Skaudus tautai birželis

Šalį okupavę sovietai 1941-ųjų birželio 14 dieną pradėjo pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumą. Tūkstančiai žmonių buvo išvežti vien dėl to, jog ėjo tam tikras pareigas, priklausė tam tikroms organizacijoms ar turėjo daugiau žemės.

Visoje šalyje, taip pat ir Panevėžyje, paminėtos 75-osios masinių trėmimų metinės.

Nuo to laiko praėjo 75-eri metai. Panevėžyje ši diena taip pat paminėta. Vyko šv. Mišios, uždegtos žvakutės prie Atminimo sienelės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje ir geležinkelio stotyje, iš kurios 1941 metų birželį į tolimąjį Sibirą pajudėjo pilni žmonių vagonai. Daugelis jų nebesugrįžo.

Iš Rokiškio rajono, Salų, kilusi Danutė Didžgalvytė tremtyje praleido dešimt metų. Jos šeima išvežta 1948 metais – tėvai, dvejų metukų sesutė, šešiolikmetis brolis ir ji – keturiolikmetė.

„Manau, stebuklas, kad visi grįžome – visa šeima, penki žmonės, kad atgavome laisvę“, – „Sekundei“ sakė moteris.

Už ką buvo ištremti, nežinia. Tam priežasčių galėjo būti ne viena, visos – sunkiai protu suvokiamos.

„Nė už ką. Tėvai lankė bažnyčią, nelojalūs buvo. Mano tėvelis gal kada pasakė kam, kad jei su ta valdžia, tai su vyžom būsi“, – svarsto, kad ir tai galėjo būti priežastis, D. Didžgalvytė.

Šeima buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. Dirbo miške, kirtavietėje. Moteris sako per pusantrų metų ten baigusi septynmetę mokyklą. Vėliau, kai buvo galima, baigė buhalterių kursus. Kartą mama susapnavo namuose Lietuvoje buvusį sodą, pilną obuolių. Pasak D. Didžgalvytės, kitą dieną gavo pranešimą, kad yra laisvi ir gali grįžti į Lietuvą. Iš karto su seserimi ir išvykę.

Panevėžyje prie Atminimo sienelės dėtos gėlės, degtos žvakutės.

Ji džiaugiasi sulaukusi šalies Nepriklausomybės. Tėtis tos dienos nesulaukė. Mama, kai vyko sausio įvykiai, gulėjo mirties patale ir ragino vaikus važiuoti į sostinę.

Į Atminimo minėjimą Morkūnų šeima atvyko pagerbti visų tremtinių, taip pat ir savo giminaičių.

„Žmonos dėdė, teta išvežti už tai, kad turėjo 50 hektarų žemės, dirbo kaip arkliai – jokių samdinių neturėjo, patys visa šeima dirbo. Už tai išvažiavo. Ir kad tėvynę, Lietuvą, mylėjo“, – kalbėjo Virgaudas Morkūnas.

Kitą dėdę kaip buržuazinį nacionalistą išvežė dėl to, kad buvo teisėjas. Jo paimti atvažiavo į tėviškę ir liepė susiruošti per pusvalandį. Iš viso buvo išvežti trys dėdės ir trys tetos. Taip pat į tremtį išvežta ir trejų metukų Morkūnienės pusseserė.

Moteris pasakoja, kad Krasnojarsko krašte nutiko baisi istorija. Pusseserė gulėjo vadinamojoje ligoninėje, atvykęs žmogus surinko vaikus ir vežė juos sudeginti, o ji dar gyva buvusi. Vežimą sutiko iš miško grįžtantis jos tėvas ir išsiaiškino, kad jame yra ir jo duktė – gyva. Kai artimieji vėliau papasakojus šią istoriją amerikiečiams, šie sunkiai patikėjo siaubingu įvykiu.

„ Ačiū Dievui, kad jaunimas važiuoja, kapus tvarko. Tai nuostabu“, – sako V. Morkūnas.

Masiniai trėmimai

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Sovietų Sąjungos valdžia siekė visus jai nepatinkančius asmenis padaryti nekenksmingus. Buvo suplanuota vienu metu suimti tūkstančius žmonių.

Pasirengimas vyko pagal NKVD direktyvas. 1941 metų balandžio 25 dieną visose apskrityse gautas LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptas įsakymas: nurodoma organizuoti tikslią antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento apskaitą. 1941 metų gegužės 19 dieną parengta SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo direktyva „Dėl kenksmingo antisovietinio ir socialiai pavojingo elemento ištrėmimo iš trijų Pabaltijo respublikų“. Birželio 10-ąją trėmimams pritarė marionetinė LSSR liaudies komisarų taryba. Pasak D. Pilkausko, iš Lietuvos planuota išvežti 21 214 asmenų: 13 716 į tremtį ir 7 498 į lagerius. Trėmimai visoje šalyje prasidėjo birželio 14-ąją. Muziejininkas pasakoja, kad suimtieji vežimais arba mašinomis buvo vežami į Panevėžio geležinkelio stotį. Tam pasitelkta daug pareigūnų ir vadinamojo partinio aktyvo.

