Sovietmečiu žiniasklaida buvo tapusi galingu propagandos įrankiu, turėjusiu skelbti valdžiai palankias naujienas, atspindėti to meto ideologiją. Tad naujienos skaitytojus pasiekdavo tik permaltos negailestingoje cenzūros mėsmalėje. Kai šio filtro nebeliko, tikrąją pasikeitusių laikų dvasią pajuto visi – ir kas tuos laikraščius skaitė, ir tie, kurie juos leido.
Panevėžio apskrities archyvo direktorius Leonas Kaziukonis. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
Kokybę kompensuodavo kiekybė
Ideologiškai patikima, atspindinti teigiamus valdžios užmojus žiniasklaida sovietmečiu buvo nepakeičiamas propagandos įrankis. Laikraščių puslapiuose buvo galima rasti tik tokią informaciją, kuri pasakojo, kaip puikiai gyvena visa šalis, o faktai buvo pakoreguojami ir pateikiami taip, kad atitiktų to meto ideologiją.
Panevėžio apskrities archyvo direktorius Leonas Kaziukonis sako gerai prisimenantis, kaip su tuo susidurdavo sovietmečiu mieste leista „Panevėžio tiesa“. Laikraščio redaktoriumi ilgai dirbo Alfonsas Dagelis.
L. Kaziukonio teigimu, to meto spauda buvo vienodai naudojama tiek informacijai, tiek ir propagandai skleisti. Kurios ir kiek būdavo kiekviename konkrečiame numeryje, archyvo direktoriaus teigimu, tekdavo atsirinkti patiems skaitytojams. Tiesa, pasirinkimo irgi nebūta didelio – pavyzdžiui, to meto Panevėžio miesto laikraštis leistas vos keturių puslapių.
„Daug ten buvo kas neįdomu, nesvarbu ir net neskaitydavai. Pasižiūrėdavai tik kas įdomesnio, reikšmingesnio“, – L. Kaziukonis sako, kad ne vien „Panevėžio tiesa“ – dauguma anuomečių leidinių buvo labai greitai perskaitomi.
Kita vertus, tų laikraščių, kaip ir žurnalų, sovietmečiu žmonės prenumeruodavo labai daug. L. Kaziukonis tvirtina ir pats užsisakydavęs „Panevėžio tiesą“, „Komjaunimo tiesą“, „Sportą“, kitus spaudos leidinius.
Atspindėjo tik „teisingą“ gyvenimo pusę
Panevėžio apskrities archyvo vadovas labai gerai pamena, kad pirmame miesto laikraščio puslapyje būdavo spausdinami pranešimai iš partijos gyvenimo, įvairūs nutarimai, svarstymai ir panašūs ideologiniai tekstai. Artėjant rinkimams, daug medžiagos buvo pateikiama apie juos, apie kandidatus – stengtasi sudaryti vaizdą, tarsi žmonės galėjo laisvai rinktis, už ką balsuoti.
Skelbta laikraščių puslapiuose ir partijos suvažiavimų medžiaga, šlovinti Sovietų Sąjungos vadovai, su patosu rašyta apie sovietines šventes. Tam tikro laikotarpio laikraščiuose pilna ir šūkių, atspindinčių to meto aktualijas. Pavyzdžiui, šūkis „Visi į plėšinius!“ buvo vienas ryškesnių Nikitos Chruščiovo valdymo epochos akcentų.
Pasak L. Kaziukonio, Panevėžio laikraštis, kaip ir visi sovietmečio leidiniai, rašė apie gyvenimą vienpusiškai. Žinoma, rašyta gana įvairiomis temomis, bet tikrai ne apie viską. Dabar, įvykus didesnei nelaimei, rezonansiniam nusikaltimui, apie tai sužinome kone akimirksniu, o mūsų tėvus ir senelius tokia informacija pasiekdavo nebent keliaudama iš lūpų į lūpas. Sovietmečiu tokių žinių laikraštyje praktiškai nebūdavo.
Sovietmečiu ant redaktoriaus pečių gulė atsakomybė už tai, kad į spaudą nepatektų to meto valdžiai nepatogių straipsnių.
„Socialistinio turto vagis aprašydavo, o daugiau nelabai apie ką rašydavo. Būdavo tik tai, kas to meto valdžiai reikalinga“, – kaip, pasinaudojant spauda, bandyta sudaryti kone idealaus gyvenimo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje įspūdį, pasakojo archyvo direktorius.
