Baltuoju metraštininku vadinamas panevėžietis Jonas Čergelis sako, kad tas vardas jam tiesiog netyčia prilipo.
Šešiasdešimtmetį minintis operatorius ir režisierius Jonas Čergelis su kamera nesiskiria didžiąją dalį savo gyvenimo – daugiau kaip keturias dešimtis metų.
„Tokių pareigų neteko eiti, tokio darbo specialiai nedirbau – esu operatorius“, -– šypsosi liepos mėnesį 60-ąjį gimtadienį atšventęs menininkas.
Ta proga G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje buvo surengtas šio panevėžiečiams gerai žinomo operatoriaus, kino režisieriaus, scenaristo kūrybos vakaras. Ir tame vakare eksperimentinio ir dokumentinio kino kūrėjas ne kartą buvo pavadintas Panevėžio metraštininku.
Tas kreipinys nė kiek nenutolęs nuo tiesos – juk tik šio kino entuziasto dėka mes dabar galime, o ir ateities kartos galės, pažvelgti į svarbiausius miesto įvykius iš arti, susipažinti su seniai išėjusiais žmonėmis, jų kūryba. Kas buvo, kas vyko, nedingo – įrašyta filmuose, tad kaip nevadinti filmų kūrėjo metraštininku?
Net artimos praeities įvykiai, tie, kuriuose mes patys dalyvavome, po penkerių ar dešimties metų J. Čergelio filmuose atsiveria ryškesni, labiau į atmintį smingantys.
Juk, regis, taip neseniai Panevėžys minėjo 500 metų jubiliejų, dauguma iškilminguose renginiuose ir patys buvome, viską matėme. Bet žiūrėdami J. Čergelio tai sukakčiai skirtą filmą ne vienas stebimės tiek daug praleidę, nepastebėję, aptinkame, kiek svarbių detalių iš atminties jau buvo išsitrynę.
Plačiajai visuomenei pristatydami J. Čergelį, jo kūrybos vakaro rengėjai pabrėžė, kad šiam žmogui visuomet buvo svarbu fiksuoti reikšmingus gyvenimo momentus, įamžinti tai, kas reikšminga ne pavieniams asmenims, o visiems – miestui, šaliai.
J. Čergelis sukūrė dvi 20-ies ir 5-ių serijų Panevėžio kino kronikas, sukaupė itin retų mėgėjiškų kino filmų kolekciją apie legendinį Juozo Miltinio teatrą, jo kūrybos aruode dokumentiniai filmai apie garsius Panevėžio menininkus – dailininką Vygantą Kosmauską, režisierių Juozą Miltinį, poetę Eleną Mezginaitę.
Kadaise Jonas Čergelis ir Raimondas Banionis kūrė kino filmą apie tėvą Stanislovą.
Padovanojo kamerą
Be to, jis yra ir Panevėžio krašto sąjūdžio videometraštininkas.
Operatorius prisimena, kad filmavimo kamerą tuomet dovanojo mecenatai iš Australijos broliai Potupiai. Jie atnešė kamerą į Sąjūdžio būstinę, kad panevėžiečiai galėtų įamžinti savo istoriją. Sąjūdžio vadovai šią dovaną patikėjo J. Čergeliui.
„Tuo metu tai buvo didžiulis turtas ir kartu milžiniška atsakomybė. Filmavau visus Sąjūdžio renginius, mitingus, Sausio 13-osios įvykius. Yra didžiulis archyvas“, – sakė J. Čergelis.
Atėjusieji į J. Čergelio kūrybos vakarą galėjo pamatyti renginio metu demonstruotą Baltijos kelio kroniką. Taip pat parodytas 1986 metais J. Čergelio su bendraminčiais sukurtas trumpametražis filmas „Audra“, apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir laimėjęs II vietą Čekoslovakijoje vykusiame „Vienos minutės festivalyje“.
Vakar tebūnie šiandien
Kaip vieną iš jam pačiam svarbiausių ir reikšmingiausių filmų kūrėjas įvardija savo anksti išėjusiam draugui, dailininkui Vygantui Kosmauskui skirtą filmą „Vakar tebūnie šiandien“.
„Norėjosi, kad laikas, kuomet man brangus žmogus buvo gyvas, sugrįžtų, tad kaip pavadinimą sugalvojau šiuos žodžius“, – „Sekundei“ tegė J. Čergelis.
