Vis dažniau prie mandalų palinksta nuo kasdienybės norintys pabėgti lietuviai. Grafikos dizainerė Eglė Stripeikienė tvirtina, kad ilgą laiką sietos su religija mandalos gali būti kuriamos ir dėl grožio.
Eglė Stripeikienė pradėjusi kurti mandalas nė nenumanė, kad vieną dieną jos veikla sulauks tiek susidomėjimo. Piešti mandalas dizainerė moko kitus ir juos veda nepažintais dailės meno keliais. Pernai ji daugiau dėmesio skyrė kūrybai, dabar ketina grįžti prie užsiėmimų su žmonėmis.
Savęs pažinimo paieškos Eglę Stripeikienę atvedė iki dienos, kai jos gyvenime atsirado mandalos. Ji domėjosi Tibeto budizmo mokymu, yra išbandžiusi nemažai tradicinių ir netradicinių savęs pažinimo praktikų.
Pirmiausia grafikos dizainerė susidomėjo ritualinėmis mandalomis ir tik vėliau sužinojo, kad šveicarų psichologas, filosofas Karlas Gustavas Jungas rašė apie asmeninių mandalų prasmę ir svarbą.
„Į mano gyvenimą mandalos atėjo spontaniškai, – prisipažįsta Eglė. – Pradėjau jas kurti taip, kaip mokėjau ir įsivaizdavau. Kai ėmiau jas piešti, draugai pradėjo prašyti, kad ir juos pamokyčiau.“
E. Stripeikienė mandalas vadina reiškiniu ir sako, kad dauguma žmonių apie jas turi labai siaurą įsivaizdavimą. Jie tai laiko arba terapija, arba gražiu paveikslėliu, tačiau jos gali būti pritaikomos įvairiose gyvenimo srityse.
Vis dėlto jau keleri metai, kai lietuvių susidomėjimas mandalomis akivaizdžiai auga. Eglė šypsosi, kad prie to prisidėjo ir spalvinimo knygelių manija. Kokiu būdu? Apie tai šiek tiek vėliau.
Pati ji nesijaučia esanti mandalų kūrėja – tik kartais tam skiria laiko. Būna mėnesių, kai E. Stripeikienė nesukuria nė vienos. Mandalų kūrimas suintensyvėja tuomet, kai savo patirtimi dalijasi su kitais ir kartu piešia.
Nors Eglė yra sukūrusi begalę mandalų, iki šiol negali pamiršti pirmųjų. Kelias jų tebesaugo namuose, nors dauguma jos darbų iškeliauja. „Mano pirmosios mandalos man atrodo neišbaigtos ir turinčios mažiau detalių. Nors kai kuriems žmonėms būtent tokios ir patinka.“
Tarsi žmogaus portretas
Daugelis išgirdę žodį „mandala“ įsivaizduoja Tibeto vienuolio iš smėlio supiltą simbolį. E. Streipiekienė sako, kad tai teisinga: budistų vienuoliai daugiausia prisidėjo populiarinant šiuos simbolius ir jų mandalos geriausiai atspindi senąją kūrimo tradiciją.
Tačiau mandalos daug tūkstantmečių yra kuriamos visuose žemynuose, ne tik Tibete. Nors šių simbolių pavadinimai ir kūrimo tikslai kiekvienoje šalyje buvo ir tebėra skirtingi, jie perteikia tą pačią esmę.
Žodis „mandala“ yra kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia ratą, diską, sferą, netgi bendruomenę, susirinkimą – tai, kas skirtingas dalis jungia į visumą.
Apie mandalų kūrimo terapines galimybes XX amžiaus pradžioje pirmasis prabilęs jau minėtas K. G. Jungas šį simbolį tyrinėjo daugiau nei trisdešimt metų.
Pasirodo, asmeninės mandalos gali tapti ir pozityvios ateities planavimo įrankiu. Kurdami tokias temines mandalas žmonės siekia gyvenimo kokybės, sveikatos ar emocinės gerovės.
