Tiek sovietmečiu, tiek dabar bene gausiausia tautinė mažuma Panevėžyje – rusai. Nors neretai manoma, kad Panevėžys buvo kariškių miestas, tačiau rusų kultūros centro pirmininkė Valentina Vatutina tikina, kad taip tikrai nėra. Kariškių tarp rusų buvo mažuma.
Panevėžio rusų kultūros centro pirmininkė V. Vatutina sako, kad Panevėžys sovietmečiu nebuvo kariškių miestas.
Reikėjo specialistų
Jos teigimu, pokariu mieste gyveno apie 10 tūkst. rusų. Tačiau sparčiai vystantis pramonei – pradėtas statyti „Ekranas“, plėtėsi autokompresorių, tiksliosios mechanikos gamyklos, „Lietkabelis“ – reikėjo daugybės specialistų. Jie atvykdavo iš visos Sovietų Sąjungos.
Pirmininkė pamena, kad buvo laikas, kai rusų mieste buvo tiek, kad labai reikėjo mokyklos vaikams ir dėl to važiuota net į Maskvą. Veikusioje kurį laiką vaikai mokėsi net trimis pamainomis.
V. Vatutinos teigimu, gyvenimas Panevėžyje tuo metu virte virė. Ne tik augo miestas, bet ir vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – kone kas savaitgalį vyko koncertai, į dramos teatrą žmonės atvažiuodavo net iš Rusijos, Baltarusijos.
Pasak V. Vatutinos, Panevėžyje 1945 metais buvo du kariškių pulkai. Vienas jų čia buvo iki pat kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 1993 metais, o kitas maždaug šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo išformuotas.
Rusų kultūros centro pirmininkė pasakoja, kad pas kariškius atvažiavo jų šeimos. Jie už savo lėšas Ramygalos gatvėje statėsi namus, o darbus atliko iš Šiaulių vežiojamas vadinamasis „strojbatas“ – Panevėžyje tokio dalinio nebuvo.
Po karo išformavus antrąjį Panevėžyje likusį pulką, beveik visi išvyko į savo gimtuosius kraštus. Pasak V. Vatutinos, jų čia liko labai mažai – vos keli pramonei reikalingi specialistai. Be to, liko buvusių karo vairuotojų, nes tuo laiku miestas jau gavo automobilių, ėmė veikti fabrikai, tačiau vairuotojų praktiškai nebuvo.
Liko priverstinai išvežtieji darbams
Tokių rusų, kurie į Panevėžį sparčiai vystantis pramonei būtų atvykę užsidirbti, V. Vatutina teigia nepažįstanti ir negirdėjusi. Buvo tik tokių, kurie, baigę mokslus gaudavo paskyrimus dirbti mūsų mieste. Čia padirbėję kelerius metus, žmonės neretai įsitvirtindavo, sukūrė šeimas ir pasiliko.
„Pokariu Lietuvoje pasiliko labai daug tų rusų, kuriuos vokiečiai vežė į Vokietiją dirbti. Jų ešelonus bombarduodavo, tad išsodindavo Panevėžyje, čia buvo paskirstymo stovykla“, – teigia ji.
Pirmininkės žiniomis, juos išsodindavo iš traukinio, atveždavo, kur Švč. Trejybės bažnyčia – vienintelė iš bažnyčių, turėjusi tvorą. Cukraus fabrike buvo barakas. Šiuos žmones išdalydavo lietuviams dirbti: kam pagelbėti nudirbti ūkio darbus, kam vaikus prižiūrėti ir pan.
Pasak V. Vatutinos, žmonės, kurie patekdavo į geras lietuvių rankas, vėliau pasiliko Panevėžyje. Jos teigimu, jie nebeturėjo kur grįžti, o čia buvo, kas jais rūpinasi, suteikia pastogę, pagelbsti. Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje – teritorijose, kurios buvo užimtos vokiečių, dažnas neberado nieko: kaimai sudeginti, giminės sušaudyti. Tad dabar, V. Vatutinos žiniomis, daug rusų mieste gauna kompensacijas iš Vokietijos.
1993 metais išvedant kariuomenę, Panevėžyje apsisprendė likti tie rusai, kurie jau buvo pensijoje ir kurių vaikai mokėsi Lietuvoje. Tie, kurių vaikai mokėsi Rusijoje, išvažiavo. Kaip ir tie, kurie dar tarnavo. Liko ir tie, kurie buvo gimę, augę Panevėžyje ar Lietuvoje, vėliau baigė karo mokyklą Rusijoje ir buvo atkelti į Panevėžį tarnauti. Šiems asmenims buvo suteikta galimybė pasitraukti iš kariuomenės ir likti Lietuvoje. Vis dėlto didžioji dalis kariškių šeimų išvyko.
V. Vatutinos teigimu, dabar mieste rusų likę mažai. Tikslios statistikos ji teigė neturinti, tačiau mano, jog būtų gerai, jei būtų bent 1 000. O 1999 metais mieste gyveno apie 3 400 rusų. Po 1993 metų daug rusų mirė.
Pirmininkės teigimu, prie to prisidėjo ir patiriama įtampa, nervai. Daugelis jų nemokėjo lietuviškai, susidūrė su kitomis problemomis. Pasak V. Vatutinos, kariškius siųsdavo iš vieno miesto į kitą ir išmokti kalbą buvo sunku.
„Mano draugė pervažiavo šešias respublikas per 15 metų. Kaip ji galėjo išmokti uzbekų, lietuvių, estų arba dar kažkokią kalbą? Neįmanoma. Ir jiems buvo gana sunku, nes pradėjo reikalauti lietuvių kalbos“, – sako ji.
Faktai
1923 metų surašymo duomenimis, mieste gyveno 3,3 procento rusų.
1959 metų surašymo duomenimis, mieste gyveno 11,5 procento rusų.
1979 metų surašymo duomenimis, – 6,7 procento.
1989 metų surašymo duomenimis, – 5,9 procento.
2001 metų surašymo duomenimis, – 2,9 procento.
2011 metų surašymo duomenimis, – 2,4 procento.
2016 metų pradžioje 2,6 procento panevėžiečių buvo rusai.
Daiva SAVICKIENĖ
