Ištrūkti iš Sovietų Sąjungos lietuviai, pasitelkdami drąsą bei išmonę, bandė ir jūra, ir sausuma. Pavykdavo, deja, tik vienetams, tačiau visų jų pastangos išsivaduoti iš sovietinių pančių pateko istorijon.
Buvęs politinis kalinys Algimantas Susnys dažnai mena kartu su juo Mordovijoje kalėjusį Vladą Šakalį. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
Bandymai ištrūkti
Sovietų Sąjungoje praleisti dešimtmečiai ne veltui vadinami gyvenimu už geležinės raudonosios uždangos. Tuomet be griežtos kontrolės išvykti kur nors toliau už „didžiosios tėvynės – Sovietų Sąjungos“ niekas neturėjo nei teisės, nei galimybės. Tik po kruopščių patikrinimų, lydint budriai „organų“ akiai, kraštelis tos uždangos prasiverdavo ir kai kurie išrinktieji galėdavo ne tik pasižvalgyti socialistinėmis vadintas šalis – Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Vokietijos Demokratinę Respubliką ar kitas, bet ir dirstelėti į kapitalistinį pasaulį.
Kitiems telikdavo tik pasvajoti apie kada nors išaušiantį laisvės rytą, kai galėtų atsiverti viso pasaulio vartai.
Toks rytas išaušo, nors ne visi jo sulaukė. Dabartiniam jaunimui jau sunku net įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi, jei negalėtum nekontroliuojamas kur nors išvykti, susirašinėti, kalbėtis telefonu, klausytis „svetimos“ muzikos, nieko nevaržomas pasirinkti, kokias knygas skaityti. O tada egzistavo uždaras propagandos, melo, keistų planų ir idėjų persunktas pasaulis.
Nenuostabu, kad anuomet gyvenusieji nuolat bandė iš to pasaulio ištrūkti – kas gudrumu, kas apgaule ar jėga.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Juodis sako, kad tas bandymų ištrūkti metas buvo nuo 1951-ųjų iki maždaug 1985-ųjų. „Per tą laiką, kiek žinoma, apie trisdešimt lietuvių sėkmingai prasiveržė pro geležinę uždangą ir įsikūrė kitose šalyse, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijoje“, – teigia specialistas.
Prasidėjus „perestroikai“ – garsiajai pertvarkai – mažai kas bandė trauktis. O netrukus atėjo laikas, kai sieną jau buvo galima kirsti legaliai.
Pirmieji drąsuoliai
D. Juodžio duomenimis, pirmasis žinomas lietuvių pabėgimas iš Sovietų Sąjungos buvo 1951 metais.
Birželio mėnesį mažas žvejybinis traleris plaukiojo prie Švedijos krantų. Laivo kapitonas lietuvis, susitaręs su dviem jūreiviais, savo kraštiečiais, kajutėje uždarė kitus komandos narius ir pabėgo, valtimi nuplaukė į vieną iš Švedijos salų. Iš tos šalies jiems po kurio laiko pavyko persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas.
Kaip pavyko rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje pateikiamoje Agnės Fabijonavičiūtės surinktoje medžiagoje, vienas iš tų jūreivių – Edmundas Paulauskas – buvo gimęs 1932 metais Panevėžyje, paskui gyveno Klaipėdoje.
Visi trys pabėgę lietuviai už šį poelgį karo tribunolo už akių buvo nuteisti mirties bausme.
Dabar šių žmonių jau nebėra gyvų, bet du iš jų sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir ja džiaugėsi atkurta laisve.
Kaip teigia D. Juodis, iš Sovietų Sąjungos lietuviai dažniausiai ir sprukdavo jūros keliais. Pasisekdavo pabėgti jūreiviams, laivo keleiviams. Yra žinomas atvejis, kai vienas klaipėdietis, susitaręs su uoste stovinčio užsienio laivo jūreiviais, jų buvo slapta įvestas į laivą, ten paslėptas ir taip sugebėjo išsiveržti.
„Dar vienas būdas pabėgti – išvykti į užsienį su turistų grupe ar darbo reikalais. Atsidūrę kitoje valstybėje žmonės, nutaikę progą, sprukdavo ir prašydavo politinio prieglobsčio“, – pasakoja D. Juodis.
Kelių, be jūros ir dangaus, pabėgti buvo nedaug. Juk į Vakarus nuo Lietuvos plytėjo socialistinių valstybių bastionas.
Jeigu kam ir pavykdavo slapta pereiti Lenkijos sieną ir net įveikti visos tos šalies kelius, pabėgėlis kitoje valstybėje būdavo pagaunamas ir prievarta grąžinamas atgal.
Vyriausiasis specialistas primena, kad pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos buvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, už jį grėsdavo ilgi metai kalėti ar net mirties bausmė.