Tiesa, kurį laiką – nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos iki 1970-ųjų (o vėliau ir 1990–1993 metais) – Vilniuje spausdintas viešosios tvarkos apsaugos darbuotojų laikraštis „Liaudies sargyboje“ kiek išsamiau atsispindėjo ir tamsiąją ano laikmečio gyvenimo pusę. Nutraukus jo leidybą, vėl įsivyravo tyla.
Užtat buvo priimtina piliečiui nusižengus paskelbti apie tai laikraštyje ir pateikti kuo išsamesnę informaciją apie prasižengėlį, paminėti jo vardą ir pavardę, gyvenamąją vietą. Vykdavo net vieši svarstymai.
Kad ir kokia buvo anuometė spauda, ji turėjo gana daug įtakos. Jei kas nors parašydavo laišką į laikraštį, ko nors klausdavo, tai jo puslapiuose turėjo būti paskelbtas atsakymas. Arba bent jau atsakymas išsiunčiamas rašiusiajam. L. Kaziukonis sako, kad ir pačiam yra tekę rašyti į laikraštį ir gauti atsakymą.
Ne viską spausdino
Keičiantis Sovietų Sąjungos vadovams, politiniai pokyčiai kad ir blyškiai, bet vis dėlto atsispindėdavo ir spaudos leidiniuose. „Panevėžio tiesa“, aišku, nebuvo išimtis. Nors permainos dažnai buvo tokios subtilios, kad kartais vargiai pastebimos.
„Negaliu pasakyti, kiek keitėsi pats laikraštis, bet manau, kad keitėsi. Vis tiek laisvėjimas pamažu turėjo jaustis“, – svarsto L. Kaziukonis. Jo žiniomis, apskrities archyve saugomi to meto rankraščiai, siųsti į redakciją. Prieš spausdinant juos pertvarkydavo pats redaktorius A. Dagelis. Archyvo vadovas sako įsiminęs vieną straipsnį apie Antrojo pasaulinio karo metus – rašyti prisiminimai. Redaktoriui teko jį išbraukyti taip, kad įtiktų to meto ideologijai.
„Pataisyta, palikta taip, kaip reikėjo, kad būtų apie karą parašyta. Faktai apie žydų genocidą, šaudymą Panevėžyje net nebuvo paminėti – išbraukti. Archyve tie rankraščiai yra. Juose matosi, kas buvo išbraukyta, redaguota ar palikta“, – L. Kaziukonis sako, kad archyve saugomuose rankraščiuose galima išvysti tikrąjį vaizdą.
Jis teigė archyve užtikęs ir garsios istorikės Onos Maksimaitienės skundą, kad „Panevėžio tiesoje“ išspausdintas ne visas jos straipsnis – klausė, kodėl tekstas pataisytas, kodėl trūksta kai kurių jo dalių. Direktorius neneigia – gal kartais straipsniai būdavo „karpomi“ ir dėl to, jog buvo per ilgi. Tačiau nėra abejonių, kad koreguoti tekstai ir tam, kad juose liktų tik tai, kas reikalinga to meto valdžiai. Atsakomybė už tai, ką spausdinti, o ko ne ir koks turėjo būti to meto laikraštis, guldavo ant redaktoriaus pečių.
Nuo spalio švenčių iki stalinizmo aukų
Nepriklausomybės priešaušryje prasidėjo gana stiprus spaudos laisvėjimas, pasikeitė ir temos. Ypač įdomūs šių dienų akimis atrodo 1988 metų laikraščiai, kuriuose tarsi grūmėsi išlaisvėjimas, žmonių noras būti nepriklausomiems, bet vis dar buvo gaji ir sovietmečio dvasia. Todėl tų metų „Panevėžio tiesos“ numeriuose galima išvysti greta išspausdintas žinutes apie Sąjūdį ar atstatytą paminklą nužudytiems Panevėžio ligoninės medikams ir čia pat – įprastą ideologinę demagogiją ar pasiskaityti, kaip mieste atšvęstos spalio revoliucijos metinės.
Vis dėlto didžiosios dalies sovietmečio šleifo atsikratyta gana greitai. Pradėta rašyti ne vien apie sovietines, bet ir apie religines šventes, kardinolo Vincento Sladkevičiaus vizitą mieste bei didelį mitingą Panevėžyje, per kurį kelta daug svarbių to meto klausimų, nepabijota išskleisti Trispalves, dainuotos anksčiau draustos dainos, tylos minute pagerbtos stalininės diktatūros aukos. Dar prieš keletą metų toks dalykas spaudoje buvo neįsivaizduojamas ir galėjo užtraukti griežtas sankcijas.
L. Kaziukonio manymu, tuo metu laikraštis itin ryškiai atspindėjo tai, kas vyko visuomenėje. Tada jau buvo tik laiko klausimas, kada sovietmečio ideologija persunktų temų laikraščio puslapiuose nebeliks.
