Nuo 17 amžiaus minimą Karsakiškį ir jo apylinkes vis dar supa išlakūs ir turtingi miškai.
Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Karsakiškyje pastatyta beveik prieš šimtą trisdešimt metų. A. Bankauskaitės nuotr.
Tiems, kas domisi vaizdingu Žaliosios girios supamu ir Lėvens juosiamu Karsakiškio kraštu, siūloma atsiversti prieš keletą metų išleistą Elenos Klingienės knygą „Tarp Žaliosios ir Lėvens“.
Karsakiškio seniūnė Rima Jaškūnienė didžiuodamasi deda ant stalo storą leidinį, kurio viršelį puošia iš paukščio skrydžio matomas kelio perkertamo kaimo vaizdas.
„Net ne kiekvienas miestas tokia vertinga knyga gali pasidžiaugti. O Karsakiškis turi įamžintas praeities ir dabarties akimirkas“, – sako seniūnė.
Knygos puslapiuose – pažintis su krašto istorija, jo papročiais, tarme, žmonėmis, gamta, etnografija, dvarais ir daugybe kitų įdomių dalykų.
Dvidešimt metų Karsakiškio mokykloje mokytoja dirbusi E. Klingienė sako, kad didžiausias knygos atsiradimo iniciatorius ir įkvėpėjas buvo šviesaus atminimo mokytojas Pranas Tamošiūnas.
Karsakiškyje apsigyvenęs tuoj po karo, jis nuo pirmųjų dienų pradėjo domėtis šio krašto istorija, žmonėmis, rinko ir užrašinėjo pasakojimus, prisiminimus.
„Daug prisidėjo dabar jau taip pat šviesaus atminimo žmogus, kalbininkas, tarmių žinovas, humanitarinių mokslų daktaras, iš Karsakiškio krašto kilęs Aloyzas Vidugiris. Jis knygai parašė nemažai įdomių straipsnių, pateikė teisingą kirčiavimą“, – prisimena mokytoja.
Karsakiškyje pradėjusi dirbti Rima Jaškūnienė susidomėjo ir šio krašto istorija.
Daug kas ir dabar neteisingai kirčiuoja kaimo pavadinimą, tardami ryškiau antrą skiemenį, iš tikrųjų kirčiuojamas pirmas skiemuo – KARsakiškis.
Mokytoja sako, kad knygos leidimo procesas nebuvo trumpas, kruopščiai rinkta medžiagą, ilgai ieškota galimybių išleisti, juk tokiam leidiniui reikia nemažai lėšų. Viršelį puošianti nuotrauka padaryta iš sraigtasparnio: tuo laiku, kai rengta knyga, tokių populiarių bepiločių skraidyklių, vadinamųjų dronų, dar beveik nebuvo.
Ruošiantis išleisti knygą rašytas ir laimėtas ne vienas projektas, kol pagaliau, kaip sako mokytoja, kūdikis išvydo pasaulį – knyga buvo išleista. Krašto gyventojams ir visiems besidomintiesiems tai didelė dovana, vertę išsaugosianti ilgus dešimtmečius.
Gausu kapinių
Knygoje apie Karsakiškio kraštą pateikiami ir pokaryje užrašyti gyventojų prisiminimai.
Vienas iš jų – tarmiška tartimi perteiktas 1950 metais užrašytas senos karsakiškietės Grasildos Karaliūtės-Vidugirienės pasakojimas, kurį ji girdėjusi vaikystėje iš senelių.
Ji teigė, kad seniau žmonės sakydavo, jog kadaise „Karsokiškė“ neva buvęs didelis miestas, su daugybe gyventojų. Bet užėję kažkokie priešai ir visas miestas buvo suniokotas, sudegintas. Tik po kurio laiko čia vėl atsirado kaimas.
Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet yra daug faktų, liudijančių, kad šiose vietose žmonių gyventa jau senų senovėje.
Prieš pusantrų metų į Karsakiškio seniūno kėdę sėdusi R. Jaškūnienė sako, kad pradėjus dirbti iki tol mažai pažintame krašte ją maloniai nustebino gražios apylinkės, aplinkui stūksantys miškai.