Vėliau, po 1961 metų, bausmės švelnėjo, už akių žmonės jau nebebuvo nuteisiami. Nuo 1987-ųjų visos bylos dėl pabėgimo buvo nutrauktos.
Daugumą bėgusiųjų vargu ar būtų buvę galima apkaltinti, kad vadovavosi politiniais motyvais, nes žmonės dažniausiai ieškojo asmeninės laisvės. Tarp pabėgėlių disidentinio judėjimo dalyvių nepastebėta. Išskyrus bene vienintelį atvejį – kovotoją dėl Lietuvos laisvės, disidentą Vladą Šakalį.
„Nepatogus elementas“
Vlado Šakalio, deja, nebėra su mumis – netikėta mirtis jį ištiko 1995 metais. Tuo metu šis žmogus iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kurias sugebėjo pasiekti, jau buvo grįžęs į nepriklausomą Lietuvą.
O 1980 metais jis iš Sovietų Sąjungos išėjo pėsčias ir tik maždaug po dviejų mėnesių varginamos kelionės pasiekė Švediją.
V. Šakalį pažinojęs, kartu lageryje buvęs panevėžietis, politinis kalinys Algimantas Susnys prisimena jį buvus Lietuvos patriotu, pasipriešinimo dalyviu ir labai įdomiu žmogumi.
Jo istorija aprašyta Kastyčio Stalioraičio knygoje „Antarktidos imperatorius“.
A. Susnys pasakoja, kad Vladą iki su Suomija besiribojančios Sovietų Sąjungos dalies Karelijos sienos nuvedė ir per ją pareiti padėjo Jonas Pakuckas. Tai buvo sėkmingas bandymas, bet antrą kartą norėdamas tą patį pakartoti ir tais pačiais keliais vesdamas savo brolį vedlys įkliuvo, buvo teisiamas.
„Vladas buvo neramus žmogus – valdžiai nuolat kuo nors neįtikdavo, ką nors iškrėsdavo, tad buvo teisiamas ir daugiau kaip dešimt metų kalėjo. Prieš pabėgdamas jis taip pat jau vaikščiojo ant ribos: buvo kviestas į apklausą, sektas, jam grėsė suėmimas. Juk tas žmogus aktyviai dalyvavo Lietuvos laisvės lygos veikloje, leido pogrindinį laikraštį“, – prisimena panevėžietis.
Dar visai jaunas V. Šakalys pradėtas sekti KGB – jis spausdino ir platino atsišaukimus, kėlė trispalvę, nukabindavo raudonas vėliavas… Pačiais įvairiausiais būdais pasisakydavo už Lietuvos laisvę.
A. Susnys su V. Šakaliu susitiko 1962 metais Mordovijos lageryje. Pats Algimantas pirmą kartą sučiuptas buvo vos keturiolikos, o ir vėliau ne kartą kaltintas antitarybine veikla, baustas, kalintas.
Jaunystėje Algimantas Susnys ne kartą buvo baustas už antitarybinę veiklą. A. SUSNIO ARCHYVO nuotr.
Pasakodamas apie A. Šakalio pabėgimą A. Susnys sako, kad rizika buvo didžiulė. Pasiekus Suomiją nebuvo jokios garantijos, kad jau esi laisvėje. Juk Suomija buvo susitarusi su Sovietų Sąjunga ir pasižadėjusi grąžinti kiekvieną sieną kirtusį pabėgėlį.
„Taip būtų nutikę ir Vladui, – neabejoja A. Susnys, – bet pagyvenęs suomis, kuris jį užtiko, suprato, kas gresia grąžintam lietuviui, ir jo neišdavė. Taip po ilgos varginamos kelionės jis pėsčiomis pasiekė Švediją. Pasiekęs tą valstybę Vladas buvo uždarytas į kalėjimą, labiau primenantį viešbutį. Tai padaryta dėl jo paties saugumo, kad staiga neatsirastų KGB agentas ir nenužudytų laisvai vaikščiojančio pabėgusio lietuvio. Tokia tikimybė buvo labai reali.“
Švedija padėjo lietuviui išvykti ten, kur jam būtų saugiau, – į Jungtines Amerikos Valstijas.
