Tik praėjusią savaitę į atsargą išlydėti paskutiniai 2015-ųjų metų šauktiniai, tačiau kalbos apie privalomąją karo tarnybą iki šiol nerimsta. Jau dabar aišku, kad atlikti pareigą tėvynei teks ne keliems išrinktiesiems, o didžiajai daliai į šauktinius tinkančių jaunuolių – privalomoji karo tarnyba grąžinta visam laikui.
Praėjusią savaitę į atsargą išleisti visi praėjusių metų šaukimo šauktiniai, o jau po mažiau nei mėnesio į karinius komisariatus bus kviečiami nauji šalies gynėjai. A.Bankauskaitės nuotr.
Nuo verktinių iki savanorių
Rusijai pradėjus grūmoti nesantaikos kirviu, susizgribta, kad, jeigu žodžiai taptų veiksmais, nebūtų, kas stotų ginti Lietuvos. Profesionali kariuomenė būtų nepajėgi atlaikyti agresorės puolimo, tad buvo nuspręsta atnaujinti privalomąją karo tarnybą. Šią žinią visuomenė sutiko gana audringai. Verktiniais pakrikštyti jaunuoliai virkavo, kad devyni mėnesiai, praleisti kariuomenėje, sugriaus jiems gyvenimą – liks ir be darbo, karjeros, pajamų, ir be mylimųjų.
Kareiviškos košės sovietinėje armijoje ragavusieji pritarė, kad kariuomenė tik sulaužys jaunas asmenybes, treti bandė įtikinti, kad demokratinėje valstybėje jokia prievarta negalima, taip pat ir versti atlikti pareigą tėvynei. Tačiau pastarieji metai parodė ką kita – patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, norinčių ir galinčių tarnauti lietuviškoje kariuomenėje, yra gerokai daugiau. Dar labiau stebina tai, kad ne tokia maža dalis jų po devynių kariuomenėje praleistų mėnesių nusprendė savo gyvenimą susieti su tarnyba Lietuvai.
Į atsargą, atitarnavę visą laiką, išleisti beveik trys tūkstančiai jaunuolių, tarp kurių ir 78 dailiosios lyties atstovės. Dauguma jų tik sužinoję apie privalomąją karo tarnybą prisistatė į artimiausius karo prievolės padalinius. Ir tik maža dalis jaunuolių nuo 18-os iki 26-erių metų atsitiktine tvarka buvo pakviesti į devynių mėnesių tarnybą.
Padėka iš vado rankų
Vienas tokių – Marius Kulbokas, visus devynis mėnesius tarnavęs Panevėžyje dislokuotame Karaliaus Mindaugo husarų batalione. Vaikinas prisipažino, kad žinia, jog jis pateko tarp tų laimingųjų, kuriems teks kabliuoti kareivišką košę, jo nenudžiugino. Šeima ir artimieji taip pat su baime ir nerimu išlydėjo Marių.
„Turime pripažinti, kad apie kariuomenę vis dar gajūs tam tikri stereotipai, atėję iš sovietmečio laikų. Tad kai gavau šaukimą, tikrai nebuvau sužavėtas, bet kito kelio kaip ir nebuvo. Nebuvau kategoriškai nusistatęs prieš kariuomenę, bet savanoriu niekada nebūčiau pasisiūlęs“, – „Sekundei“ prisipažino M. Kulbokas.
Paradoksalu, tačiau Marius buvo pripažintas geriausiu šio šaukimo šauktiniu ir kaip atminimo dovaną iš bataliono vado rankų gavo durklą. Anot vaikino, kažkodėl susidariusi nuomonė, kad tik savanoriai yra motyvuoti ir noriai atlieka tarnybą. Jo asmeninis pavyzdys tik įrodo, kad ir karo prievolininkai gali būti geri kariai. Tiesa, savo ateities vaikinas nesieja su kariuomene, nors galimybės čia sugrįžti neatmetė.
„Viskas dar per daug šviežia, vis dar negaliu patikėti, kad tarnyba baigėsi. Atrodo, kad namo parvykau tik savaitgaliui ir vėl teks vykti į karinį dalinį. Savęs profesionalioje kariuomenėje nematau, bet gal po kiek laiko, kai viskas susigulės, galvosiu kitaip. Dabar norisi tiesiog pailsėti ir pabūti be kariuomenės“, – šypsosi M. Kulbokas.
Šiuo metu sostinėje gyvenantis jaunuolis pailsėjęs ketina kibti į darbus – grįš ten pat, kur dirbo prieš kariuomenę. Pasak jo, darbdavys be jokių diskusijų ar sąlygų sutiko jo laukti, kol atitarnaus.