Įdomu, sako, ir tai, kad seniūnijos teritorijoje yra labai daug kapinių, o dažnose jų, kaip niekur kitur, yra pastatytos koplyčios – kiekvienoms kapinėms sava. Koplyčios yra Bigailiuose, Naujikuose, Palaukiuose ir kitur.
Tolimos praeities įvykius liudija seniūnijos teritorijoje esančios gausios kapinės, kuriose amžino poilsio atgulė ir maro aukos, ir švedų kariai, ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai, žydų genocido aukos.
Pradėjusi domėtis Karsakiškio istorija, R. Jaškūnienė sako atkreipusi dėmesį, kad šis kaimas iki 18 amžiaus buvo vadintas Palėvene.
O 1777 metais inventoriaus aprašyme palivarkas vadintas ir Karsakiškio, ir Palėvenės vardais. Tuo metu tai buvo Karsakiškio dvaras, o 18 amžiaus pabaigoje jau buvo minima ir koplyčia.
Pirmą Karsakiškio rašytinio paminėjimo datą žymi centre, prie bažnyčios pastatytas akmuo.
Karsakiškio pagrindinė mokykla pavadinta Strazdelio vardu.
Dabar 32 procentus Karsakiškio seniūnijos užima miškai, čia teka ne tik Lėvuo, bet ir Pyvesos, Marnako upės, Žaliojoje girioje yra Įstros ir Svalios upių ištakos, tyvuliuoja du ežerai.
Seniūnijoje yra du – Vosniūnų ir Linkiamiškio – spanguolynai, Gailių ir Klimbalės durpynai, 102 kaimai, įsikūrusios Karsakiškio, Geležių, Tiltagalių, Paliūniškio, Sodelių gyvenvietės.
Seniūnė sako, kad net lūšių buveinės netoli Karsakiškio esama. Ne veltui seniūnijos herbo žaliame fone atsidūrė šio išdidaus žvėries galva.
Lūšis – budrumo, atsargumo ir akylumo simbolis. O tų savybių prie judraus kelio gyvenantiems karsakiškiečiams labai prireikia ir šiais laikais.
Strazdelis nepamirštas
Vienas svarbiausių Karsakiškio statinių – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Joje 1792–1796 metais ir vėliau, 1804–1806 metais, kunigavo poetas Antanas Strazdas.
Bažnyčia, kurią pirmąją pastatė Ivaškevičiai, buvo ir sudegusi, ir ne kartą perstatyta.
Šiuos laikus pasiekusi akmens ir mūro Karsakiškio bažnyčia pastatyta 1888 metais, kunigaujant klebonui Leonui Skopui.
Prie pat bažnyčios – Karsakiškio Strazdelio pagrindinė mokykla, jos kieme, buvusios klebonijos pastate, įrengtas Karsakiškio krašto muziejus – jame dalis ekspozicijos skirta įamžinti Antano Strazdo atminimą.
Mokyklos direktorė Jolanta Grinkienė negalėjo pakviesti apžiūrėti muziejaus ir jo eksponatų, šiuo metu kaip tik vyksta muziejaus pertvarka.
Direktorė pasakoja, kad 1919 metais Karsakiškyje pradėjusi veikti mokykla buvo įkurta dvarininkės Marijos Ordinčiūtės dvare. Vėliau mokykla buvo perkelta į parapijos salę – špitolę.
Mokyklos sukaupta istorinė medžiaga pasakoja, kad vienas pirmųjų mokytojų B. Kašponis dieną dirbo mokykloje, o vakare mokė beraščių ir mažaraščių kursuose arba žemės ūkio klasėse. Be to, B. Kašponis ėjo vargonininko pareigas Karsakiškio bažnyčioje. Be bažnytinio choro repertuaro, jis mokė dainuoti liaudies dainas.
1946 metais mokyklos vedėju paskirtas buvęs Tiltagalių pradinės mokyklos vedėjas Pranas Tamošiūnas, žmogus, palikęs šio krašto gyvenime ryškų pėdsaką.