„Žmonės įsivaizduoja ir simboliškai piešia tai, kaip norėtų jaustis, mąstyti, bendrauti ir taip toliau. Tai padeda formuoti pozityvų ateities vaizdą ir paleisti jį, nes kai žmonės turi kokį nors norą, dažnai į jį per stipriai įsikimba“, – sako E. Stripeikienė.
Piešti mandalas yra ir vienas iš dailės terapijos metodų – simbolyje pavaizduojamos visos žmoguje susikaupusios emocijos. Vėliau piešinys būtinai aptariamas su specialistu.
„Mandala kviečia gyventi savo gyvenimą, išgirsti savo širdies balsą ir būti pačiu savimi“, – pabrėžia Eglė.
Nereikėtų, anot pašnekovės, mandalos vertinti paviršutiniškai ir tikėtis jose pamatyti jį kūrusio žmogaus blogąsias ar gerąsias savybes.
Asmeninės mandalos gali tapti ir pozityvios ateities planavimo įrankiu. Kurdami tokias temines mandalas žmonės siekia gyvenimo kokybės, sveikatos ar emocinės gerovės. Moteris pabrėžia, kad mandalos gali būti kuriamos ir dėl grožio.
„Patariu žmonėms atsargiau žiūrėti į tuos, kurie, pasičiupę kito nupieštą mandalą, pradeda aiškinti, kad yra taip ar anaip. Mandala atskleidžia gilesnius, labai asmeniškus pasąmonės klodus. Geriau, kad apie savo mandalą papasakotų ar ją aprašytų pats kūrėjas. Yra žmonių, kurie labai žavisi bendromis spalvų ar piešinių reikšmėmis, bet siūlau jomis per daug nesižavėti.“
Spalvos atspindi jausenas
Mandalų kūrėja tvirtina, kad asmeninę mandalą gali nupiešti bet kuris žmogus. Egzistuoja du pagrindiniai būdai, kaip ją kurti: spontaniškai, laisva ranka, arba su skriestuvais ir liniuotėmis – laikantis geometrinių proporcijų.
„Žmonės dažnai ateina pas mane ir sako: „Man gražu ir aš noriu išmokti piešti mandalas“, – pasakoja E. Stripeikienė. Tada ji pataria pasiimti popieriaus lapą ir lėkštelę, ją apsibrėžti, centre padėti tašką ir mandalą auginti tarsi gėlę.
Eglė sako, kad mandalos struktūrą labai dažnai galima aptikti gamtoje: tai gėlės ar snaigės, vandens ratilai. Nors gamtoje neegzistuoja tokio geometrinio tikslumo, kokį žmogus gali sukurti su liniuote ir skriestuvu.
Kai kurie kūrėjai laikosi principo, kad mandalą reikia pradėti nuo centro, nes taip daro Tibeto vienuoliai. Bet jie tai daro dėl patogumo, nes kitaip ją sugriautų – juk ne piešia, o beria smėlį. Medituojant judama nuo kraštų centro link, tad žmogus gali pats pasirinkti, ar mandalą kurti nuo centro, ar nuo kraštų.
Asmeninių mandalų kūrimas neturi jokių taisyklių. O piešiant ritualines mandalas saviraiškai vietos nebūna – tai yra identiškas mokytojų nurodymų atkartojimas, kai susitelkiama į aiškią struktūrą, simbolius ir spalvas.
Kas nenori pats kurti mandalų, gali panirti į jų spalvinimą – tai daug sąnaudų nereikalaujantis, raminantis procesas, tikina Eglė. Ją džiugina, kad lietuviai išaugo iš stereotipinio mąstymo, jog spalvinti skirta tik vaikams. Juk spalvų pasirinkimą, sako kūrėja, dažniausiai lemia gilios vidinės būsenos, kurios greitai nesikeičia ir jas suvokti bei įvardyti nėra labai paprasta.
„Tačiau nereikėtų manyti, kad žalia spalva reiškia tą, o raudona – aną. Kiekvienas žmogus turi savo mėgstamas spalvas ir jų derinius ir pasirinktųjų prasmė labai individuali. Kai žmogus daugiau piešia ar spalvina, matosi, kokias spalvas mėgsta labiau, o kokių vengia. Galima pastebėti, jog žymių dailininkų kūryboje tam tikros spalvos periodas gali tęstis metų metus“, – tikino E. Stripeikienė.