„Visada žinojau, kad turėsiu kur grįžti. Nors darbo vieta yra garantuojama įstatymiškai, tačiau gyvenime yra kiek kitaip. Žinau ne vieną atvejį, kai po tarnybos jaunuoliai buvo priversti ieškotis darbo kitur. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo žmogiško susitarimo su darbdaviu“, – kalbėjo M. Kulbokas.
Patiko kareiviška košė
Vaikino teigimu, nors gavęs šaukimą į kariuomenę nebuvo itin sužavėtas, dabar džiaugiasi, kad jam teko garbė tarnauti. Todėl jis pritaria, kad jaunuoliai būtų šaukiami į kariuomenę privalomai.
„Jeigu bus laisvas pasirinkimas, norinčiųjų nebus daug. Tikrai džiaugiuosi, kad teko krimsti šauktinio duonos. Visa tai įvertini tik išgyvenęs visus tuos devynis mėnesius. Nieko nepraradau. Atvirkščiai, išaugo pasitikėjimas savimi, pagerėjo santykiai su draugais ir artimaisiais, net pasikeitė bendravimo įgūdžiai, pagaliau pagerėjo ir fizinė forma“, – kariuomenės pliusus vardijo M. Kulbokas.
Kas buvo negerai, labai greitai pasimiršta, lieka tik patys geriausi prisiminimai. Tiesa, kariuomenė nėra tik žaidimas su vaikiškais šautuvėliais. Iš kiekvieno šauktinio ji pareikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų. Tenka pripažinti, jog ne kiekvienas susidoroja su šiuo iššūkiu.
„Sunkiausia yra tai, kad kariuomenėje visiškai nesvarbu, kas tu buvai prieš tai, kiek tau metų ar kokia tavo fizinė būklė. Čia visi vienodi ir jokių išlygų negali būti. Tampi tiesiog vieno didelio mechanizmo sraigteliu. Miegi, keliesi, valgai, sportuoji kartu su keliolika ar keliasdešimt kitų šauktinių, tad turi išmokti bendrauti su visais. Bent jau man sunkiausia buvo tai, kad negali būti vienas. Ir tik vėliau radau būdų, kaip pabūti tik su savimi“, – pasakojo šauktinis.
Nors vis dar gajūs stereotipai apie kariuomenę, kad čia vis dar gyvuoja „diedovščinos“ tradicijos, pasak M. Kulboko, šio sovietmečio relikto jau seniai nebelikę. Tad ir kai kurių jaunuolių baimės neturi pagrindo.
„Atėjau su tam tikrais stereotipais apie kariuomenę, bet tik pradėjęs tarnauti supratau, kad mūsų kariuomenė gerokai pasikeitusi, ji yra šiuolaikiška ir moderni, todėl mūsų kariai yra taip vertinami sąjungininkų visame pasaulyje“, – kalbėjo M. Kulbokas.
Atsakas verktiniams
Žurnalistui I. Krupavičiui kariuomenėje sunkiausia buvo ne didelis fizinis krūvis, o psichologinė atmosfera, ypač tai, kad eiliniai negali turėti ir reikšti savo nuomonės, turi besąlygiškai paklusti vadams. “Delfi” nuotr.
Didžioji dalis šauktinių – nuo vos pilnametystės sulaukusiųjų iki dvidešimt šešerių metų. Tačiau kareiviškos košės katilą srėbti panoro ir gerokai vyresni šauktiniai, gyvenime jau turintys stabilų pagrindą po kojomis, nemažai pasiekę profesinėje srityje ar jau sukūrę šeimas.
Vienas tokių – puikiai iš televizijos ekranų pažįstamas žurnalistas Ignas Krupavičius, nacionalinio transliuotojo eteryje rytais žadinantis tautą. Kristaus amžiaus sulaukęs vyras prisipažino, kad į kariuomenę jį atvedė daugiau asmeniniai nei patriotiniai motyvai.
Tuo metu gyvenimo aplinkybės taip susidėliojo, kad žūtbūt reikėjo permainų. Asmeniniuose santykiuose tvyrojo chaosas, darbas LRT televizijoje taip pat nebedžiugino. Pasak I. Krupavičiaus, kai darbe įsisuka rutina, dingsta jaudulys dirbant tiesioginiame eteryje, tai ženklas, jog nebėra tobulėjimo, ėjimo į priekį. Todėl, kai tik sužinojo apie galimybę tarnauti kariuomenėje, per daug nesvarstydamas sutiko.
„Asmeniniame gyvenime, darbe ir aplinkoje reikėjo tam tikrų pokyčių, tuo metu man kilo daug egzistencinių klausimų. Tad ir sprendimas buvo spontaniškas. Aišku, vėliau prabudo ir pilietiški jausmai. Buvau auklėjamas patriotiškai, puikiai prisimenu laužus Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto. Be abejo, norėjau visiems verktiniams įrodyti, kad tie devyni mėnesiai negali niekaip paveikti žmogaus gyvenimo“, – „Sekundei“ sakė I. Krupavičius ir pridūrė prieš dešimt metų taip pat buvęs verktinis, išsisukęs nuo kariuomenės.
