Eduardo Tito pavardė tarp šiuolaikinių tautodailininkų, medžio drožėjų, įrašyta tikrai ne paskutinėje vietoje. Už savo sukurtus darbus jis net „Auksiniam vainikui“ – aukščiausiam tautodailininkų įvertinimui buvo nominuotas ir apdovanotas.
Prie Kalėdinių žaisliukų muziejaus pastatytas Eduardo Tito sukurtas sostas Kalėdų seneliui pailsėti. Šį kartą prisėdo pats autorius. A. Bankauskaitės nuotr.
Viena iš meno šakų – medžio drožyba – Lietuvoje turi senas tradicijas. Nuo senovės, kad ir kokie buvo laikai, visada atsirasdavo auksarankių, savo gebėjimą ir visą gyvenimą pašvęsdavusių medžiui. Jų rankomis sukurti kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, rūpintojėliai tapo nacionaliniu paveldu.
Ir šiais elektroninių technologijų laikais netrūksta prie medžio darbų linkstančių ir sėkmingai savo potraukį įgyvendinančių žmonių.
Dažnas, nuo pirmojo darbelio medžio liga užsikrėtęs, nepasveiksta visą gyvenimą – medis tampa jų kasdienybe ir švente, darbu ir poilsiu, duona ir druska.
Eduardo Tito pavardė tarp šiuolaikinių tautodailininkų, medžio drožėjų, įrašyta tikrai ne paskutinėje vietoje. Už savo sukurtus darbus jis net „Auksiniam vainikui“ – aukščiausiam tautodailininkų įvertinimui buvo nominuotas ir apdovanotas.
Šis tautodailininkas dabar jau Panevėžio krašto gyventojas – miežiškietis. Prieš šešetą metų iš gimtojo Kauno į šį miestelį meilės atvestas vyras savo darbus drožia čia. Prisistatyme apie save jis taip rašo: „Pragyvenau jau nemažą laiko tarpą, kuris skirtas mano gyvenimui. Prieš laiką esu tik dulkelė… Ąžuolai gyvena šimtmečius. Jie garbinami ir laikomi Perkūno medžiais. Man garbė liesti nuverstą ąžuolą ir suteikti jam dar vieną gyvenimą. Ąžuolas man suteikia energijos kūrybai ir darbams.“
Visas laikas – darbui
Pastarosios dienos E. Titui labai įtemptos, jis skuba pabaigti vieną iš didžiausių savo darbų – keturių metrų aukščio Miežiškiams skirtą ąžuolinę skulptūrą, čia bus ir angelas, ir bažnyčia, ir miežio varpos bei kitos detalės. Drožimo darbai artėja į pabaigą, dar reikės medį tepti specialiomis nuo gamtos poveikio padedančiomis apsaugoti medžiagomis, o paskui visas detales sujungti.
Artėja ypatinga miestelio šventė – 460 metų sukaktis, iškilmingai minėsima rugpjūčio 27–28 dienomis. Tuo pat metu vyks švento apaštalo Baltramiejaus atlaidai ir Miežiškiai bus pristatomi kaip mažoji Lietuvos kultūros sostinė.
Tomis dienomis, kai į Miežiškius suplūs gausybė svečių, skulptūrą ketinama atidengti miestelio centre, aikštėje, prie kultūros centro tarp dviejų didelių akmenų. „Jeigu viskas vyks sklandžiai, baigęs ir žmonių dėmesiui atidavęs šį darbą, būsiu laimingiausias žmogus“, – sako E. Titas.
Darbo meistrui dar liko nemažai, tad visą laiką jis ir leidžia netoli namų esančioje dirbtuvėje. Toje pačioje, kur per palyginti trumpą laiką gimė gana daug jo darbų. Tarp jų ir veidą tarsi nuo liepsnų užsidengęs angelas, skirtas paženklinti automobilio bagažinėje sudegintos septyniolikmetės dembaviškės žūties vietą miške netoli Keravos. Nedidelė ąžuolinė skulptūra dabar, sako, jau pavogta iš tragedijos vietos…
Tautodailininko E. Tito sukurti darbai stovi Panevėžyje, Kaune, keletas lietuviškos mitologijos veikėjų Perkūnas, Ežerinis, Pikuolis ir kiti puošia išgražėjusių Naisių parką.
