Naujamiestyje išlikusios karaimų kapinės įrodo, jog gausi šios tautos bendruomenė iš tikrųjų kadaise gyveno miestelyje.
Joana Samulevičiūtė prie artimo giminaičio, garsaus poeto Šalumielio Lopato kapo.
Bet kuris naujamiestietis užsimerkęs galėtų parodyti, kur miestelyje yra karaimų namas.
Dariaus ir Girėno gatvėje už raudonos tvoros stūksantis geltonai dažytas pastatas su čia pat esančia dailia klėtele, kieme augančiais didingais medžiais mena ne vieną šeimos kartą ir daug galėtų papasakoti apie darbščių, dorų, sąžiningų Naujamiesčio karaimų gyvenimą.
„Sekundė“ jau yra pasakojusi apie Panevėžio krašte gyvenusius bei gyvenančius įvairių tautybių žmones. O tęsdami rašinių apie Naujamiestį bei jo gyventojus ciklą, neišvengiamai grįžtame prie pasakojimo apie glaudžiai su šiuo miesteliu susijusią išdidžią tautą – karaimus.
Naujamiestis – viena iš Lietuvos vietovių, kur karaimai ir buvo apgyvendinti. Primename, kad istoriniai duomenys siekia maždaug 1398 metus, kai po žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo atsivežė kelis šimtus karaimų šeimų.
Tuos ilgus šimtmečius karaimai gyveno, dirbo, prisitaikė prie savu jiems tapusio krašto, tačiau savo tapatybės, tradicijų, kalbos neprarado ir neatsižadėjo.
Vis dėlto laikas ir įvairios permainos padarė savo, kadaise buvusi gausi karaimų bendruomenė Lietuvoje lieka vis mažesnė.
Vilniuje gyvenantis Jonas Samulevičius dažnas svečias pas seserį Joaną Naujamiestyje. G. Leikos nuotr.
O Naujamiesčio miestelyje gyvena vos viena šios tautos atstovė – 69 metų Joana Samulevičiūtė. Tiesa, kiek toliau, už Nevėžio, dar yra ir jos giminaičių namai, kuriuose gyvena gegužės mėnesį 102 metų sulaukusi dėdienė Rachilė Samulevičienė ir jos sūnus Danielius.
Kiti šių dviejų Naujamiesčio karaimų šeimų atstovai kas į Vilnių, kas į Panevėžį išsikėlė. J. Samulevičiūtė atkreipia dėmesį, kad tos abi čia likusios šeimos – jos prosenelių palikuoniai.
Liko tik vienas
J. Samulevičiūtė sako, kad iš gausios karaimų bendruomenės dar 1865 metais Naujamiestyje buvo likę tik Samulevičiai.
Tie, kas domėjosi karaimų gyvenimo Panevėžio krašte istorija, žino, kad Naujamiestyje gyvenusiems karaimams buvo tekę nelengvi išbandymai. Daug jų mirė per siautėjusią žiaurią maro epidemiją, daugelį iš savojo krašto išvarė neteisingas galingo dvarininko poelgis.
Naujamiesčio karaimai daugiausia vertėsi žemdirbyste. Žemę karaimams buvo dovanoję didieji Lietuvos kunigaikščiai. Tačiau senų laikų dovanojimo aktams, kitiems dokumentams sunykus, tuo netrukta pasinaudoti.
Darbščių karaimų valstiečių vargai prasidėjo tada, kai Naujamiesčio dvaro ir miestelio savininku tapo Eustachijus Karpis. Karaimų teisės ir laisvės buvo apribotos, žmonės neteko nuosavybės teisių, iš jų pareikalauta mokėti činšą. Besibylinėdami karaimai visai neteko nuosavybės teisių.
Archyvuose yra išlikęs karaimų bendruomenės skundas Rusijos carui, rašytas Panevėžyje 1844 metais. Tačiau valstiečiai jokios pagalbos nesulaukė.
Patyrę E. Karpio spaudimą ir baimindamiesi netekti duonos kąsnio ar net gyvybės, karaimai atsisakė savo pretenzijų į žemę – pradėjo užsiimti kitais darbais.
Naujamiestyje liko tik viena karaimo Samulevičiaus šeima, kuriai pavyko išsilaikyti ant savo žemės.