Tai, kad mes galime paimti į rankas knygą apie Karsakiškį, taip pat didelis ir jo nuopelnas.
Direktorė pasakoja, kad 1950 metais mokykla perkeliama į buvusias klebonijos patalpas. 1961 metais mokykloje buvo įkurtas kraštotyros muziejus. Jo iniciatorius, įkūrėjas ir vadovas buvo tas pats mokytojas P. Tamošiūnas.
Šio mokytojo veikla buvo įvertinta, 1997 metais Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga už ilgametį ir sąžiningą darbą mokytojas P. Tamošiūnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu.
Mokyklos kieme, buvusioje klebonijoje, įkurtas Karsakiškio krašto muziejus.
1996 metais mokyklai buvo suteiktas Strazdelio vardas. Mokykloje šiuo metu mokosi beveik šimtas vaikų: patys mažiausi Tiltagaliuose esančiose pradinės mokyklose klasėse, vyresnieji – Karsakiškyje.
Aplinkkelio nėra
Karsakiškis – bene judriausias iš visų Panevėžio rajono seniūnijų centrų. Per patį kaimo vidurį kasdien pralekia šimtai įvairiausių mašinų: lengvųjų, sunkiasvorių, krovininių, vilkikų, autobusų.
Nuo ankstaus ryto iki gilios nakties Karsakiškio gyvenvietę kertančiu siauru keliu Daugpilis–Rokiškis–Panevėžys mašinos lekia ir lekia viena po kitos, tad triukšmas, dulkės, smogas, įtampa kasdieniai palydovai.
Dauguma karsakiškiečių gyvena prie pagrindinės gatvės, kai pro šalį viena po kitos skrieja krovininės mašinos, net baldai kambariuose, sako, judėti pradeda.
Būtina būti atsargiam. Užsižiopsojus kaipmat po ratais gali patekti – gyvenvietėje esančio ženklo, jog čia važiuoti reikia 40 kilometrų per valandą greičiu, retai kas paiso.
Tad nesunku suprasti, jog viena iš didžiausių karsakiškiečių svajonių – aplinkkelis, tai būtų puikus išsigelbėjimas visiems. Anksčiau buvo skaičiuota, kad, nutiesus aplinkkelį, daugiau kaip 😯 procentų automobilių aplenktų Karsakiškį.
Pirmasis aplinkkelis Karsakiškyje pradėtas dar sovietmečiu. Tuomet net buvo nutiesta dalis kelio ir pastatytas tiltas. Vėliau nuspręsta palengvinti karsakiškiečiams gyvenimą ir eismą nukreipti aplinkkeliu, tam buvo numatyta skirti apie 10 milijonų litų, tačiau susidurta su kliūtimi. Gamtosaugininkai neleido tiesti aplinkkelio per unikalias mezofitines pievas. Galiausiai nuspręsta pastatyti specialią estakadą, tačiau tuo viskas ir baigėsi.
„Taip arti jau buvo tas aplinkkelis, bet koją pakišo varlės. Atrado kažkokių unikalių tose pievose gyvenančių, tad ir buvo sustabdytos statybos. Mokslininkai kurį laiką tyrinėjo tas pievas – dabar jau niekam jos neberūpi. O aplinkkelio nėra“, – papasakoja karsakiškietis.
Dažnas keliu pro Karsakiškį važiuojantis toje gyvenvietėje ar šalia jos stabtelėja: kas prie Lėvens pasėdėti, kas bažnyčia pasigrožėti, o kas plačiai garsėjančių gardžių Karsakiškio čeburekų nusipirkti ir jais pasimėgauti.
Jau kelintą vasarą į Karsakiškį suvažiuoja jojimo mėgėjai, raiteliai ir žiūrovai. Čia vyksta jau tradiciniais tampantys konkūrai. Šuoliuose per kliūtis dalyvauja raiteliai iš daugelio šalies kampelių ir varžosi dėl Karsakiškio taurės.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Austėjos BANKAUSKAITĖS nuotr.