Tiesa, jis pripažino, kad nors darbdavys privalo laukti į kariuomenę išėjusio savo darbuotojo, nutinka visko. Tačiau nereikia bijoti permainų, nes jos paprastai atneša teigiamų dalykų. Žmogui yra gana sunku atsisakyti patogaus gyvenimo, bet tai būna paskata imtis naujų iššūkių ir darbų.
„Dažnai mes viską per daug dramatizuojame ir bijome paties gyvenimo. Niekada nereikia galvoti, kas bus, jeigu bus. Todėl ir į kariuomenę ėjau atvira širdimi, be jokių lūkesčių, išankstinio nusistatymo ar baimės“, – kalbėjo žurnalistas.
Savarankiškumo mokykla
Lengva nebuvo, ypač pirmaisiais mėnesiais. Bet, kaip I. Krupavičius juokauja, ir šuo kariamas pripranta.
„Fiziškai sunku nebuvo, bet, kai tave aplenkia moterys, priimi tai labai asmeniškai. Kiti net apsiverkdavo, bet aš gyvenime jau visko matęs, tad ne taip jautriai reaguodavau. Vis dėlto sunkiausia buvo psichologiškai, juk metai nebe tie, vaikų stovyklos jau seniai praeityje“, – šypsosi pašnekovas.
Didžiausias iššūkis – gyventi po vienu stogu kartu su dar penkiolika jaunuolių, kurie bent dešimčia metų jaunesni, tad būdavo visko: ir apsižodžiavimų, ir ne vietoje ir ne laiku leptelėto aštresnio žodžio. Nepaisant trinties, jauni kariai buvo kaip šeima.
Sunkiausia buvo susivaldyti ir patylėti, ypač tais momentais, kai vado tam tikri sprendimai ar nurodymai ne visada atrodydavo teisingi. I. Krupavičiaus teigimu, gyvenime jis įpratęs diskutuoti, vertinti, gerbti kito nuomonę, net jei ji kitokia nei jo, o kariuomenėje iš viso nebuvo galima turėti savo nuomonės ir jos reikšti.
„Kaip vienas vadas pasakė, savo nuomonę galite susikišti į vamzdį, o jį – į gerą vietą. Kas bus, jeigu mūšio lauke visi šimtas karių pradės reikšti savo nuomonę. Tai visiškai suprantama, bet tas besąlygiškas paklusnumas, nuolankumas ir negalvojimas man buvo didžiausias iššūkis. Todėl ir grįžti į laisvę buvo labai sunku. Juk kariuomenėje pačiam niekuo rūpintis nereikėjo, gavai visą paketą – nuo sočių pietų iki aštuonių valandų miego per parą. Kone sanatorija, o išėjus iš jos esi atsakingas už visus savo sprendimus“, – atvirai pasakojo žurnalistas.
Nors lengva nebuvo, jaunas vyras prisipažino, kad kariuomenė padėjo sudėlioti visus taškus. Tie devyni mėnesiai išvalė ir nuskaidrino jį kaip asmenybę. Netgi kelionės į kalnus, kurias taip dievina I. Krupavičius, neprilygo kariuomenėje patirtiems išgyvenimams.
Todėl jis palaiko idėją, kad karinė tarnyba būtų privaloma tiek vaikinams, tiek ir merginoms. Ne tik dėl to, kad būtų kam ginti savo šalį, o dėl pačių jaunų žmonių tobulėjimo. Kariuomenėje įgyta patirtis ir pamokos, be jokios abejonės, yra geriausias savarankiško gyvenimo startas, pagrindas, nuo kurio galima atsispirti.
„Tikiuosi, kad tarnystė savo šaliai taps savotiška mada gerąja prasme. Neabejotinai tai yra pirmoji savarankiška gyvenimo mokykla jauniems žmonėms, kuri padės vėliau jiems patiems drąsiau kabintis į gyvenimą“, – mano I. Krupavičius.
Jaunosios kartos manifestas
V. Rakučio manymu, jeigu valstybei kils kokia nors grėsmė ar pavojus, savanorių tikrai netrūks, bet jeigu prasidės rutina, norinčiųjų bus mažai.“Delfi“ nuotr.
Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Valdas Rakutis teigė, kad privalomoji karo tarnyba visais laikais kėlė daug diskusijų. Tarnauti karo metu niekas nenori. Nors dabar Lietuvos geopolitinė situacija visiškai kitokia, nei kad buvo prieš dvi dešimtis metų, tokia prievole per daug nesižavima.
