Beveik penkiasdešimt metų, nuo 1945-ųjų iki 1991-ųjų, kiekvienas jaunas lietuvis privalėjo tarnauti okupantų kariuomenėje.
Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje sklandė šiurpios istorijos apie drausmę ir įvykius sovietų kariuomenėje.
Jau užaugo ir subrendo jaunų vyrų karta, kuriems nebereikia nešioti raudonomis žvaigždėmis puoštų piločių – tarnauti sovietų kariuomenėje.
Nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios iki Nepriklausomybės atkūrimo, beveik penkis dešimtmečius kasmet, nustatyto amžiaus sulaukę jaunuoliai gaudavo šaukimus ir privalėjo eiti tarnauti.
To meto Konstitucija skelbė: „SSRS pilietis privalo saugoti tarybinės valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo. Karinė tarnyba SSRS Ginkluotųjų pajėgų gretose – garbinga tarybinių piliečių pareiga.“
Ilgus metus Vytauto Didžiojo karo muziejuje dirbusi Rūta Balynienė sukaupė daug medžiagos, liudijančios apie skausmingą lietuvių patirtį sovietų kariuomenėje. Dirbant šį svarbų darbą rinkti laiškai, nuotraukos, dokumentai, bendrauta su žuvusių, sužalotų karių artimaisiais, su pačiais sovietų kariuomenėje tarnavusiais žmonėmis.
Istorikė pasakoja, kad informacija gauta ir iš Lietuvos kareivių motinų sąjungos, kraštotyrininkų, įvairių archyvų. Remiantis surinktais dokumentais buvo išleistas leidinys „Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė“, medžiaga buvo publikuojama spaudoje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje veikė paroda „Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945–1991 metais“.
Parodos rengėja ir autorė taip pat buvo R. Balynienė. Ir leidiniai, ir paroda – jos kelerių metų įtemptos veiklos rezultatai.
Viešai neskelbdavo
Tarnyba okupacinėje kariuomenėje 1945–1991 metais – vienas iš tamsiausių Lietuvos istorijos puslapių. Tai atspindėjo ir minėtoje parodoje, pasak lankytojų, palikusioje gana slogų įspūdį. Juk buvo eksponuoti nusižudžiusiųjų priešmirtiniai laiškai, tragedijas kariniame jūrų laivyne atspindintys dokumentai ir kt.
Ekspozicija bylojo ir apie sovietų armijoje vyravusią prievartą, apie Lietuvos jaunuolius – tos prievartos aukas.
Prieš gerą dešimtmetį buvo surinkti duomenis apie Afganistane, Černobylio avarijos likvidavimo vietoje ir kitur žuvusius 1639 Lietuvos jaunuolius ir sužalotą 2431.
Išbandymai naujokams būdavo gana žiaurūs. „Seniai“ žadindavo juos vidury nakties, versdavo už save budėti, nepaklusniuosius, antklodėmis apkloję, kad mėlynių neliktų, daužydavo, spardydavo.
Viešai apie karinėje tarnyboje žuvusiuosius, mirusiuosius ar sužalotuosius nebuvo skelbiama, nelaimių aplinkybės nebūdavo atskleidžiamos. Dokumentai primena, kokia pavojinga karinė tarnyba buvo tekusi lietuvių vaikinams kariniame jūrų laivyne.
Pavyzdžiui, 1955 metų spalio 29-osios naktį Juodosios jūros karinio laivyno bazėje Sevastopolyje, linijinio laivo „Novorosijsk“ priekinėje dalyje, įvyko stiprus povandeninis sprogimas, kiaurai pramušęs nuo dugno iki viršutinio denio laivo korpusą ir išlaužęs jame milžinišką skylę. Laive buvo apie 1700 ekipažo narių. Žuvo 608 žmonės, tarp jų – 58 jūreiviai iš kitų laivų, atskubėjusių į pagalbą. „Novorosijsk“ buvo mirtini spąstai dešimčiai vaikinų, pašauktų į tarnybą iš Lietuvos.
1974 metų rugpjūčio 30 dieną Juodojoje jūroje, 20 mylių nuo Sevastopolio, įvyko katastrofa. Nuskendusiame kariniame laive „Otvažnyj“ plaukė 287 žmonės. Iš jų 24 jūreiviai žuvo, 26 sužalojo ir apdegė. Laive tarnavo šeši lietuviai, penkiems pavyko išsigelbėti, o vienas žuvo.
