Po Paįstrio dangaus skliautu glaudėsi ne vienas žinomas Lietuvos šviesuolis ir daugumos jų pėdsakai neišsitrynė iki šių dienų. Tokių asmenybių dėka miestelio istorija yra turtinga.
Maldos namai Paįstryje buvo pastatyti 1910 metais ir pašventinti Švč. Mergelės Marijos vardu. Jau daugelį metų čia kunigauja Pranciškus Benediktas Tamulionis. A. Bankauskaitės nuotr.
Paįstrio kraštas vos 12 kilometrų nutolęs nuo Panevėžio. Miestelio kraštovaizdį puošia per jį tekantis Įstro upelis, nuo jo ir atsirado vietovės pavadinimas. Pasaulyje egzistuoja ir daugiau upių, turinčių tokį patį vardą. Tai senas, indoeuropietiškas žodis, reiškiantis greitai judantį, bėgantį, sruvenantį.
Didžiausias Paįstrio vandens telkinys yra atsiradęs buvusio kalno vietoje. Maždaug 1952 metais pradėjus kasti ir vežti smėlį Panevėžio miesto statyboms bei gatvėms ir keliams tiesti, per 40 metų buvo iškastas didelis karjeras. Dabar čia stūkso apie 22 hektarus užimantis Paįstrio kalno ežeras.
Miestelio vardas pirmą kartą paminėtas 1484 metais, kai Krekenavos bažnyčiai statyti iš dvarų buvo pareikalauta aukų. Tarp aukotojų atsidūrė ir Paįstrio dvaras.
Viena iš knygos apie Paįstrį fotografijų ir straipsnių autorė Ona Striškienė pasakoja, kad krašto istorija neatsiejama nuo Jono ir Juozo Sabaliauskų. Jų dvaro arklidės išlikusios iki šiol. Bažnytkaimio bendruomenės nariai svajoja apie dieną, kai arklidės bus sutvarkytos ir galės tapti teatrų festivalių buveine. Nuo 2002 metų festivalis „Tiltai“ yra tradicinis ir kasmet vyksta birželio mėnesį. Čia iš įvairių Lietuvos kampelių susirenka scenos mėgėjai.
Prie Jono Sabaliausko dvaro esantis Stanislovo Buziliausko paminklinis akmuo žymi vietovės pradžią ir pasveikina atvykusiuosius.
Iš pradžių Paįstrys gyventojų gausa nepasižymėjo. Čia, kol nebuvo kunigo, gyveno vos penki ūkininkai ir penki grytelninkai. 1937 metais čia jau buvo 80 šeimų, kurios per žemės reformą gavo nemažai sklypų.
Tuo metu miestelyje jau buvo pašto agentūra, trys parduotuvės, keturi siuvėjai, du batsiuviai, kalvis, dvi kailių dirbtuvės, du dailidės, vilnų karšykla. Po Paįstrį vingiavo šešios gatvės, o dabar jų abiejų rankų pirštais nebesuskaičiuosi.
Šiomis dienomis bažnytkaimio centru laikomas kelias, vedantis nuo bažnyčios kapinių link. Čia iki šiol galima pasigrožėti senomis ir iš įvairių Lietuvos kampelių suvežtais namais. O Paįstryje bei netoliese esančiame Gegužinės kaime dabar gyvena maždaug 950 žmonių.
Arti ežero ramioje vietoje esančiose miestelio kapinaitėse amžinam poilsiui atgulė daugelis paįstriečių ir apylinkių gyventojų. Čia palaidotas ir žymusis knygnešys Kostantas Banys, Paįstrio dvarininkas Jonas Sabaliauskas, daug Lietuvos kariuomenės savanorių, mokytojų, ūkininkų, partizanų.
Šaulių namai išjudino
Paįstrio bendruomenės gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kultūros centro direktorės Daivos Kiršgalvienės, kuri veiklą į savo rankas perėmė 1996-aisiais. Kai jai buvo keturiolika, į Paįstrį iš Tiltagalių atsikėlė kartu su tėvais. Ir iki šiol prisimena pirmuosius savo įspūdžius, pamačius miestelį, kurio centre stūksojo bažnyčia.
„Taip džiaugiausi, kai pamačiau, kad miestelis turi bažnyčią. Juk visi tuomet norėjome gyventi mieste. Man čia labai patiko“, – savo vaikystės prisiminimais dalijosi moteris.
Dabartinėse kultūros centro patalpose kadaise gyveno pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris, vargonininkas Juozas Gudavičius su šeima. Čia veikė pradinė mokykla, biblioteka ir savo veiklą plėtojo šaulių organizacija. Tarpukario metais kultūriniam darbui skirtos įstaigos nebuvo, todėl ypač reikšmingu įvykiu tapo šaulių namų pastatymas. Jie iškilmingai įšventinti 1934 metų lapkričio 18 dieną.
Paįstrio bendruomenės gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kultūros centro direktorės D. Kiršgalvienės. A. Bankauskaitės nuotr.
