Rugpjūčio 31-ąją Lietuva minėjo Laisvės dieną, tai yra dieną, kai 1993 metais, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po aneksijos, iš mūsų šalies išvyko paskutiniai svetimos kariuomenės daliniai. Kelias iki to nebuvo lengvas.
Paskutiniai Sovietų kariuomenės ešelonai išvyko tik 1993 metų vasaros pabaigoje.
Atkūrus šalies nepriklausomybę dar apie trejetą metų Lietuvoje buvo svetima kariuomenė. Tad jaustis saugiai buvo sunku. Tuo labiau kad Sovietų Sąjungai nepatiko lietuvių noras būti nepriklausomiems.
Istorikė dr. Inga Zakšauskienė sako, kad 153 Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų kariniai daliniai ir junginiai buvo dislokuoti maždaug trisdešimtyje šalies miestų ir miestelių, buvo beveik 500 karinių objektų.
Vilniuje buvo dislokuota 107-oji motorizuotoji šaulių divizija, Kaune – 7-oji oro desanto divizija, Klaipėdoje – 3-ioji krantų apsaugos divizija, Panevėžyje – 18-oji karinės transporto aviacijos divizija ir pan. Istorikės teigimu, viena pagrindinių teisių, kurią sovietinė armija turėjo Lietuvoje valdomose teritorijose – faktinis eksteritorialumas.
„Sovietų Lietuvos valdžios struktūros perduodavo okupacinei kariuomenei reikalingas (pareikalautas) žemes ir statinius, bet jokių galimybių kontroliuoti joje vykdomą veiklą, net jei buvo daroma žala šalia gyvenantiesiems, neturėjo“, –apie to meto realybę „Sekundei“ pasakojo istorikė.
Kariškiai su vietos civilinėmis organizacijoms nederino savo projektų, nes turėjo atitinkamas sanitarines, priešgaisrines ir kitas tarnybas.
Pasak I. Zakšauskienės, kariškiai jau nuo 1940 metų pradėjo užimti didžiules šalies teritorijas ir jas naudojo savo poreikiams. Jie buvo įsikūrę Girulių botaniniame-zoologiniame, Kuršių nerijos landšaftiniame, Tyro botaniniame, Klaipėdos kanalo hidrogeologiniame draustiniuose. Tai vyko ne vien kaimiškuose rajonuose. Miestuose taip pat buvo užimtos nemažos teritorijos., Sovietinė kariuomenė Lietuvoje 49 metus turėjo pasisavinusi 65 433 ha žemės.
„Pasak Kanados eksperto Beno Lombardi 1990 metų pradžioje Lietuvoje buvo dislokuota apie 100 tūkst. Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų kariškių. Jie sudarė realią Sovietų Sąjungos karinę atramą nepriklausomybės siekusioje šalyje. Vėlesniu Vytauto Landsbergio vertinimu, karių skaičius svyravo nuo 70 tūkst. iki 100 tūkst., o ištikus krizei jų padaugėdavo“, – teigė I. Zakšauskienė.
Istorikė dr. Inga Zakšauskienė sako, kad kariuomenės išvedimo, nes Rusija dažnai savivaliavo, nesilaikė įstatymų ir nepaisė susitarimų.
Karių išvedimo siekta dar iki nepriklausomybės atkūrimo. 1989 metais šalyje buvo surinkta daugiau nei pusantro milijono parašų dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Tie metai buvo sudėtingi. Jaunuoliai, nenorintys tarnauti okupacinėje kariuomenėje, buvo gaudomi, persekiojami. Atkūrus nepriklausomybę, vienas pirmųjų uždavinių buvo siekti, kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Bandyta derėtis, tačiau viskas vyko sunkiai – kariuomenė mūsų šalyje naudojo ir jėgą. Ypač skaudžiai ji panaudota 1991 metų sausio 13-ąją. Tik po 1991-ųjų rugpjūčio pučo reikalai pajudėjo kiek sparčiau.
Sudėtingos derybos
I. Zakšauskienės teigimu, Sovietų Sąjunga delsė pradėti derybas dėl kariuomenės išvedimo. Tačiau po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje pradėtos Rusijos derybos su Baltijos šalimis dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Baltijos šalys siekė suderinti bendrą poziciją.
Pasak istorikės, 1991 metų spalio 5-ąją Baltijos valstybių tarybos posėdyje, koordinuojant užsienio politiką, buvo priimti svarbūs dokumentai dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Juose buvo išdėstyti konkretūs reikalavimai Sovietų Sąjungai dėl karinių struktūrų panaikinimo, išvedamos kariuomenės socialinių problemų sprendimo.