Susižavėję išskirtiniais E. Tito darbais iš įvairių Lietuvos vietų juos nusipirko ir išsivežė užsieniečiai. Taip kūriniai atsidūrė net Čikagoje, JAV, taip pat Zalcburge, Austrijoje.
Pasigrožėti miežiškiečio drožtomis figūromis, vaizduojančiomis Duonos kelią – nuo grūdo sėjimo, derliaus nuėmimo iki kepimo, – galima ir netoli Krekenavos Radviliškių kaime esančioje sodyboje.
Tačiau bene daugiausia didesnių ir mažesnių jo kurtų skulptūrų, figūrėlių, lauko baldų, stendų suskaičiuotume Miežiškiuose – miestelyje, menininkui tapusiame pačia gražiausia ir mylimiausia žemės vieta.
„Už jokius pinigus kitur nenorėčiau keltis. Čia taip gera ir gražu, – sako E. Titas. – Kai nuvažiuoju pas brolį į Kauną, norisi kuo greičiau iš to šurmulio sprukti ir grįžti į ramybę, kurią teikia šis kraštas. Kartais pagalvoju, kaip gaila, kad negimiau Miežiškiuose.“
Jam šiame krašte iš tiesų labai patinka, o žmonės, sako, čia tokie šaunūs, kad niekur kitur tokių nerasi.
Per tuos keletą metų, kai vyras čia gyvena, miestelyje tarsi dygte pridygo įvairiausių medinių figūrų – angelų, kiškių, pelėdų, gėlių, stendų, sostų. Sudėtingų ir gana paprastų, kaip tas krūmuose netoli dirbtuvių įsitaisęs gluosnio plaukus pašiaušęs medinukas, vietinių Oliziuku pramintas.
Vienoje gražiausių Miežiškių vietų – Angelų slėnyje prie Nevėžio – E. Tito rankomis neseniai pagaminta scena su ją puošiančiomis didingomis figūromis, puošnūs suolai, net angelo sparnus išskleidęs sostas, kuriame žmonės mėgsta pasėdėti, fotografuotis.
Pasitelkus fantaziją
Pačiam meistrui labiausiai patinka tie darbai, kurie gimė iš jo rankose atsidūrusio medžio padiktuoti fantazijos. Kai pradėdamas darbą nelabai tiksliai žino, kas čia turėtų būti, ranką imasi vedžioti fantazija ir medžio teikiamos galimybės.
Tautodailininkas sako nemėgstantis nei iš anksto vaizduotis galutinio rezultato, nei eskizų piešti. Sunkiau jam dirbti ir kai pateikiami konkretūs užsakovo nurodymai.
Norą pradėti draugystę su medžiu, ko gero, paskatino ir nepaprasta vaiko fantazija. Eduardas mena šakelėse, medžio gabalėliuose nuolat matydavęs žirafas, šuniukus ar kitokius gyvūnus, įvairiausius augalus.
Daug peno fantazijai duodavo netoliese gyvenusio dailės mokytojo kolekcija, drožinėjantis giminaitis. Drožinėti medį jis išmoko greitai, bet tai buvo tik maži darbeliai, figūrėlės, statulėlės, kompozicijos.
Su šia pirmąja patirtimi medis tvirtai įėjo į būsimo tautodailininko gyvenimą. Teko dirbti jam ir Kauno dailės kombinate, ten išmoko pinti iš vytelių ir sukūrė bei gamindavo įdomius, didelę paklausą turėjusius suvenyrus – drožinėtas dekoratyvines lėkštes pintuose rėmuose.
Tačiau tai buvo vis ne tai, ko troško menininko prigimtis. Vyrą ypač domino ir traukė monumentalūs medžio darbai.
„Galvodavau, kaip galima iš didžiulio trijų metrų aukščio medžio padaryti tokius įspūdingus dalykus – to darbo technika visai nebuvo pažįstama, daug ko nesupratau ir nežinojau“, – pasakoja E. Titas.
Skaitydamas anksčiau leistą nagingiems vyrams skirtą žurnalą „Meisteris“, jis sako dažnai matydavęs medžio drožėjo prieniškio Algimanto Sakalausko pavardę ir jo darbų nuotraukas.
