Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo lįsti šiurpios paslaptys. Žygimanto Augusto laikus menančio Tuskulėnų dvaro teritorijoje aptiktos kelios masinės kapavietės. Jose laidoti NKGB (MGB) kalėjime nužudyti asmenys – nubaustieji mirties bausme.
Tuskulėnų rimties parkas dabar saugo žuvusiųjų atminimą. Parko memorialinio komplekso nuotr.
Didelė jų dalis nubausti už tėvynės išdavimą, tačiau tai buvo žmonės, kovoję už šalies laisvę – partizanai, jų ryšininkai ir kiti padėję asmenys. Jie minimi rugsėjo 28-ąją – Tuskulėnų aukų atminimo dieną.
Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė pasakoja, kad 1944–1947 metais mirties nuosprendžis NKGB (MGB) vidaus kalėjime buvo įvykdytas 767 asmenims. Apie tai liudija iki šių dienų išlikę mirties įvykdymo aktai.
Atkūrus nepriklausomybę, vykdant archeologinius kasinėjimus, pavyko surasti 724 žmonių palaikus, jie iškilmingai perlaidoti specialiai pastatytoje koplyčioje-kolumbariume. Joje ilsisi visų iškastų nužudytųjų palaikai, išskyrus septynis. Vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai palaidoti Telšių katedroje, kunigo Prano Gustaičio – Viešvėnų parapijos bažnyčios šventoriuje, keturių Marijampolės gimnazistų pogrindininkų – Algimanto Gustaičio, Jurgio Bekampio, Vinco Barono, Alfonso Žukausko – Marijampolės kapinėse, partizano Jono Semaškos-Liepos – Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Turima duomenų, kad 1944 metais buvo nužudyti 45 asmenys, 1945-aisiais – 479, 1946 metais – 185, 1947 metais – 58. Tarp nužudytųjų buvo 206 antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 43 – 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai, 32 lenkų pogrindžio Armijos Krajovos kovotojai. Dalis nužudytųjų buvo kaltinami bendradarbiavimu su naciais, nusikaltimais civiliams ar dalyvavę holokauste.
Archeologai aptiko 724 asmenų palaikus, iš jų daugiau nei šešios dešimtys identifikuoti.
Kitaip tariant, tarp jų buvo ir kovotojų už laisvę, ir žmonių, baustų už kriminalinius nusikaltimus. Didžioji dalis nužudytųjų, kaip minėta, buvo kaltinti tėvynės išdavimu.
Tarp nužudytųjų 15 tautybių žmonės: 559 lietuviai, 56 rusai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą.
Naktimis nužudytųjų kūnai buvo vežami į Tuskulėnus ir paslapčia užkasami.
Pasak D. Lauraitienės, čia jie vežti iki 1947 metų pavasario. Tuomet mirties bausmė buvo panaikinta. Jos taikymas atnaujintas 1950 metų pradžioje, tačiau kur užkastos aukos, sušaudytos po 1950 metų, iki šiol nežinoma. Čia buvo paslapčia palaidota daug to meto iškilių asmenybių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, partizanų vadas Jonas Semaška-Liepa, Jonas Noreika – Generolas Vėtra ir daugelis kitų tiek lietuvių, tiek kitų tautybių žmonių, kovojusių už laisvę.
Koplyčioje skelbiamos visos nužudytųjų pavardės, informacija apie juos. Pasak D. Lauraitienės, kol kas vyksta paieškos Lietuvos ypatingajame archyve, į muziejaus terminalus perkeliami surasti duomenys apie kiekvieną asmenį. Tad kiekvienas nužudytųjų artimasis ar šiaip besidomintis istorija žmogus gali atvykti į kompleksą ir sužinoti visą norimą informaciją.
Ne visi žmonės žinojo, kur ilsisi jų artimųjų palaikai. Pasak vedėjos, dalis sužinojo paviešinus aukų sąrašą, ta informacija nukeliavo ir iš lūpų į lūpas. Ir dabar kreipiasi norintieji sužinoti, ar ne čia ilsisi žuvusių artimųjų palaikai.