„Privalomoji karo tarnyba labai panaši į pareigą mokėti mokesčius. Tikrai niekas nerodo entuziazmo mokėdamas valstybei mokesčius, bet tik tokiu būdu galima surinkti biudžetą. Jeigu mokesčiai būtų pagrįsti tik savanorišku mokėjimu, greičiausiai pinigų būtų surinkta labai nedaug. Taip ir su karo prievole – ji yra paskirstoma tolygiai visiems gyventojams“, – kalbėjo karo ekspertas.
Kitas dalykas, kad vis dar gajus požiūris, jog į kariuomenę eina tik tie, kurie nesugeba nuo jos išsisukti. Laimė, po truputį keičiasi ir šie stereotipai.
„Tas požiūris, kad į kariuomenę eina tik patriotai ir „kaimiai“, tikrai niekur neveda. Patriotizmas kariuomenėje reikalingas, bet jis turi būti natūralus, atėjęs iš šeimos, aplinkos, o ne primestas“, – „Sekundei“ teigė V. Rakutis.
Jo nuomone, dabar esančių motyvavimo priemonių į karinę tarnybą einantiems jauniems žmonėms tikrai pakanka. Iki šiol praktiškai nebuvo jokių skatinimo priemonių. Vis dėlto didžioji dalis jaunuolių į kariuomenę eina ne dėl tų kelių šimtų eurų ar lengvatų. Kiekvieno šauktinio motyvacija skirtinga – vieni eina, nes nori išbandyti save, kiti dėl saviraiškos ar net smalsumo. Bet toks gausus savanorių aktyvumas yra šios kartos savotiškas manifestas.
„Iš esmės savanoriais žmonės eidavo ne vien iš patriotizmo. Kiekvieno motyvacija tarnauti kariuomenėje labai skirtinga ir daugialypė. Tokį didelį jaunų žmonių entuziazmą tarnauti kariuomenėje galėčiau įvardyti kaip sveiką reakciją į kalbas, kad šiuolaikinė karta yra nemotyvuota, išlepusi ir prasta. Taip jaunuoliai nori parodyti, kad jie yra niekuo ne prastesni nei jų tėvų ar senelių karta. Tai ambicinga ir labai sveikintina šios kartos deklaracija“, – savo nuomone pasidalijo profesorius.
Ar ir toliau jaunoji karta taip drąsiai ir entuziastingai užpildys naujas šauktinių gretas, priklausys tik nuo geopolitinės situacijos Lietuvoje. V. Rakučio manymu, jeigu valstybei kils kokia nors grėsmė ar pavojus, savanorių tikrai netrūks, bet jeigu prasidės rutina, norinčiųjų bus mažai.
„Karo prievolė pati efektyviausia neramumų ir pavojaus laikais, nes žmonės visame tame mato prasmę“, – teigė karo ekspertas.
Faktai
2015 metais į nuolatinę pradinę privalomąją karo tarnybą buvo pašaukti 3010 karo prievolininkų. 2133 karo prievolininkai, pareiškę norą atlikti privalomąją karo tarnybą, ir 877 karo prievolininkai, esantys šaukiamųjų sąraše bei pareiškę pirmumą atlikti tarnybą.
Jauni kariai skatinami ir pinigais. Labai gerai įvertintam savanoriui kas mėnesį mokama 200 eurų siekianti išmoka, taip pat po 140 eurų asmeninėms išlaidoms, tad per devynis mėnesius galima sukaupti per tris tūkstančius eurų. Šios išmokos pakeitė iki šių metų balandžio vidurio galiojusias 50 procentų kompensacijas studijoms.
Iš 3010 pradėjusių tarnybą šauktinių sėkmingai baigė ir į atsargą išleisti 2895 kariai, tarp jų 78 merginos. Šiuo metu daugiau nei 800 baigusių privalomąją pradinę karo tarnybą karių yra pareiškę norą tapti profesinės karo tarnybos kariais.
Į profesinę karo tarnybą jau priimta ir profesinės karo tarnybos kario sutartį pasirašė per 300 karių. Daugiausia 2015 m. pareiškusių norą tarnauti Lietuvos kariuomenėje – devyniolikmečiai, gimę 1996 metais – 623 vaikinai ir 29 merginos.
Visi tarnybą baigę šauktiniai kariai, išleidus juos į atsargą, bus įrašyti į parengtąjį kariuomenės personalo rezervą ir karo prievolininkų registrą.
Vėliau kartą per penkerius metus jie bus šaukiami į 20–30 dienų trukmės kartotinius mokymus ir pratybas, organizuojamus parengtojo rezervo kariams.
2016 m. taip pat bus pašaukta 3 tūkst. karių, iš jų jau per 1,5 tūkst. yra atvykę į Lietuvos kariuomenės dalinius, paskutiniai šių metų šaukimo kariai tarnybą skirtinguose daliniuose pradės jau spalį.
2017 metais, pagal Seimo priimtą įstatymą, nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikti bus pašaukta 3500–4000 karių.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