„Namų šventinimo iškilmėse dalyvavo ne tik šauliai, bet ir visos Paįstrio apylinkės gyventojai, nes paįstriečiai džiaugiasi, kad šaulių namuose gražiai įrengtoje mokykloje vaikai semsis žinių, organizacijos gaus prieglaudą ir kultūringai pasilinksmins, o ūkininkai klausys paskaitų“, – 1934 metų laikraštyje „Mūsų kraštas“ rašė vienas iš iškilmių dalyvių.
Kultūros centre dabar vaikai ir jaunimas gali mokytis šokti, o suaugusiųjų mėgėjų teatrui vadovauja pati D. Kiršgalvienė. Čia veikia liaudiškos muzikos kapela, vokalinis moterų ir mišrus ansambliai, moterų duetas, pučiamųjų instrumentų studija, dramos būreliai ir daugelis kitų kolektyvų, kurie savo pasirodymus rengia įvairiose Lietuvos vietose.
Rudenėjant raudonomis uogomis džiugina šermukšnis, šalia Paįstrio kultūros centro pasodintas į amžiną poilsį išėjusiai bibliotekininkei ir ilgametei bendruomenės pirmininkei Danutei Martinkėnienei atminti.
Iš Žemaitijos atvykusi moteris čia ilgus metus draugėn būrė dainuojančius, kuriančius vietos gyventojus ir savęs negailėdama dirbo kultūros bei paįstriečių labui. Jos dėka buvo pradėtas leisti grožinės kūrybos almanachas „Iš tėviškės versmių“, kuriame galima mėgautis iš širdies besiliejančiomis eilutėmis.
Šalia šaulių namų kurį laiką stovėjo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti 1928 metais Kazio Žikevičiaus sukurtas Laisvės kryžius. Vėliau, siekiant kryžių apsaugoti nuo suniokojimo, jis buvo perkeltas į kapines. Dabar jį savo muziejuje saugo tautodailininkas, krašto istorinio atminimo puoselėtojas Bronius Mažylis. O prie kultūros centro pastatyta Laisvės kryžiaus kopija.
Kompozitoriaus kelias – į Paįstrį
Kultūrinį gyvenimą Paįstryje prikėlė į bažnytkaimį atsikėlęs vargonininkas J. Gudavičius, jam atminti ant buvusių šaulių namų sienos kabo lentelė. Nors vyras gimė Jurbarko rajone, tačiau 1930-aisiais įsikūrė Paįstrio miestelyje.
Jis mokėsi Varšuvos konservatorijoje, čia gimė ir garsioji iki šiol lietuvių atmintyje skambanti daina „Kur giria žaliuoja“.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, J. Gudavičius stojo savanoriu į šalies kariuomenę ir įkūrė savanorių orkestrą. Išėjusį į atsargą žinomą kompozitorių likimas nubloškė į Paįstrį. Čia jis netruko įkurti chorą ir nedidelį orkestrą.
Šis bažnytkaimis taip pat ryškų pėdsaką paliko ir J. Gudavičiaus asmeniniame gyvenime. Vyras susižavėjo gražų balsą turinčia Teodora Kriaučiūnaite, su ja būdamas 60-ies susilaukė dukters. Jos vaikyste vyras galėjo pasidžiaugti vos šešerius metus, o pasaulį paliko sunkiai susirgęs.
Kompozitoriaus dukra Regina Algė po tėvo mirties su motina persikėlė gyventi į Panevėžį. Vėliau ji studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete ir į Aukštaitijos sostinę gyventi nebegrįžo.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, ji pradėjo rūpintis J. Gudavičiaus kultūriniu ir muzikiniu palikimu, išleido prisiminimų knygą „Susitikimai su tėvu“.
R. A. Gudavičiūtės talentą gali įvertinti literatūros mėgėjai, tačiau ji niekuomet nenutolo ir nuo muzikos. Jos tekstų melodingumą yra įvertinęs ne vienas šalyje žinomas kompozitorius. Pagal literatės eilėraštį „Paįstrys“ sukurtas himnas ir šiomis dienomis skamba paįstriečių lūpose.
Šalia šaulių namų, dabartinio kultūros centro, kurį laiką stovėjo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti sukurtas Laisvės kryžius. Šiuo metu galima pasigrožėti jo kopija. A. Bankauskaitės nuotr.
Paįstrio krašto kelius mynė ne vienas šviesuolis, jų darbai iki šiol yra vertinami, o paįstriečiai didžiuojasi šių asmenybių didingumu. Tai iš Stanionių kaimo kilęs rašytojas Kazimieras Barėnas, iš Paliukų – skulptorius Juozas Zikaras, Birželių dvare gimęs Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir daugelis kitų visuomenės veikėjų, medikų, mokytojų, laisvės kovotojų.
J. Zikaras skulptūras galima apžiūrėti Paįstrio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, o jo vardu pavadinta gimnazija bei Gegužinės kaime esanti gatvė. Miestelis šiais metais minės 135-ąsias skulptoriaus gimimo metines.