O vieną kartą išdrįso ir, šiaip taip suradęs kontaktus, nuvažiavo į Prienus, susipažino su meistru ir paprašė jį pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi. „Meistras paprašė parodyti savo darbelius, apžiūrėjęs keletą jų, sutiko mane mokyti“, – prisimena.
Išsinuomojęs Prienuose kambarėlį, E. Titas ten apsigyveno ir tapo meistro mokiniu – tuomet jau subrendęs, per keturiasdešimt perkopęs vyras.
Pamokos, pasakoja, davė daug naudos, jose sužinojo daug svarbių dalykų. Ėmęsis pirmųjų savarankiškų savo darbų, pinigų ąžuolo medienai įsigyti neturėjo – drožė iš storo beržo kamieno.
Dabar jokio kito medžio meistras nenaudoja – tik ąžuolą.
Mitologija ir vaizduotė
Kai E. Titas pirmą kartą atvažiavo į Miežiškius, jis jau buvo žinomas medžio drožėjas – meistras buvo pakviestas dalyvauti klebono Rimanto Visockio organizuotame drožėjų plenere.
Miestelis jam iš karto patiko, bet tuomet net neįtarė, kad įvairiausių rūpesčių sūkuryje besisukanti, drožėjus pakalbinanti, o kartais pabaranti kultūros centro direktorė Birutė ateityje suvirpins širdį ir taps pačiu artimiausiu žmogumi.
Kai klebono pakviestas dar kartą atvyko į Miežiškius, su būsima žmona susipažino artimiau, o netrukus ir čia gyventi persikėlė, susituokė.
Inteligentų šeimoje augęs kaunietis su kaimo gyvenimu nebuvo pažįstamas. Tad, sako, jeigu būtų reikėję imtis žemės ūkio darbų, vargiai su jais būtų susidorojęs. Bet pora negyvena ūkiškai – tad buities darbai beveik tokie kaip ir mieste.
Didelė dalis žmonos B. Titienės laiko prabėga kultūros centre, vyro – dirbtuvėse.
Tautodailininkas sako, kad jam maloniausia, kai po ilgų drožimo valandų darbas baigiamas ir žmonės jį vertina, džiaugiasi, stebisi.
Angelas – dažnas E. Tito darbų herojus. Velnių, sako, nedrožiantis – nepatinka.
O štai raganaitė meistro dėmesio kelis kartus sulaukė, bet ne kaip piktoji, o kaip mitologinė būtybė. Juk ragana – miško deivė, visų raganų, žolininkių pradininkė. Senuose šaltiniuose ji minima kaip miškų deivės Medeinos atitikmuo.
Mitologiniai herojai, baltų dievai tautodailininkui patys įdomiausi. Jis jais labai domisi, skaito daug literatūros, konsultuojasi, bando įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas turėjo atrodyti.
O užuominų, sako galintis rasti sakmėse, pasakose ar dainose. Pavyzdžiui, kokia galėtų būti ta Aušrinė, apie kurią pasakos sekamos, dainuojama. Juk ji – ryto aušros deivė, kartais apibūdinama kaip gražesnė ir už Saulę.
Tautosakoje meistras ieško atsakymų į klausimus, kaip galėtų atrodyti meilės, laisvės deivė Milda, ugnies, namų židinio, darnos, šeimos globėja Gabija, Saulės ir Mėnulio duktė Žemė, žmonių likimo skelbėja Laima ir kitos deivės bei dievai.
Perkūną, vieną svarbiausių lietuvių dievų, meistras yra drožęs ne vieną kartą, sako supratęs, kad šalia šio dievo labiausiai tinka ožiai. Juk jie Perkūno palydovai.
Plačiau domintis Perkūnu paaiškėja, kad jis būdavo vaizduojamas pačiais įvairiausiais pavidalais.
Jis galėjo būti ir baisaus veido, su ragais, su kirviu rankose, ir senis su ilga barzda, ir gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos.
Kiekvienas meistras turi savo regėjimą, kiekvieno vaizduotė kitokia, užtat talentingų medžio drožėjų darbai niekada nebus vienodi.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Austėjos Bankauskaitės nuotr.