Trys skirtingi etapai
Vytauto Didžiojo karo muziejuje jau nebedirbanti R. Balynienė nepamiršo jausmo, kuris lydėjo nagrinėjant lietuvių karinę tarnybą SSRS liudijančius dokumentus.
„Jaudino tiesiog kraupios istorijos, skausmingi išgyvenimai“, – „Sekundei“ teigė istorikė.
Ji sako, kad tą ilgą laikotarpį galima dalyti į tris periodus.
Pirmiausia pati pradžia – 1945–1960 metai. Tuo laiku vyko ginkluotas partizanų pasipriešinimas okupacijai, tad gavę šaukimą į privalomąją karinę tarnybą dalis jaunuolių išeidavo į miškus ir tapdavo partizanais.
Kiti įsiliedavo į liaudies gynėjų, vadinamųjų stribų, gretas arba ieškodavo, kaip išvengti kariuomenės.
1945–1960 metais tarnavusių sovietų kariuomenėje kareivių žūtį dažniausia gaubė nežinomybė. Pasitaikė atvejų, kai artimieji negavo net mirties liudijimo, nežinojo, kur brangus žmogus palaidotas, o vietos kariniame komisariate nebuvo galima rasti jokio dokumento.
Vėliau, 1960–1978 metais, taip pat nemažai jaunuolių iš tarnybos kariuomenėje būdavo parvežami cinkuotuose karstuose. Mirties priežastys buvo įvairios.
1978–1991 metais tarnavusiesiems teko kovoti Afganistane, kai kurie ten ir žuvo, kiti buvo vežami į Černobylį likviduoti atominės elektrinės avarijos padarinių.
Skriaudė „seniai“
Yra surinkta daugybė pavyzdžių, kai kareiviai tarnyboje buvo žeminami ir neturėjo kam pasiskųsti. Lietuvių priverstinę tarnybą sovietų kariuomenėje nagrinėjusi istorikė atkreipė dėmesį į dažname pasakojime pasitaikiusius vadinamosios „diedovščinos“ – nestatutinių santykių – atvejus. Metus ir ilgiau atitarnavusieji jau būdavo pradedami vadinti seniais, rusiškai „diedy“. Todėl jų engimas naujai atėjusiuosius buvo vadinamas „diedovščina“.
Panevėžietis Lietuvos šaulių sąjungos A. Smetonos šaulių 5-osios rinktinės vadas Vladas Petkevičius sako taip pat puikiai žinantis ir savo kailiu patyręs, kas yra tie nestatutiniai santykiai.
Jis sovietų kariuomenėje tarnavo 1971–1973 metais. Tuomet ir klausimas negalėdavo kilti, eiti į kariuomenę, ar ne. Gavai šaukimą ir – pirmyn.
Jaunuoliui buvo lemta tarnauti specialiosios paskirties desantiniuose daliniuose Azerbaidžane.
Anuomet labai retai kas likdavo tarnauti savo gimtajame krašte ar netoli jo – iš Tolimųjų Rytų, Kaukazo, Rusijos glūdumos jaunuoliai būdavo atvežami į Baltijos šalis, o lietuviai atsidurdavo pačiuose tolimiausiuose Sovietų Sąjungos kampeliuose.
V. Petkevičius pasakoja, kad išbandymai naujokams būdavo gana žiaurūs. „Seniai“ žadindavo vidury nakties, versdavo už save budėti, nepaklusniuosius, antklodėmis apkloję, kad mėlynių neliktų, daužydavo, spardydavo. Iš naujokų būdavo atimami nauji, geri batai, diržai. Ir prie stalo jie patirdavo skriaudą: valgyti pirmiausia sėsdavo vyresni kariai, o tik paskui galėdavo prisijungti naujokai. Sudrausminti galėdavę vadai būdavo iki 17 valandos, o paskui prasidėdavo savivalė.
V. Petkevičius sako puikiai žinantis ir savo kailiu patyręs, kas yra tie nestatutiniai santykiai.
Tik stipresni galėdavo atsilaikyti, mažiau nukentėdavo. Iš aštuoniolikos kartu tarnavusių lietuvių vos vienas kitas, tarp jų ir V. Petkevičius, sugebėjo pasipriešinti seniams.