Savo veiklos kovotojas už Lietuvos laisvę nepamiršo ir gyvendamas užsienyje. V. Šakalys spausdino straipsnius, visur kalbėjo apie okupaciją, palaikė ryšius su Lietuvos disidentais.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo Tėvynėn. Tačiau ilgai džiaugtis laisva gimtąja šalimi, deja, neteko. Jo nuopelnai Lietuvos valstybingumui nebuvo pamiršti: 2003 metais V. Šakalys apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Garsieji Brazinskai
Kas nors kiek domėjosi pabėgimais iš Sovietų Sąjungos, be abejo, žino tėvo ir sūnaus Brazinskų istoriją, kai jie 1970 metais pateko į Turkiją, girdėjo apie 1961-ųjų Jono Pleščio, karinio jūrų laivyno leitenanto, pabėgimą laivu į Švediją, Simo Kudirkos, Jono Simokaičio ir jo žmonos Gražinos Mickutės mėginimą užgrobti lėktuvą ir išsiveržti pro geležinę uždangą bei apie vieną iš paskutinių – Alfonso Sakausko pabėgimą į Švediją 1985 metais.
D. Juodis sako, kad per pasaulį bene garsiausiai nuskambėjęs netipiškas lietuvių pabėgimo atvejis – Prano ir Algirdo Brazinskų, kurie tikrai nebuvo rezistentai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikia tokią informaciją: „1970 m. spalio 15 d. lėktuvas AN-24B su 45 keleiviais skrido 234-uoju reisu Batumis–Suchumis. 12 val. 40 min. tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, grasindami ginklu, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją. Beprecedentis lėktuvo užgrobimas privertė sovietų valdžią plačiai paviešinti šią istoriją ir panaudoti ją kaip vieną iš įrankių propagandiniame kare prieš Vakarų šalis.“
Pasirengimas užgrobti lėktuvą KGB organams tapo mįsle. Manoma, kad ginklą P. Brazinskas įsigijo apie 1950 metus, gal draugai stribai padėjo gauti pistoletą savigynai. Supirkdamas valiutą jis važinėjo iš Vidurinės Azijos į Maskvą, Taliną, Leningradą ir Vilnių.
Suplanavęs užgrobti lėktuvą, P. Brazinskas su sūnumi pasiėmė savo bagažą – ginklus, sukauptus dolerius – ir išskrido į Užkaukazę. Vietas gavo pačiame lėktuvo priekyje, priešais bagažo skyriaus duris.
Kaip jie su ginklais pateko į lėktuvą, iki šiol nėra žinoma, bet techninės apsaugos priemonės tuomet nebuvo tobulos, į keleivius buvo kreipiama mažai dėmesio, jei tai nebuvo tarptautinis reisas. 12 val. 40 min. Brazinskai, grasindami ginklais, pareikalavo pakeisti kursą ir skristi į Turkiją, juo labiau kad siena buvo čia pat. Užgrobimas pareikalavo ir žmonių aukų: per kilusį susišaudymą buvo nušauta stiuardesė Nadežda Kurčenko ir sužeisti trys įgulos nariai.
Pabėgėlių kelias laisvėje buvo gana sudėtingas ir prieštaringas.
Bandymai ištrūkti
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, 1970 metų lapkričio mėnesį S. Kudirka per oficialų plaukiojančiosios bazės „Tarybų Lietuva“, kurioje jis dirbo radijo operatoriumi, ir JAV pakrantės apsaugos laivo susitikimą slapta susitarė su šio laivo įgulos nariu dėl politinio prieglobsčio. Peršokęs į JAV laivą, S. Kudirka pasislėpė jo vidinėse patalpose. Laivo „Tarybų Lietuva“ vadovybei pareikalavus grįžti, jis kategoriškai atsisakė tai daryti ir pareiškė pasiliksiąs JAV, kur kalbėsiąs antisovietinio turinio radijo laidose. JAV laivo vadovybei sutikus išduoti S. Kudirką, jis, nors ir priešinosi, buvo prievarta grąžintas į bazę.
J. Simokaitis su žmona G. Mickute 1970 metų lapkričio mėnesį užpuolė lėktuvo IL-14, tąsyk skrendančio reisu Vilnius–Kaunas–Palanga, įgulą. Grasindami padegti išpiltus lėktuve degalus, jie kėsinosi lėktuvą užvaldyti ir nuskraidinti jį į Švediją. Bandymas nepavyko – pora buvo sugauta, teista.
Yra žinoma, kad Alfonsas Sakauskas su savo pažįstamu Ventspilio laivyno bazės laivo kapitono padėjėju užgrobė laivą ir neteisėtai išplaukė iš Sovietų Sąjungos į Švediją. 1985 metų liepos 30 dieną laivas perplaukė SSRS valstybinę sieną ir įplaukė į Švedijos ekonominę žvejybos zoną. Iš anksto susitarę vyrai pakeitė kursą, ir laivas įplaukė į Švedijos teritorinius vandenis Elando salos rajone.
A. Sakauskui pavyko pasiekti Elando salą, o kitą vyrą sulaikė laivo ekipažo nariai. Švedijoje A. Sakauskas gavo politinį prieglobstį ir dabar gyvena šioje valstybėje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