Joana Samulevičiūtė dažnai ima į rankas maldyną – jame yra ir karaimiškasis „Tėve mūsų…“
J. Samulevičiūtė pasakoja, kad tas vienas likęs buvo jos prosenelis. Ir namas, kuriame ji gyvena, garsiojo prosenelio Rapolo Samulevičiaus statytas. Čia, tame pačiame name, gyveno ir jos seneliai Matas bei Estera (Justina) bei tėvai Rapolas ir Beata Samulevičiai.
Brangus kraštas
J. Samulevičiūtė sako niekada nenorėjusi niekur kitur išvažiuoti. „Kitos vietos, kur man būtų taip gera gyventi, matyt, nesurasčiau“, – sako savo šeimos taip ir nesukūrusi moteris.
Jos brolis Jonas ir sesuo Julė gyvena Vilniuje, bet gimtinės, žinoma, nepamiršo. Tuomet, kai „Sekundė“ lankėsi Naujamiestyje, pas seserį buvo atvažiavęs brolis Jonas: ir jai tvarkytis padėjo, ir už Nevėžio gyvenančiam pusbroliui ūkio darbuose pagalbos ranką ištiesė.
Kai tik turi galimybę, vis suka į Naujamiestį. Aplanko kartais ir brolio vaikai Martynas bei Beata.
Apie savo tėvelį – R. Samulevičių, kurio neteko vos penkiolikos būdama, Joana pasakoja pačiais šilčiausiais žodžiais.
„Mūsų namus galima buvo vadinti atvirų durų namais. Žmonės pas tėvelį ateidavo patarimų, prašydavo prašymus parašyti, jis ir lietuviškai, ir rusiškai galėdavo surašyti. Kokios tik bėdos, kokios naujienos – ir suka pas mus. Kad ir nieko konkretaus nereikėdavo, šiaip ateidavo pasikalbėti, nuomonės išgirsti. Iš bažnyčios eidami užsukdavo“, – pasakoja naujamiestietė.
Jos senelis Matas turėjo du sūnus – 1902 gimusį Joanos tėtį ir jaunesnį Aroną, kuriam vėliau namus pastatė už Nevėžio. Tuose namuose dar ir dabar gyvena senoji Arono našlė bei jos sūnus. Kiti šeimos vaikai su šeimomis panevėžiečiai.
Prieš porą metų, kai buvo minimas R. Samulevičienės šimto metų jubiliejus, visi artimieji buvo suvažiavę jos sveikinti, džiaugėsi, kad tokių garbingų metų moteris dar ir sveikatos turi. „Labai rami, nepikta, nenervinga Rachilė, visiems ji buvo gera, gal todėl ir tokių gražių metų sulaukė“, – svarsto J. Samulevičiūtė.
Prieš porą metų Rachilė Samulevičienė artimųjų apsupta minėjo šimto metų sukaktį.
Moteris apgailestauja, kad ne visi jauniausi giminės atstovai šeimas sukūrė, vaikų nesusilaukė, – kas metai vis mažiau karaimų Lietuvoje.
Ne visi jau ir karaimų kalbą moka, tradicijų laikosi. Pati J. Samulevičiūtė kalba buitine kalba, ta, kuria kalbėjo jos tėvai. Tačiau laisvai susikalbėti, taip, kaip lietuviškai, karaimų kalba būtų sunkiau – žiūrėk, ir pritrūksta žodžių.
Daug brangių atminimų
Su J. Samulevičiūte einame aplankyti už miestelio, kitoje Nevėžio pusėje, netoli dėdienės R. Samulevičienės namų esančių karaimų kapinių.
Jos įkurtos įspūdingoje vietoje – ant kalvų, šile, tarp pušų. Erdvioje aptvertoje vietoje pirmieji laidojimai galėjo būti dar XVI amžiuje. Žinoma, kapų nebelikę – net juos rėminusių akmenų nėra. Tose kapinėse galėjo būti laidojamos ypač žiaurios 1710 metų maro epidemijos, labai praretinusios karaimų bendruomenę, aukos.
Eidama į kapines J. Samulevičiūtė gobiasi skarele: karaimėms nevalia nepridengta galva po amžino poilsio vietą vaikščioti. Be to, į kapines ji visada nešasi ir švarią nosinę – pagarba išėjusiesiems išreiškiama tą nosinę prie antkapio ar prie kapo priglaudus.