Svarstant šiuos dokumentus šalių nuomonės skyrėsi. Lietuva buvo parengusi savo dokumento projektą – „Dėl Sovietų kariuomenės Baltijos valstybėse nebuvimo“, Latvija – „Dėl SSRS armijos išvedimo“. Specialistės teigimu, Lietuvos delegacija, vadovaujama V. Landsbergio, laikėsi nuostatos, kad sovietinės kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu, jos buvimas nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos buvimą.
Armija turi būti nedelsiant išvesta, ir tai gali tęstis ne ilgiau kaip iki metų pabaigos.
Tačiau net pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų šalyje vis dar nebuvo įtvirtintų nuoseklių nuostatų dėl Sovietų Sąjungos kariuomenės: perimti išvedamos kariuomenės struktūras ar ne, leisti likti daliai sovietinių karininkų ar ne, ir taip toliau.
„Tik 1990–1991 metais pačioje Lietuvoje susidarė gana nuosekli pozicija sovietinės kariuomenės statuso atžvilgiu – siekta išvengti bet kokio okupacinės kariuomenės buvimo legalizavimo“, – kalbėjo I. Zakšauskienė.
Jos teigimu, kariuomenės buvimo Lietuvoje statusas buvo pagrįstas tik Sovietų Sąjungos įstatymais. Lietuva laikėsi nuostatos, kad nebuvo SSRS respublika, o tik okupuota valstybė. Todėl primestų valdžios institucijų sprendimai niekuo neįpareigoja ir neturi teisinio pagrindo. Bet kokie sovietinės kariuomenės veiksmai Lietuvoje buvo traktuojami kaip okupacinės kariuomenės veiksmai ir tarptautinės teisės pažeidimas.
Dažnai savivaliavo
Istorikė pasakoja, kad ilgai buvo derinama įvairių valdžios grandžių santykių su sovietine kariuomene politika, o iki 1991 metų rudens buvo susitaikoma su realybe – okupacinė kariuomenė toliau liko Lietuvoje.
„Net atsisakius buvusios kariškių lengvatų ir socialinio aprūpinimo sistemos, nevykdant karinės prievolės ir mobilizacinių įstatymų, teko susitaikyti ir su faktu, jog ir toliau tūkstančiai Lietuvos jaunuolių tarnavo toje kariuomenėje. Tik nuo 1991 metų rudens patvirtintas SSRS kariuomenės, kaip išvedamos kariuomenės, statusas“, – teigė I. Zakšauskienė.
Principinės nuostatos buvo patvirtintos 1991 metų rudenį visų trijų Baltijos valstybių: sovietinės karinės dalys turi okupacinės armijos statusą ir jos išvedimo negalima sieti su socialinių problemų sprendimu. Derybos su Rusijos Federacija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo prasidėjo 1992 metų sausį ir tik rugsėjo mėnesį Maskvoje buvo pasirašytas kariuomenės išvedimo grafikas. Pagal jį sovietinė kariuomenė iš Lietuvos teritorijos turėjo būti išvesta keturiais etapais iki 1993 rugpjūčio 31 dienos.
„Išvedimo procesas buvo sudėtingas, Rusija dažnai savivaliavo, nepaisė susitarimų, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, bandė nelegaliai papildyti karinius dalinius – į juos siuntė naujokų.
Nepaisant to, paskutinis sovietinės kariuomenės ešelonas Lietuvos teritoriją paliko 1993 metų rugpjūčio 31 dieną – 23 val. 45 min. išvažiavo iš Kenos geležinkelio stoties. Akcentuočiau, kad nors tiek derybos, tiek pats kariuomenės išvedimo procesas buvo sudėtingas, savo tikslų Lietuva pasiekė derybų ir politinio poveikio priemonėmis, ir tai buvo esminis naujai atsikūrusios valstybės politinis laimėjimas“, – pasakojo istorikė.
Pučo dienomis kariškiai buvo užgrobę telegrafo-telefono stotį. Nuotraukoje užfiksuota, kaip kariškiai palieka objektą. A. Trankovo nuotrauka.
Sulaukė ir pašaipos
Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Liaučius sako, kad jam teko vykti kalbėtis su Panevėžyje dislokuotais kariais. Jis pamena, kaip, pageidaujant kariškiams, partijos komiteto antrasis sekretorius prašė per susitikimą pristatyti Sąjūdį, jo siekius.
Pasak pašnekovo, pirmasis susitikimas vyko buvusiuose karininkų namuose, kur dabar įkurta Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Į susitikimą vyko J. Liaučius, Julius Beinortas ir Vaclovas Skavronskas. Visa tai nutiko maždaug 1988 metų rudenį, kai jau buvo susikūręs Sąjūdis, įvyko nemažai vasaros mitingų.
„Susirinko pilna salė karininkų – majorų, papulkininkių, pulkininkų ir kitų“, – „Sekundei“ sakė J. Liaučius.