Karininkas J. Rinkevičius su šeima buvo ištremti ir atskirti.

Pasirengti išvykti nežinia kur ir nežinia kuriam laikui likdavo vos pusvalandis, rečiau – valanda ar dvi. Kai kurie žmonės galėjo pasiimti dalį turto, o kiti buvo išvežti kaip stovi. Suimami visi: seneliai, kūdikiai, nėščios moterys, ligoniai. Tremtiniai buvo suvaryti į prekinius (gyvulinius) vagonus. Jie gabenti ypač sunkiomis sąlygomis.

Pasak D. Pilkausko, tremtiniai gabenami į tolimiausius SSRS rajonus. Dauguma pateko į Altajaus kraštą, o nemažai – į Novosibirsko sritį. Nemažai tremtinių vyrų atskirti nuo šeimų ir išgabenti į lagerius Komijos ASSR. Iš Lietuvos buvo ištremta 17 485 asmenys, iš jų 603 asmenys – iš Panevėžio apskrities.

Iš Panevėžio apskrities ištremti 526 asmenys, suimti 77 asmenys. Labiausiai nukentėjo mokytojai, kariškiai, buvę policininkai. Tarp suimtų žymiausių panevėžiečių buvo pulkininkas Vaclovas Žadeika.

Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko vadas Panevėžio mieste. Pulkininkas buvo suimtas Varėnos poligone ir pateko į Norilsko lagerius, mirė 1943-iųjų vasarą. Suimtas ir Panevėžyje dislokuoto artilerijos pulko vadas pulkininkas Alfonsas Šklėrius. Jis buvo žinomas ir kaip dailininkas, piešęs nuostabius gamtos vaizdus. Vadas pateko į Norilsko lagerius prie Lamos ežero, taip pat mirė 1943-iųjų vasarą.

1941 metų birželį suimtas ir pirmasis Panevėžio milicijos vadas Vladas Zalatorius, buvęs šaulys, savanoris. Jis mirė Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje po kelių mėnesių.

Represijų auka tapo ir 1929–1939 metais buvęs Panevėžio miesto policijos nuovados viršininkas Juozas Lukšionis, Nepriklausomybės kovų dalyvis, apdovanotas Vyčio kryžiumi. Jis kalėjo Rešiotų lageryje kartu su buvusiu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu.

Pasak D. Pilkausko, stalininis teroras neaplenkė buvusių Panevėžio miesto kriminalinės policijos viršininkų. Benediktas Zabarauskas 1942 metų rugsėjį nuteistas sušaudyti. Juozas Vaitkevičius mirė sovietiniuose lageriuose. Tarp ištremtųjų buvo daug žinomų Panevėžio kariškių, pedagogų, prekybininkų, kitų profesijų žmonių. Sklido bauginantys gandai apie naujus trėmimus, tačiau maždaug po savaitės prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas.

Nukentėjo ir prieš birželį

Dar iki birželio netrūko skaudžių įvykių. 1941 metų vasarį suimtas kunigas Vladas Didžiokas, apkaltintas antisovietine propaganda. Jo „nusikaltimas“ – per Vėlines pasakė pamokslą ir kvietė būti vertiems tų, kurie žuvo už Lietuvos laisvę.

Pasak D. Pilkausko, vasario 16-ąją per pamokslą ragino mylėti savo Tėvynę, priklausė pogrindinei organizacijai – Lietuvos gelbėjimo komitetui. Kartu suimta dar 17 žmonių, tarp jų buvo moksleivių ir darbininkų. Jie uždaryti į Panevėžio kalėjimą. Iki karo pradžios jiems nebuvo sudarytos bylos.

Rinkevičių šeimos namas Klaipėdos gatvėje.

Kunigui buvo prikišamas ir vadovavimas angelaičių organizacijai. Muziejininko teigimu, ji vadinta fašistine, nors jai priklausė vaikai iki 12 metų. Kunigas ir kalėjime kaltintas antisovietine veikla už tai, kad garsiai meldėsi. Prasidėjus karui, visi suimtieji išgabenti iš Panevėžio kalėjimo. Iš pradžių jie pateko į Orenburgo srities, o vėliau – į Kazachijos lagerius.