Daug brangių Joanai žmonių – tėvai, seneliai, broliukas, giminės, pažįstami – šiose kapinėse ilsisi. Karaimai laidojami tik po vieną, niekada net paties artimiausio į tą pačią duobę nekasa, nedrumsčia mirusiojo ramybės. Žemės lopinėlis skirtas tik vienam žmogui.
Naujamiestietė sako, kad per tiek metų Lietuvoje gyvendami karaimai kai kurias savo tradicijas jau pažeidžia. Mirus žmogui jo karsto nevalia laikyti atidengto, bet kartais atidengia, ir gėles ant kapų sodina, ir paminklus stato, ir užrašus rašo taip, kaip lietuvių kapinėse, kad raidės žiūrėtų į kapą. Karaimai visada užrašydavo iš kitos pusės: užrašą matai pirmą, tik paskui kapą.
Naujamiesčio karaimų kapinėse nemažai senų paminklinių akmenų – stelų, kuriose dar įskaitomi įrašai hebrajų rašmenimis, tekstai – karaimų kalba.
Garsaus poeto kraštas
J. Samulevičiūtė veda dar prie vieno giminaičio, savo mamos brolio, karaimų poeto Šelumielio Lopato, gyvenusio 1904–1923 metais, kapo.
Kadaise į karaimų vestuvės susirinkdavo gausus būrys tautiečių.
Trumpas buvo šio talentingo žmogaus gyvenimas, bet jis spėjo pasižymėti ir aktyvia visuomenine veikla, ir sąžiningu darbu, o ypač puikiais eilėraščiais.
Joanos mama, Šelumielis ir dar būrelis vaikų gimė neturtingoje šeimoje Trakuose. „Kai mano mamai buvo treji metai, vaikai liko našlaičiais – neteko motinos. Po to, kai vienas gausios šeimos vaikų nuskendo Galvės ežere, motina labai sielvartavo, susirgo ir mirė. Būsimam poetu tada buvo septyneri“, – pasakoja J. Samulevičiūtė.
Tėvas liko vienas su būriu vaiku, jauniausiam buvo vos vieneri. Jis vedė antrą kartą. Antroje šeimoje taip pat gimė šeši vaikai.
J. Samulevičiūtės mamą pasiėmė auginti Panevėžyje gyvenę jos seneliai ir pavardę jai savo davė. Užaugusi mergina ištekėjo už naujamiestiečio.
O Šelumielis nuo mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, jis mokėsi Trakų karaimų mokykloje, vėliau Peterburgo berniukų gimnazijoje, Aleksandro dvasinėje mokykloje. Visur mokėsi labai gerai. 1920 metais jis grįžo į Lietuvą, įsidarbino raštininku Pasvalio intendantūroje.
Š. Lopato labiausiai pagarsėjo kaip karaimų poetas. Anksti žuvusio poeto kūryba nėra gausi, bet labai svari ir vertinga. Jo eilėraščiai, kurti beveik visą trumpą gyvenimą, buvo išspausdinti tik po jo mirties.
J. Samulevičiūtė pasakoja, kad Panevėžyje jos garsusis dėdė apsigyveno nuo 1922-ųjų, dirbo raštinėje.
Paskui vaikinas metus mokėsi miškų technikos mokykloje Panevėžyje, o 1923 metų liepos mėnesį ją baigusiam Š. Lopato buvo suteikta miškų techniko pirmo laipsnio kvalifikacija ir jis paskirtas dirbti Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju.
Tačiau jam nebuvo lemta ilgai dirbti – po kelių mėnesių devyniolikmetis miškininkas buvo nužudytas. Jis išaiškino ir sugavo nelegalius miško kirtėjus ir užtai neteko gyvybės. Ilgai laukė ir ieškojo jaunuolio artimieji, tik po kurio laiko jo kūnas buvo rastas paslėptas po vėtros išlaužto medžio šaknimis.
Naujamiesčio kapinėse ilsisi ir daugiau žinomų, nusipelniusių karaimų: poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas, žymus Panevėžio advokatas Jonas Rajeckas, mokytojas Martynas Novickas ir kiti.
Lietuvoje iš viso yra trejos karaimų kapinės – Naujamiesčio, Vilniaus ir Trakų. Pagal dydį Naujamiesčio kapinės yra antros po Trakų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
G. Leikos nuotr.
