Fleitos virtuozą Justiną Mačį pasaulis sutiktų išskėstomis rankomis, tačiau jis jau trejus metus gyvena ir muzikuoja Panevėžyje bei mėgaujasi čia atsiveriančiomis galimybėmis.
Nuo mažens su fleita nesiskiriančio Justino Mačio daug kas teiraujasi, kodėl jis gyvena ir muzikuoja Lietuvoje, nes pasaulis jį sutiktų išskėstomis rankomis. Muzikantas tokius komentarus palydi šypsena ir atsako, jog yra taip, kaip turi būti. A. Bankauskaitės nuotr.
Justino Mačio šeimoje žymių muzikantų nebuvo, tačiau atsidavusių menui giminaičių būta. Jo prosenelės brolis buvo žinomas skulptorius Petras Rimša.
Trisdešimt dvejų panevėžiečio muzikinis kelias prasidėjo Raseinių muzikos mokykloje – šiame miestelyje J. Mačys kurį laiką gyveno su šeima. Vėliau gyvenimas vyrą vėl grąžino į gimtąjį miestą, bet muzikavimas nenutrūko.
„Muzika mano gyvenime atsirado per ieškojimus. Išbandžiau viską – teatrą, sportą, šokius. Niekada nebuvau itin gabus muzikai, tačiau ji visuomet buvo šalia manęs“, – „Sekundei“ atviravo J. Mačys.
Panevėžyje J. Mačio močiutė kurį laiką dirbo Dailės galerijoje, kur tuo metu kiekvieną savaitgalį vykdavo įspūdingi koncertai. Jie Justiną ypač žavėjo ir dar labiau priartino prie muzikos. Vėliau muzikantas pats pradėjo dalyvauti įvairiuose koncertuose. Publikos dėmesys jam itin patiko.
Fleita J. Mačį lydėjo nuo pat muzikavimo pradžios, nors pats mąstė apie smuiką, tačiau lemiamą žodį tarė tėvai. Šiuo metu jis savo gyvenimo be fleitos nebeįsivaizduoja.
„Raseiniai mažas miestelis – visi vieni kitus gerai pažįsta. O mano tėvų gera draugė buvo fleitos mokytoja. Taip mano gyvenime ir atsirado fleita. Paskui net nebenorėjau jos į kažką keisti“, – kalbėjo panevėžietis.
Vyras iki šiol su pirmąja savo mokytoja palaiko itin gerus santykius ir tikina, kad ji muzikiniame gyvenime padėjo tvirtus pamatus bei paliko ryškų pėdsaką.
„Pirmas pedagogas yra tas, kuris tave užkabina arba ne. Tai būnant vaiku ir žengiant muzikiniu keliu yra labai svarbu“, – tvirtino pats mokytojavimo ėmęsis J. Mačys.
Iš užsienio – į Panevėžį
Panevėžietis daug laiko praleido bei stažavosi užsienyje. Pirmą kartą pagal mainų programą mokydamasis Muzikos ir teatro akademijoje jis išvyko į Liono konservatoriją. Tačiau ten pasiliko kiek ilgiau.
J. Mačys juokiasi, kad jo daug kas klausia, kodėl jis grįžo į Lietuvą. Būdamas svetur galbūt būtų buvęs labiau įvertintas ir pasiekęs didesnių karjeros aukštumų. Tačiau pats muzikantas supranta, kad Panevėžyje yra labai daug galimybių ir jų kas kartą atranda vis daugiau.
„Nuo studijų laikų norėjau grįžti į Panevėžį, bet vis nepavykdavo. Visi man sakydavo, kad turiu būti kažkur toli. Bet širdis traukė čia. Matydavau, kad čia yra daug gabių menininkų ir kūrėjų. Man atrodė, kad ir aš turiu būti tarp jų, priklausyti Panevėžio menininkų kultui“, – šypsojosi muzikantas.
Justinas iš Panevėžio išvykti neketina, nes nenori, kad kas nors už jį padarytų tai, ką jis pats gali nuveikti.
J. Mačys nebijo ir provincialumo bei pabrėžia, kad jis gali egzistuoja kiekvieno žmogaus viduje, nepaisant to, kur šis gyvena. „Kiekviename kaime galima rasti šviesuolių. Panevėžyje menininkai turi progą parodyti, kad mes esame ir kad čia egzistuoja kokybiškas menas. Šiame mieste jie gali sau leisti būti didesni egoistai ir turi daugiau galimybių parodyti save“, – sakė vyras.
Šiuo metu J. Mačys moko vaikus muzikos Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Jis savo mokiniams vis kartoja: pirmas kontaktas su mokytoju yra labai svarbus. Kopiant karjeros laiptais, privalu išmokti pasirinkti žmogų, kuris tave lydės muzikos keliu.
„Jei tu eisi pas bet ką ir bet kur, tai tapsi visa ko mišinys. Pirmas mokytojas turi išmokyti žmogų vertinti save ir padėti susivokti, ko tu nori iš gyvenimo ir savo karjeros“, – pabrėžė J. Mačys.
