Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“ svečiavosi šeiminis duetas – animatoriai bei režisieriai Valentinas ir Jūratė Aškiniai.
Jaunieji animatoriai patyrė, kad iš pirmo žvilgsnio malonus animatoriaus darbas yra rimtas išbandymas, kai reikia ne tik perteikti judėjimo įspūdį, bet ir papasakoti istoriją.
Gausiai susirinkusiems vaikams jie pristatė net šešerius metus kurtą kartu su Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Danijos, Belgijos, Rusijos, net Filipinų bei Indijos animacijos meistrais filmą. Tai vaikams skirtas lietuviškas animacinis filmas „Aukso žirgas“ – 82 minutes trunkanti istorija apie princesę, įkalintą stiklo karste, pagal Janio Rainio pjesės tekstus ir baltų mitologiją.
Nors „Aukso žirgas“ yra animacinė pasaka, tačiau jos autoriai nemažai laiko skiria paaiškinti, kaip viduramžiais atrodė lietuvių karių šarvai, ginklai, žirgai ir pan. „Filmas sudarytas iš daugiau nei 130 000 atskirų kadrų, juos šešerius metus piešė net trys šimtai animatorių ir dailininkų“, – pasakojo svečias.
Susirinkusieji galėjo pamatyti ir pirminius personažų eskizus, palyginti, kaip atrodo animatoriaus vizija ir galutinė versija, kuri pasiekia kino ekranus.
Jūratė Leikaitė-Aškinienė pasakojo stovyklautojams, kad kiekvienam iš savo trijų vaikų yra sukūrusi individualią, tik jam skirtą istoriją, nutapiusi paveikslą ir parašiusi po knygą. Su kai kuriomis jų – „Paparčio žiedas“, „Margučių rytas“ – susitikimo dalyviai turėjo progos susipažinti išsamiau: išgirsti trumpas ištraukas ar pamatyti animacinį filmuką. Viešnia atskleidė vaikams įdomių faktų, pavyzdžiui, kiek scenų sudaro filmuką, kiek tonų popierius sunaudota jam sukurti, kiek žmonių prisidėjo prie darbo ir pan.
Vaikams V. Aškinis parodė neįprastą, pirmą kartą matytą aparatą – praksinoskopą. Tai vienas pirmųjų kadrinės animacijos demonstravimo išradimų, prikeliančių piešinius gyvenimui. Kiekvienas galėjo išbandyti šį prietaisą: stebėdami į praksinoskopą įdėtą juostelę, vaikai suko jo rankenėlę ir senoviniu būdu žiūrėjo trumpus filmukus.
Paskui prasidėjo rimtesnė veikla ir praktinė pažintis su animatoriaus darbu. Svečiai suteikė susirinkusiesiems galimybę patiems išbandyti savo kūrybinius gebėjimus ir sukurti animacinį filmuką.
Jaunieji animatoriai patyrė, kad iš pirmo žvilgsnio malonus animatoriaus darbas yra rimtas išbandymas, kai reikia ne tik perteikti judėjimo įspūdį, bet ir papasakoti istoriją.
Kurdami animacinį filmą, stovyklautojai dalyvavo visuose sudėtinguose filmo kūrimo etapuose: patys sugalvojo scenarijų duotai Joninių temai, savarankiškai kūrė ir piešė originalius personažus, ornamentų kompozicijas, dekoracijas, bandė perteikti animacinį judesį. Mažųjų animatorių piešiniuose atspindėjo Joninių simboliai: besiskleidžiantis paparčio žiedas, šokantys jonvabaliai, boružės, tekanti upė, degantys laužai… V. Aškinis vaikų sukurtiems veikėjams įkvėpė gyvybę – viską sujungė į filmą „Vasaros šventė“.
Indrė Lašinytė
