiša ir kaktusai“, kuris šiuo metu prieglobstį rado Panevėžio galerijoje.
Moteris sako, kad darbų stilistiką lėmė ir nuolatinis darbas kompiuteriu, jis į kūrybą atnešė daugiau preciziškumo.
Kiekvienas E. Paukštytės paveikslas turi pavadinimą. Kūrėja mananti, kad jie būtini.
„Galbūt tiems, kurie kuria abstraktų meną, pavadinimai nėra reikalingi. O man jie svarbūs ir tarsi papildo prasmę“, – aiškino menininkė.
Kartais pavadinimu tampa vienas žodis – toks, kuris apibūdina visą paveikslą. Kūriniai iš parodos „Kosmosas ir ašaros“ turi net dainų pavadinimus, nes kūrėja labai mėgsta muziką. Kai kada ji tampa įkvėpimo šaltiniu.
Į viską žiūri racionaliai
E. Paukštytei didžiausią malonumą teikia pats kūrybos procesas. Ji savo darbais dažniausiai yra patenkinta, jei ne – jų niekam nerodo.
„Dėl šių darbų esu rami. Jie kabo, ir man gera. O prieš keletą metų, būdavo, žiūriu į savo kūrinius ir noriu ką nors keisti. Nors net pati nesuprasdavau, kas konkrečiai nepatinka“, – prisipažino menininkė.
Kūrėja savo darbų namuose turi ne vieną ir jai gyventi tarp jų patinka. Moteris savo paveikslus parduoda, jais domisi meniškos prigimties žmonės.
„Mano darbai nėra tinkami kiekvienai erdvei. Reikia gerai apmąstyti, kur jį kabinsi“, – pabrėžė E. Paukštytė.
Menininkė tvirtina, kad prisirišti galima prie žmonių, o ne prie paveikslų. Nors įvertinti darbą pinigais nėra lengva užduotis, tačiau ji neneigia, kad pagrindinis tikslas yra savo kūrinį parduoti.
„Juk darbų neprisikrausi į lentynas“, – apibendrino kūrėja.
36-erių moteris šypsosi, kad jos gyvenime būta ir bohemiško laikotarpio, tačiau šiuo metu ji į kūrybą žiūri racionaliai.
„Kai kūryboje esi paskendęs daug metų, pradeda norėtis prasmės, todėl viską imi vertinti racionaliai. Nors mėgstu tvarką ir atrodau racionali, tačiau esu labai emocinga“, – kalbėjo E. Paukštytė.
Ji visuomet buvo linkusi eksperimentuoti ir drąsiai save vadina menininke, nes visas jos gyvenimas susijęs su kūryba.
„Kai kurie menininkai nuo studijų laikų susigyvena su vienu stiliumi ir jį zulina visą gyvenimą. Man tai nėra priimtina, nes greitai atsibosta tas pats per tą patį“, – neslėpė pašnekovė.
Menininkė jau gyvena mintimis apie būsimą parodą ir žada, kad ji bus egzotiškesnė, tačiau išlaikys tą pačią techniką ir stilistiką.
Kūrėja vis pasvajoja apie galeriją užsienyje, kuri galėtų jai atstovauti, nes pavargsta būti ir menininke, ir vadybininke. Ji tiki, kad visos ambicijos ir norai laikui bėgant išsipildys.
„Žinau, kad paleista idėja virsta realybe. Čia toks burtas. O jeigu ją dar nupieši ar užrašai, ji anksčiau ar vėliau išsipildo, – tvirtino E. Paukštytė ir pridūrė: – Nematau, dėl ko menininkams reikėtų dejuoti, tiesiog būtina dirbti.“
Audinga SATKŪNAITĖ