Kunigas nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 metams tremties. Jis žuvo sovietiniuose lageriuose. Nemažai kitų suimtųjų taip pat mirė nuo bado ir nepakeliamų lagerio sąlygų. 1944 metais Kazachijos lageryje mirė Antanas Grabažis, buvęs Panevėžio kalėjimo buhalteris. Po metų lageryje mirė ir jo sūnus, Panevėžio vyrų gimnazijos moksleivis Vytautas Grabažis. Tėvas buvo suimtas dėl sūnaus veiklos.

Neįtiko valdžiai

Istorikas Martynas Teresas yra skelbęs, kad 1940 metais Lietuvoje sudarius „liaudies vyriausybę“, buvo pradėta vykdyti Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos reforma. Buvo speciali komisija, turėjusi nustatyti, ar lietuviai karininkai tinkami tarnauti Raudonojoje armijoje.

Daugiau nei 400 karininkų buvo netinkami arba politiškai nepatikimi, o tarp jų ir Nepriklausomybės kovų dalyvis majoras Juozas Rinkevičius. Istorikas yra skelbęs, kad prieš karą karininkas buvo 4-ojo pėstininkų pulko antrojo bataliono vadu. Pasikeitus valdžiai 1940 metais jis buvo atleistas iš kariuomenės. Vėliau jis dirbo Panevėžio 2-osios amatų mokyklos buhalteriu. 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjus masiniams trėmimams, suimta visa šeima. Karininkas atsidūrė Krasnojarsko krašte Rešiotuose, o jo šeima – Altajaus krašte Pesjankoje, vėliau perkelti į Jakutiją. J. Rinkevičius 1945 metais lageryje žuvo. Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas unikalus 1944 metais rašytas jo laiškas motinai Julijai Rinkevičienei. Trūkstat popieriaus, jis parašytas ant beržo tošies. Toks eksponatas Panevėžio muziejuje – vienintelis. Sūnus muziejui dovanojo ir kitų tėvui priklausiusių daiktų.

Laiške ant beržo tošies karininkas mamai rašo, kad jo žmona ir abu sūnūs gyvena Jakutijos ASSR prie Trofimovo žuvies gamyklos. Vaikai gaudė žuvį, o žmona dirbo tinklų dirbtuvėse. Jis rašė gavęs nuo jų pirmąjį laišką.

„Giriasi, kad gyvena labai gerai, tik klimatinės sąlygos nepalankios. Jie netgi siuntinius man išsiuntė, bet kol kas aš dar negavau. Jų drabužiai jau susidėvėjo. Kaip Jūs gyvenate?“ – rašoma laiške, tiesa, rusų kalba.

J. Rinkevičius prašo siuntinio su valgomais produktais, keleto spalvotų cheminių pieštukų ir popieriaus. Laikraštinį popierių prašo dažniau siųsti banderole. Taip pat prašo šiltų apatinių. Vyras neatmeta galimybės, kad mamos gali jau ir nebebūti. Tad gyvenančiųjų name prašoma laišką perduoti jo minimiems asmenims. Jis taip pat teiravosi, kur brolis ar seserys.

Į UNESCO registrą

Unikalūs laiškai ant beržo tošies liudija skaudžią mūsų tautos istoriją. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija skelbia, kad į tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“ pateikta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941–1965 m.“ Ją parengė darbo grupė, sudaryta iš Baltijos šalių UNESCO komisijų atstovų, nacionalinių komitetų „Pasaulio atmintis“ narių, minėtus laiškus ant beržo tošies saugančių atminties institucijų atstovai.

Karininko laiškas, rašytas tremtyje ant beržo tošies, saugomas ir Panevėžyje.

Pagrindiniai darbo grupės dalyviai iš Lietuvos buvo Genocido aukų muziejaus istorikai.

Pateiktoje kolekcijoje 102 dokumentai ant beržo tošies – laiškai iš tremties, atminimų albumėliai, atvirukai – šiuo metu saugomi 21 atminties institucijoje. Skelbiama, kad Lietuvoje šį ypatingą paveldą saugo Genocido aukų muziejus Vilniuje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, Panevėžio kraštotyros muziejus, S. Nėries memorialinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Ar ši kolekcija bus įtraukta į tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“, paaiškės kitais metais.

Šiuo metu tarptautiniame UNESCO registre „Pasaulio atmintis“ iš viso yra 348 dokumentinio paveldo objektai: kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, viduramžių laikotarpio rankraščiai apie mediciną ir vaistus, Sueco kanalo statybos dokumentai, Nobelio šeimos archyvas. Įrašytos ir dvi su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: „Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan“, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.

Linas JOCIUS

G. Leikos nuotr.