Jis neslepia, kad būti mokytoju yra nelengva, tačiau tai buvo viena iš jo svajonių. Tą svajonę įkvėpė mama, kuri taip pat buvo pedagogė, todėl vyras nuolat matė, kaip ji bendrauja su savo mokiniais, ir tai jį visą laiką žavėjo.
Muzikuoti galima išmokti
Justinui į atmintį ilgam įsirėžė prieš porą metų, jam tik pradėjus mokytojauti Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, įvykusi viena pažintis.
„Paklausiau vienos iš savo mokinių ir pagalvojau, nuo ko man reikės pradėti ją atverti. Tas žmogus buvo sukaustytas visapusiškai. Tačiau kai reikėjo laikyti 12 klasės specialybės egzaminus, supratau, kad įvyko stebuklas. Aš ją išmokiau groti! Toks atvejis mano praktikoje buvo pirmas“, – pasakojo muzikantas.
J. Mačys mano, kad kiekvieną žmogų galima išmokyti groti. Štai groti fleita, sako, mokosi vis jaunesni žmonės, tačiau jis rekomenduoja to imtis 11–12 metų vaikams. Norint įvaldyti šį instrumentą, reikalingas brandus kvėpavimo aparatas bei kiti fiziniai ypatumai.
„Jei tu pradėsi groti labai anksti, paskui gali turėti rimtų sveikatos problemų“, – sako Justinas, abejojantis ir meistriškumo pamokų nauda muzikuoti besimokančiam vaikui. Jo manymu, svarbiausia rasti dialogą ir kontaktą su mokiniu.
„Aš pats vertinu tuos mokytojus, su kuriais įvyko kontaktas. Kai ateini į meistriškumo kursus, tau sako: daryk taip ir taip, stovėk taip ir anaip. Maždaug „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro!“ Tokiu būdu gaminami štampai ir sukuriamas mokytojo kultas. Kai įvyksta kontaktas ir dialogas, tada yra iškeliamas mokinys“, – atvirai kalbėjo muzikantas.
Jis mano, jog ryšio su pedagogu neradimas gali net pražudyti domėjimąsi muzika. Tada vaikai į muzikos mokyklą eina vien tam, kad eitų, o galų gale ją pabaigę nebegali net pasižiūrėti į jokį instrumentą.
„Mokytojas turi įrodyti vaikui, ką jis gali gyvenime nuveikti su muzika. Tai nėra tik gamos, pratimai ir kūrinių atlikimas, o džiaugsmas tau ir klausytojams. Tai turi būti sakoma nuo pat pradžių, tuomet nekils jokių problemų“, – aiškino muzikantas.
Eina teisinga linkme
Justino muzikavimas ne kartą yra įvertintas įvairiais apdovanojimais. Jis pabrėžia, jog tai yra proceso dalis ir jų per daug nesureikšmina, nors neneigia, kad tai paglosto širdį.
„Tu esi įvertinamas už tam tikrą etapą. Tai yra tarsi paskatinimas daryti kažką toliau. Tačiau ne dėl apdovanojimų tai darau ir jie nėra galutinė stotelė. Tačiau jie yra įrodymas, jog eini teisinga linkme“, – pabrėžė vyras.
Jis tvirtina, kad Lietuvoje yra nemažai melomanų ir muzikos kultūra įgauna pagreitį, tačiau neslepia, jog lietuvių atlikėjų ir klausytojų santykis dar nėra itin gilus.
J. Mačys mano, jog muzikavimas yra toks pat darbas, kaip ir kiti, nors daug kas pabrėžia, kad tai malonumas.
„Atlikėjų rezultatas turėtų būti geriau atlyginamas. Surengti koncertą ir jam pasirengti reikalauja labai daug pastangų“ – sakė vyras. Ir pridūrė: – Lietuvoje sunkiai suvokiama, kad menininkas turėtų gauti pajamų, kad kažką galėtų daryti. Sunkiai suprantama, jog menas turi būti pirmoje politinėje pakopoje.“
Menininkas sako, jog dabartiniais laikais menai gali būti jungiami, komponuojami bei iš to galima sukurti labai gerą produktą. Patį J. Mačį jaudina muzika, kuri įkvepia įvairiems procesams.
„Kai klausau muzikos, mane domina ne kaip ji yra atliekama, bet ar žmogus supranta, ką jis daro ir kodėl“, – aiškino vyras.
Šiuo metu J. Mačio gyvenime blaškosi nauji muzikiniai vėjai. Jis imsis naujos veiklos ir muzikiniame teatre diriguos naujai statomai operetei.
„Tai man didžiulis iššūkis ir naujas etapas, kurį labai vertinu, nes tai man atveria naujų galimybių. Tai naujas karjeros posūkis“, – džiaugėsi Justinas.
Audinga SATKŪNAITĖ