D. Lauraitienė pasakoja, jog tuo laiku, kai vežti palaikai, Tuskulėnų dvaro teritorija buvo aptverta tvora, vaikščiojo sargyba, ji prižiūrėjo, kad paslaptis nebūtų atskleista. Dvaras yra mieste, tačiau nuošalesnėje vietoje, už upės, tad buvo patogu naktimis vežti čia žmonių palaikus. Kūnai buvo sumetami į duobes – sluoksniuojami. Didžioji dalis palaikų surasta, tačiau toli gražu ne visi. Nors archeologai intensyviai ieškojo, tačiau daugiau nei 40 žmonių palaikų taip ir nepavyko aptikti.
Muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ atskleidžia ir sovietų represinių struktūrų nusikaltimus.
Pasak komplekso vedėjos, žinių apie palaikų laidojimus kaip ir nebuvo, tačiau į Maskvą siunčiamuose dokumentuose Tuskulėnai Vilniaus miesto plane buvo pažymėti kryželiu.
Pavertė šiurpia teritorija
Tuskulėnų dvaro istorija siekia Žygimanto Augusto laikus. Pasak D. Lauraitienės, istoriniai šaltiniai liudija, kad jis priklausė Valdovų rūmams ir buvo daugiau ūkio paskirties, čia buvo auginamos daržovės. Antroje XVII amžiaus pusėje dvaras prarado karališkąjį statusą, ėjo iš rankų į rankas – valdė įvairūs didikai.
Maždaug po šimtmečio valda buvo išskaidyta į savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis atiteko vienuoliams, šie ją pavadino Tuskulėnais ir naudojo ūkio reikmėms, o kita buvusio dvaro dalis tapo Derevnictvos palivarku. XIX amžiaus viduryje dvaras tapo svarbiu vilniečių kultūrinio gyvenimo centru, jame rinkosi intelektualai.
Pasak D. Lauraitienės, sovietams okupavus Lietuvą, dvaras nacionalizuotas. Karo metais jis priklausė Jadvygai ir Vincentui Antonovičiams, jie dvare nuo nacių slėpė ir gelbėjo žydus, tačiau sugrįžus sovietams, buvusi intelektualų buveinė penkis dešimtmečius saugojo šiurpią paslaptį.
Vedėja pasakoja, kad sovietams okupavus Lietuvą, dvaras nebuvo atvira teritorija. Ji atiteko sovietų saugumui, dvaro teritorija ir priežiūra iki pat atkuriant nepriklausomybę buvo jų akiratyje.
Didžioji dalis nužudytųjų palaikų dabar palaidoti koplyčioje-kolumbariume.
„Vietos gyventojai pasakodavo, kad važinėdavosi prie upės su rogutėmis ir niekas nežinojo, kad viršuje yra uždara teritorija su tokia baisia paslaptimi“, – sako D. Lauraitienė.
Dabar ši teritorija paversta memorialu. Jam priklauso rimties parkas, koplyčia-kolumbariumas, kur palaidotos aukos. Baltajames dvarelyje įrengta muziejaus ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Ekspozicija atskleidžia, kaip 1944–1947 m. represinės struktūros – karo tribunolai ir NKGB (MGB) – susidorodavo su žmonėmis, nubaustais mirties bausme. Pateikiami nužudytų asmenų biografiniai duomenys ir baudžiamųjų bylų dokumentai.
Lankytojai gali sužinoti apie pagrindinius egzekucijų vykdytojus ir kaip mirčiai pasmerkti žmonės buvo žudomi. Dalis ekspozicijos skirta Tuskulėnų dvaro istorijai. Eksponuojami XVI–XIX a. archeologiniai radiniai, vertinga XVII a. antrosios pusės statybinės keramikos degimo krosnis. Teritorijoje stovi ir šv. Teresės koplytėlė. Yra ir dvaro rūmai su oficina, juose dabar rengiama kita ekspozicija „Projektas – homo sovieticus“ ir edukacinis-informacinis centras.
Daiva SAVICKIENĖ