Tie, kas matė profesionaliai sukurtą scenografui, grafikui V. Kosmauskui skirtą filmą, iš tiesų tarsi pajuto, kad anas „vakar“ sugrįžo – talentingas menininkas vėl kartu. O jo ekrane pateikiama kūryba, suskambanti ir vėl atrandama naujai, atsiskleidžia visa stiprybe ir jėga.
Norintiesiems filmuoti, fiksuoti gyvenimo akimirkas, iš jų daryti kiną J. Čergelis pataria visų pirma žinoti, ką norima pasakyti savo darbu.
„Visada turi būti ir turinys, ir forma. Tuščias filmavimas nieko gero neduos“, – pabrėžė operatorius.
Per tuos dešimtmečius, nuo tada, kai pats J. Čergelis pradėjo filmuoti, pasikeitė labai daug kas – techniniu atžvilgiu filmavimas, darbo pateikimas jau visai kitoks. Tačiau esmė vis tiek išlieka ta pati.
„Žiūrovui neįdomu, kaip ir kokia kamera filmavai, pro kokį objektyvą žiūrėjai ar kaip filmą montavai, – rezultatas turi būti toks, kad būtų akivaizdu – kūrėjas turėjo ką pasakyti, žinojo, kodėl ėmė kamerą į rankas“, – sako J. Čergelis.
Jo kūrybiniame aruode daugybė turinčių ką pasakyti, į ką dėmesį atkreipti filmų. Nuo pirmojo „Kapeikos“, sukurto prieš daugiau kaip keturiasdešimt penkerius metus, iki įspūdingai garsiojo Maestro gyvenimą ir kūrybą įamžinusio J. Miltinio 100 meto jubiliejui skirto „Bonjour, Monsieur“, taip pat dokumentinių filmų apie Panevėžio tarptautinės keramikos simpoziumus ciklo ir kt.
Filmavimo kamera ir dabar J. Čergelio palydovė – dar daug liks ateinantiems, tiems, kuriems ir ši diena jau bus tolima vakardiena.
Daug kino meno mėgėjų bendravo, susipažino, kai 1978–1991 metais J. Čergelis buvo „Ekrano“ mėgėjiškos kino studijos vadovas-režisierius.
Jis taip pat kūrė kartu su eksperimentinio kino režisieriumi, ryškia alternatyviosios kultūros asmenybe Artūru Barysu-Baru.
Maskva neįsileido
Apie save daug pasakoti nelinkęs J. Čergelis sakosi esantis gana ramus žmogus. Bet tik kol nedirba. Pradėjęs įgyvendinti kūrybinį sumanymą tampa užsispyręs, aktyvus, nerimstantis.
Sukurti filmą jį žiūrintiesiems atrodo gana lengvai ir paprastai padaroma , – iš tikrųjų, kas bent kartą bandė kurti dėmesio vertą kiną, supranta, kad tenka tam darbui atiduoti nemažai jėgų, išlieti prakaito.
Savo biografiją J. Čergelis išdėsto trumpais sakiniais – 1974 metais baigęs 7-ąją vidurinę, dabar –J. Miltinio gimnaziją, jis buvo apsisprendęs ir pasirinkęs savo gyvenimo kelią. Norėjo studijuoti Maskvos kinematografijos institute ir įgyti operatoriaus specialybę.
Net tris kartus į šią aukštąją mokyklą stojo, bet, nors visi balai buvo geri, puikiai atliktos užduotys – vaikino iš Lietuvos nepriėmė. Tik gerokai vėliau sužinojo kodėl – politinio kalinio sūnui tokie mokslai nebuvo prieinami.
Vis dėlto savo svajonės atsisakyti jis negalėjo, Vilniaus technikos mokykloje įgijo fotografo specialybę. O paskui pasipylė daugybė įdomių darbų – gyvenimas ir patirtis išmokė. Svarbu, kad visada buvo didžiulis noras filmuoti, vedė kūrybinis siekis, užsispyrimas.
Teisingu ir sėkmingu J. Čergelio pasirinkimu, darbais dar džiaugiasi ir 90-metė jo mama, dvi suaugusios dukros, kiti artimi žmonės.
J. Čergelis patenkintas, kad abi jo dukros taip pat pasuko pačioms labiausiai priimtinais keliais. Vyriausioji Neringa gyvena sostinėje, dirba stambioje įmonėje vyriausiąja vadybininke, o jaunėlė Milda – žinoma dizainerė, gyvena ir kuria Londone.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