Širdis pavergęs kunigas
Pirmieji maldos namai į Paįstrį atkeliavo iš Stanionių kaimo. 1781 metais čia iš kapinių buvo atkelta koplytėlė. Tikėjimo keliu paįstriečiai tvirčiau pradėjo eiti į vietovę atsikėlus Pumpėnų parapijos vikarui, poetui Jurgiui Tilvyčiui-Žalvarniui, kuris buvo ir dabartinės Paįstrio bažnyčios statybos iniciatorius. Maldos namai buvo pastatyti 1910 metais ir pašventinti Švč. Mergelės Marijos vardu.
Nors bažnyčią buvo planuota statyti mūrinę, tačiau miestelio centre išdygo medinukė. O plytos buvo panaudotos mokyklai statyti, iš jos šiandien likę tik griuvėsiai.
Tauragnuose gimęs J. Tilvytis-Žalvarnis Paįstryje kunigavo aštuonerius metus, vėliau jis buvo perkeltas į Šėtą. Tačiau paįstriečių kunigas niekuomet nepamiršo ir kartkartėmis juos aplankydavo.
Po kurio laiko J. Tilvytis-Žalvarnis apsigyveno Panevėžyje ir tęsė savo dvasinę bei visuomenišką veiklą. Kunigas turėjo ir poeto gyslelę, todėl laisvą laiką skirdavo kūrybai. Jis Paįstrio miesteliui yra skyręs du eilėraščių rinkinius „Paįstriečiai“ ir „Palaimintas triūsas“. Kunigas mirė sakydamas pamokslą laidojant marijonų brolį vienuolį Panevėžio kapinėse. Toje vietoje J. Tilvyčio-Žalvarnio garbei yra pastatytas paminklas. Jo atminimą pagerbė ir Paįstrio gyventojai – jo skulptūrą ilgiems metams įkurdino klebonijos skverelyje.
Nuo 1970-ųjų iki dabar tikėjimo keliu paįstriečius lydi ir kartu meldžiasi Pranciškus Benediktas Tamulionis.
Viena pagrindinių Paįstrio švenčių yra Šv. Onos atlaidai, kai kraštiečiai iš įvairių Lietuvos kampelių susirenka į savo gimtinę. Netoli bažnyčios tarsi kelrodis stovi trys koplystulpiai-varpinėlės, jos pavaizduotos ir miestelio herbe. Jame taip pat ir tekanti Įstros upelio juosta, nusakanti vietovės geografinę padėtį ir jos vardo kilmę.
Nenustoja veikti
Viešoji biblioteka Paįstryje buvo įkurta apie 1946-uosius. Jai ilgai vadovavo D. Martinkėnienė, dabar vadovauja Jūratė Blaževičienė. Ji šiuo metu su bendraminčiais dalyvauja projekte – kuria filmuką „Štai koks mūsų kaimas“. Kaip pasakoja bibliotekininkė, ji siekianti atskleisti, kaip ši vietovė metai iš metų gražėja.
Vaikų ir jaunimo pamėgtoje vietoje nuolat vyksta įvairūs renginiai, susitikimai, knygų pristatymai, skaitovų konkursai, poezijos skaitymai ir literatūrinės popietės.
Dabartinės Paįstrio bažnyčios statybos iniciatoriaus ir kunigo J. Tilvyčio-Žalvarnio atminimą saugo klebonijos skverelyje stovinti skulptūra. A. Bankauskaitės nuotr.
Vietos gyventojai turi ne tik kasmet leidžiamą laikraštį „Paįstrietis“, bet ir ilgus metus aktyviai veikiantį kraštiečių klubą „Ąžuolas“. Jo prezidiumas, prie kurio veiklos nepaprastai daug prisidėjo buvusio kolūkio pirmininkas Benediktas Striška, memorialinėmis lentelėmis paženklino žymių paįstriečių gimtąsias vietas, pasirūpino senosiomis ir naujosiomis kapinaitėmis, pastatė paminklus svarbiems istoriniams įvykiams atminti. Besikeičiančios kartos tęsia senelių ir tėvų darbus ir įgyvendina naujus sumanymus.
Bendruomenė niekuomet nepamiršta savo žymiųjų kraštiečių jubiliejų, todėl jų kultūrinio gyvenimo tėkmė nesustabdomai juda į priekį. Daugiau nei dešimt metų kraštiečių klubo prezidentu buvo gydytojas Petras Knizikevičius. Dabar Paįstrio kraštiečių klubo prezidentas yra Petras Nevulis. Klubas jau dvejus metus iš eilės renka Paįstrio krašto šviesuolį ir jį apdovanoja. Šiemet atkreiptas dėmesys į B. Mažylio nuopelnus kraštui, o pernai įvertinti tautodailininkės, laikraščio „Paįstrietis“ redaktorės Stasės Mikeliūnienės darbai.
Kultūros centro direktorė D. Kiršgalvienė džiaugiasi, kad Paįstrys vis plečiasi, o bendruomenė auga – į ją įsilieja naujų žmonių.
Audinga SATKŪNAITĖ