Signataras pamena, kad, pristatant Sąjūdį, prasidėjo gana pikti, net pajuokiami klausimai. Kitas susitikimas buvo organizuotas Pajuostyje. Ten vyko tik J. Liaučius ir V. Skavronskas.
Nepriklausomybės Akto signataras prisimena, kad ten susirinko gal tris kartus daugiau kariškių, nei buvo karininkų namuose. Jų užduoti klausimai J. Liaučiui įstrigo ilgam. Klausta, koks bus jų likimas ir kaip bus su asmens pasais. Pasak J. Liaučiaus, tarsi pasišaipant klausta, kad gal pasai bus tokie patys kaip autonominių Sovietų Sąjungos respublikų ir jiems reikės juos išsiimti.
„Bendras abiejų susitikimų bruožas buvo ironiški klausimai“, – tvirtina Nepriklausomybės Akto signataras.
Nepriklausomybės akto signataras J. Liaučius du kartus su oficialia Lietuvos delegacija vyko į Maskvą derėtis dėl svetimos kariuomenės išvedimo.
J. Liaučius teigia, kad, palyginti su kitais to meto susitikimais, kai buvo pristatomas Sąjūdis ir jo veikla, sovietinių kariškių klausimai dažniausiai buvo , stačiokiški, jautėsi tam tikra pašaipa ir gal net neapykanta.
Vyko į Maskvą
Pasak J. Liaučiaus, apie tai, kad reikia išvesti kariuomenę, kalbėta jau kurį laiką.
„Realybe tai tapo tik tada, kai visas pasaulis pamatė, kaip Borisas Jelcinas užlipo ant tanko ir buvo paleisti du šūviai į Rusijos parlamentą“, – pašnekovas teigia, kad tik po rugpjūčio pučo reikalai pajudėjo.
Tada prasidėjo mūsų šalies pripažinimas, prasidėjo oficialios derybos su Maskva. Signataras pasakoja vykęs į Maskvą kartu su pirmąja ir antrąja Aukščiausiosios Tarybos delegacijomis. Tuo metu jis buvo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, tai dabar atitinka komitetą.
J. Liaučiaus teigimu, pirmoji kelionė buvo daugiau žvalgybinio pobūdžio ir nieko nespręsta. Antroji – jau kiek konkretesnė. Abu kartus buvo susitikta Rusijos gynybos ministerijoje. J. Liaučius sako ją galintis prilyginti Amerikos Pentagonui – ne vienas įvažiavimas, pusiau apskritas pastatas, o prie visų durų – tiek viduje, tiek išorėje – stovėjo ginkluotas karys. Net nuėjęs į tualetą rasdavai stovintį sargybinį su Kalašnikovo automatu ant krūtinės.
„Tokio lygio nebuvau matęs ir, jei kas būtų pasakęs, nebūčiau patikėjęs, kad net tokiose vietose ginkluoti“, – sakė jis.
Be to, generolui susipažįstant su delegacija, pastarasis kiekvieno klausinėjo, ar tarnavo kariuomenėje. Jei atsakymas buvo teigiamas, klausdavo, kur ir kuo. J. Liaučiaus manymu, tokie klausimai, pristatant oficialią valstybės delegaciją, atskleidė tam tikrą požiūrį. Į vėlesnes derybas J. Liaučius jau nebevyko, nes nebebuvo komisijos pirmininku.
„Ginklas buvo jų pagrindinis ir vienintelis argumentas. Ginklu užėmei, ir teisėta“, – svarsto J. Liaučius.
Faktai
Rugpjūčio 31-ąją išvykus paskutiniams svetimos kariuomenės daliniams, dar buvo likę keli maži Rusijos kariniai daliniai.
Jų statusas buvo įteisintas atskiru susitarimu. Jie turėjo pasirūpinti, kad Rusijos kariuomenės sprogmenys ir šaudmenys būtų sklandžiai išvežti. Tie paskutiniai daliniai per porą mėnesių buvo išvesti.
1993 metų lapkričio 26 dieną buvo perimti paskutinio Rusijos Federacijos karinio dalinio Nr. 37725, dislokuoto Linkaičiuose, objektai.
Kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos.
Per pirmąjį etapą – nuo 1992-ųjų rugsėjo 8 dienos iki pat metų pabaigos – Lietuvos pareigūnai perėmė daugiau nei pusšimtį objektų, buvo pradėtas ir Pajuosčio aerodromo perėmimas. Vėliau jis įstrigo.
Aerodromas Panevėžyje buvo planuojamas perduoti 1993 metų gegužę, tačiau vasarį pareikšta, kad jis su būtiniausiais objektais bus perduotas tik rugpjūčio 31 dieną.
Daiva SAVICKIENĖ