Archyvo vadovas pripažįsta, kad tai buvo keistų realijų metas: „Vyko laisvėjimas, ir laikraščiai rašė tiek apie vieną, tiek apie kitą.“
„Panevėžio tiesos“ redaktoriumi tuo metu dirbo Vladas Kalvėnas. L. Kaziukonio teigimu, vis dėlto miesto laikraštis tada dar privengė rašyti visiškai laisvai. Tačiau trūkstamos informacijos žmonės rasdavo „Laisvame žodyje“ – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinyje.
„Yra straipsnių, kurių „Panevėžio tiesa“ neskelbė, o jie buvo išspausdinti „Laisvame žodyje“, – pasakoja L. Kaziukonis. – Reikėjo šiek tiek laviruoti, tą ir darė.“
Panevėžio apskrities archyvo vadovo teigimu, net ir laikraščio pavadinimas pakeistas gana vėlai – 1990 metų liepos 4 dieną. Be to, keičiant pavadinimą, vienas siūlymų buvo palikti senąjį, tai yra ir toliau vadinti leidinį „Panevėžio tiesa“.
Panevėžio laikraštis, kaip ir visi sovietmečio leidiniai, rašė apie gyvenimą vienpusiškai – taip, kaip diktavo to meto ideologija ir cenzūra. Tad nors rašyta įvairiomis temomis, bet tikrai ne apie viską.
Laisvas žodis atėjo per laikraščio puslapius
Kad 1988 metais rašyti viską, kas vyko šalyje, dar buvo gana pavojinga, byloja ir tų metų vasario 16-osios įvykiai. Tąsyk minėtas Lietuvos Nepriklausomybės 70-metis, taigi valdžia kaip reikiant nerimavo, kad nebūtų švenčiama, nebūtų iškabintos trispalvės – net nurodyta budėti tą naktį. Nepaisant to, panevėžiečiai pamena, kaip naktį Respublikos gatvėje atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“.
Ir po metų, 1989-aisiais, kai jau aktyviai siekta Nepriklausomybės, miesto laikraštyje dar galima išvysti visko. Žmonės jau minėjo tautai skaudžias datas, tokias kaip Gedulo ir vilties diena, ir apie tai buvo rašoma, lietuviai kviesti dalyvauti Baltijos kelyje, tačiau dar galima aptikti ir naujienų apie partinius reikalus. Kadangi ir visoje Sovietų Sąjungoje jau buvo galima laisviau reikšti nuomonę, tai atsispindėjo ir „Panevėžio tiesoje“: be didelės baimės atsidurti kalėjime pradėta kritikuoti partiją ir jos vadovus.
Atsirado ir daugiau viešumo: pateikiamos įvairesnės naujienos, skaitytojai galėjo susidaryti aiškesnį įspūdį, kas vyksta mieste, o ne gaudyti iš lūpų į lūpas perduodamas žinias. Viena ryškesnių permainų – laikraščio puslapiuose atsirado daugiau žinių apie registruotus ir išaiškintus nusikaltimus, gyventojai kviesti į miliciją atvirai pasikalbėti apie problemas ir panašiai.
1990-ųjų Panevėžio laikraštis buvo jau gerokai pakitęs. Atkūrus Nepriklausomybę, apie šį įvykį paskelbta be jokios baimės. Tų metų laikraščio numeriuose itin daug kalbama apie Nepriklausomybės susigrąžinimą, ekonominę blokadą, pirmiesiems laisvės metams būdingas provokacijas, spausdinti raginimai joms nepasiduoti. Bet visiškai nebeliko sovietmečio tipo žinių – vienijamasis atkuriant šalies Nepriklausomybę išstūmė iš spaudos paskutinius ideologijos likučius. Šis laikotarpis buvo itin sudėtingas visai tautai. Nors jau turėjome Nepriklausomybę, lietuvių jaunuoliai vis dar buvo šaukiami į raudonąją armiją. Miesto įmonės, įstaigos ir organizacijoms privalėjo griežtai laikytis Krašto apsaugos departamento nurodymo kariniams komisariatams neperduoti jokių dokumentų, susijusių su šaukiamojo amžiaus jaunuoliais, ir išvis neteikti jokių duomenų.
Beje, tais metais iš centrinės miesto aikštės dingo Lenino paminklas. „Vis dėlto džiugu, kad rugpjūčio 23-iąją savo mieste pasitikome jau be įprasto „sargybinio“ – rūstaus proletariato vado paminklo“, – rašyta 1990 metais.
Daiva SAVICKIENĖ