Grafikos dizainerė mano, kad tada, kai žmogaus gyvenime įvyksta tam tikrų gilių psichologinių pokyčių, jis ima rinktis kitas spalvas
„K. G. Jungo teigimu, intuityviai išpieštos spalvos ir formos turi atgalinį gydomąjį poveikį kūrėjui. Todėl svarbu spontaniškai rinktis tas spalvas, kurių labiausiai norisi tuo momentu, o ne tai, kas gražu kitiems ar yra madinga“, – pabrėžė moteris.
Suaugusieji spalvinti tik mokosi
E. Streipiekienė mėgsta visas spalvas, netgi juodą, nors toji visuomenėje turi neigiamą reputaciją. Tačiau save apibūdina kaip jautrią ir filosofišką asmenybę, todėl jai artimiausios mėlyna bei raminanti ir atpalaiduojanti žydra spalva.
„Spalvos kiekvienoje kultūroje vertinamos skirtingai, tačiau mėlyna spalva turi daugiausia teigiamų ir mažiausiai neigiamų asociacijų“, – šypsojosi mandalų kūrėja.
Grafikos dizainerė nesijaučia esanti mandalų kūrėja, tik kartais tam skiria laiko. Būna mėnesių, kai ji nesukuria nė vienos. Tačiau savo sukurtų mandalų moteris nebesuskaičiuoja, dauguma jų iš jos namų iškeliauja
Iki šiol moteris yra išleidusi dešimt spalvinimo knygelių. Tokia mintis – sukurti spalvinimo knygą suaugusiesiems – jai gimė prieš dešimt metų. Nors turėjo aiškią jos viziją, sumanymas, prisipažįsta Eglė, ilgai pragulėjo kompiuteryje. Paskata imtis jį įgyvendinti tapo mandalų kūrimo seminaruose apsilankančios moterys, kartais prasitardavusios, jog jų gyvenime trūksta kūrybos, todėl imasi spalvinti vaikiškų knygelių paveikslėlius.
Moteris džiaugiasi, kad 2015 metais prasidėjo tokių leidinių antplūdis. Iš pradžių jos mandalų spalvinimo knygelės gulėjo šalia vaikiškų, nes knygynai nerado joms atskiros lentynos. Dabar ši problema jau kelia šypsena, o knygynų lentynos lūžta nuo panašių leidinių įvairovės.
E. Stripeikienė tikina, kad knygelių kūrimas labai suaktyvino jos pačios kūrybiškumą. O jos spalvinimo piešiniai per laiką išaugo iš mandalų rėmų ir tapo įvairesni.
E. Stripeikienė juokiasi, kad vaikai spalvinti moka ir visuomet turi idėjų. Tačiau dažno žmogus gyvenime kūrybiškumas dingsta dar paauglystėje. Spalvinimas suaugusiesiems – tarsi pirmas žingsnelis kūrybos impulsui atgaivinti, tereikia atsipalaiduoti ir leisti sau eksperimentuoti.
„Pastebėjau, kad žmonės spalvindami, kaip ir gyvenime, bijo peržengti taisykles. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje didžioji dauguma vengia spalvinti fonus, nenori kažko juose pripiešti. Tarsi nubrėžtos linijos yra tabu. Žmonės spalvindami turėtų jaustis kaip smėlio dėžėje. Tai yra ta maža vieta, kur aš galiu daryti, ką tik noriu. O kodėl viena spalva nenuspalvinti kelių segmentų?“ – kalbėjo Eglė.
Moteris juokiasi, kad dailės terapijos specialistams nepatinka, jog spalvinimo knygelėse rašoma, kad tai yra dailės terapija.
„Aš manau, kad viskas tik į gera. Žmonės Lietuvoje sužinos, kad egzistuoja dailės terapija, šiandien apie ją yra girdėję mažuma“, – šypsojosi moteris.
Audinga SATKŪNAITĖ