Kai tvarkos kariuomenėje visiškai nebuvo, užburtas ratas vis sukosi. Tie patys metus kentėję kariai, tapę „seniais,“ atsigriebdavo skriausdami naujokus. Kasmet patyčios buvo vis žiauresnės.
V. Petkevičiaus teigimu, apie 1980-uosius ir vėliau buvo susiklosčiusi baisi situacija. Dėl „diedovščinos“ buvo net mirties atvejų, todėl pradėta griežčiau kontroliuoti, stebėti.
Skausmingi pavyzdžiai
Kiekvienas vyras, tarnavęs sovietų kariuomenėje, galėtų papasakoti daug „senių“ siautėjimo pavyzdžių. Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje sklandė šiurpios istorijos apie drausmę ir įvykius sovietų kariuomenėje.
Sukrečia vieno iš Kauno į Kaliningrado sritį tarnauti patekusio jaunuolio
istorija. Fiziškai stiprus, nemažai sportavęs vaikinas, nors ir girdėjo daug pasakojimų, manė viską iškęsiąs.
Tačiau pamatęs, kas iš tikrųjų dedasi, lietuvis atsisakė duoti priesaiką – tvirtino negalintis pakęsti čia egzistuojančių patyčių, žeminimo, apgaulės. Tada už nepaklusnumą ir pasipriešinimą jis buvo „paauklėtas“, o kai paskelbė bado streiką, netrukus iš dalinio dingo. Visiems buvo pasakyta, kad jį išvežė pas gydytoją, motinai pranešta, kad pakelėje pabėgęs…
1982-ųjų gegužę tėvai gavo telegramą, kad jų sūnus surastas. Bandyta įrodyti, kad vaikinas nusiskandino.
Šokiruoja ir lietuvio, nuo 1987 metų pavasario tarnavusio tuomečio Leningrado karinėje apygardoje, istorija. 1989-aisiais tėvai gavo telegramą, kad sūnus staiga mirė. Kūnas buvo parvežtas mediniame karste, nors tėvai gavo pažymą, kad lavonas vežamas aklinai užlydytame cinkuotame. Mirties liudijimo niekas nedavė. Kopijoje parašyta diagnozė: kraujo išsiliejimas į smegenis. Kilo įtarimas, kad nenurodyta pagrindinė mirties priežastis.
Daug kančių žmonėms teko patirti nuo tada, kai okupuota Lietuva virto Sovietų Sąjungos sudedamąja dalimi. Šalis neteko teisės savarankiškai spręsti daugumos klausimų, jie priklausė Sovietų Sąjungos centrinės valdžios kompetencijai.
Atsisakė tarnauti
Ypatinga situacija susiklostė tiems, kuriuos į sovietų kariuomenę buvo pašaukti, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Po 1990 metų kovo 11-osios tarnybos sovietų kariuomenėje atsisakiusių dalis jaunuolių buvo pagrobti ir prievarta išvežti į jau kitos valstybės karinius dalinius, keli vaikinai, persekiojami sovietų armijos atstovų, žuvo, kai kurie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme.
Priverstinė tarnyba sovietų kariuomenėje sudaužė ne vieno jaunuolio likimą.
Dar kiti, bijodami susidorojimo su jais ar jų šeimos nariais, patys grįžo į sovietų karinius dalinius, o tie, kurie represijų išvengė, buvo priversti 1990–1991 metais slapstytis.
Krašto apsaugos ministerijos pateikiama informacija byloja, kad nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius.
21 jaunuolis kovo 27-osios naktį išvežtas į Magadano sritį, 46 sugaudyti ir išgabenti į kitus sovietų armijos dalinius, 20 nuteisti laisvės atėmimo bausme, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo.
Be to, nustatyti keturi tarnauti atsisakę asmenys, kurie vėliau patys grįžo į sovietų karinius dalinius, nes pabūgo represijų, susidorojimo su šeimomis, tačiau manoma, kad taip nukentėjusių jaunuolių galėjo būti kur kas daugiau – apie du šimtus.
Kiti vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimą, be to, buvo apribotos jų teisės į laisvą pasirinkimą dirbti, mokytis, užsiimti kita veikla.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
