Sovietmetis nenuslopino žmonių noro priešintis ir skleisti žinią apie išsivadavimą. Net ir rizikuodami gyvybe jie pogrindyje spausdino nelegaliomis laikytas knygas, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo ir vienuolės.
Vienuolė iš tų laikų tebeturi namuose spausdinimo mašinėlę, popieriaus ritinį – visa tai naudota pogrindinei literatūrai spausdinti.
Vilniaus universiteto istorikė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Monika Kareniauskaitė tvirtina, kad sovietmečiu vienuolės itin daug prisidėjo prie pogrindinės veiklos.
„Galima sakyti, kad vienuolės sudarė vieną didžiausių savilaidos daugintojų ir platintojų tinklų Lietuvoje. Be abejo, bendradarbiavo dauginant, platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kartais šiek tiek redaguodavo tekstus arba padėdavo redaguoti, bet dažniausiai atliko tą juodą darbą – labai svarbų, bet ne tą kūrybinį“, – „Sekundei“ sakė istorikė.
Jos teigimu, seserys vienuolės vien tik „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ neapsiribojo. Buvo ir kitų periodinių leidinių, pavyzdžiui, „Aušra“. Pasak M. Kareniauskaitės, kunigo Prano Račiūno duomenimis, seserys vienuolės per visą sovietmetį parengė ir išleido daugiau nei 2 000 pavadinimų knygų. Tai buvo ir vertimai iš kitų kalbų, ir įvairūs leidiniai.
Istorikė M. Kareniauskaitė sako, kad moterų vienuolių pogrindinės veiklos reikšmė yra didžiulė.
Vilniaus universiteto istorikė pasakojo, kad tik knygomis vienuolės neapsiribojo. Buvo ir kitų neginkluotos rezistencijos kovos formų. Viena iš jų – dalyvauti suimtų ir teisiamų disidentų teismuose, be to, buvo rengiami protesto dokumentai, protesto laiškai įvairioms sovietinės valdžios struktūroms, užsienio lyderiams, žmogaus teisių gynimo organizacijoms ir pan.
Dar vienas vienuolių pogrindinės veiklos aspektas buvo katechizacija ir darbas su jaunimu. Pasak M. Kareniauskaitės, čia turbūt svarbiausią darbą atliko 1969 metais seserų eucharistiečių įkurtas judėjimas „Eucharistijos bičiuliai“.
Istorikės teigimu, jos buvo vienos iš nuveikusių didelį darbą iniciatorių. Dirbta su jaunimu, užsiimta religine edukacija, sklaida ir kitais dalykais. Seserys organizuodavo nelegalias piligrimines keliones, pavyzdžiui, į Šiluvą, Kryžių kalną. Jas sovietinės valdžios atstovai visokiais būdais stengdavosi sustabdyti.
„Seserų vienuolių veiklos reikšmė visokeriopa – tiek religinė sklaida, tiek alternatyvos sovietinei viešajai erdvei formavimas“, – sako M. Kareniauskaitė.
Panevėžys gana aktyvus
Kol kas negalima tiksliai pasakyti, kiek vienuolių buvo įsitraukusių į pogrindinę veiklą, tačiau tam tikrų duomenų randama KGB dokumentuose. Šioje srityje, pasak M. Kareniauskaitės, daug nuveikė istorikas Arūnas Streikus.
Devintojo dešimtmečio KGB duomenimis, Vilniuje veikė maždaug 390 vienuolių, Kaune – 350, Panevėžyje – 70. Į KGB akiratį iš viso buvo patekę 979 asmenys.
„Vadinasi, apie tūkstantį žmonių galėjo dalyvauti pogrindinėje veikloje. Žinoma, tuos duomenis reikėtų tikslinti“, – paaiškino istorikė.
Tiesa, koks procentas visų vienuolių galėjo užsiimti pogrindine veikla, sunku pasakyti. Kaip teigė specialistė, jai tokių duomenų nepavyko rasti. Sovietmečiu vienuolystė buvo uždrausta, tad ir suskaičiuoti nėra taip paprasta.
M. Kareniauskaitės tvirtinimu, Panevėžys, remiantis KGB duomenimis, visos Lietuvos mastu buvo trečias pagal vienuolių, įsitraukusių į pogrindinę veiklą, skaičių. Be to, miestas buvo gana svarbi „Eucharistijos bičiulių“ susitikimų vieta.
Panevėžyje veikė dvi grupelės: viena prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, kita – prie katedros. Be to, panevėžietė Ona Pranskūnaitė sovietmečiu oficialiai dirbo Linų fabrike, tačiau slapčia buvo vienuolė. Savo bute ji buvo įrengusi pogrindžio literatūros spaustuvę ir dėl to vėliau nukentėjo.
Pogrindinė veikla buvo labai pavojinga. Pasak M. Kareniauskaitės, daugelis vienuolių savo atsiminimuose pabrėžia, kad buvo atvejų, kai saugumas nesusekdavo ir pavykdavo slapčia išlaikyti tinklą. Įtakos turėjo ir tai, kad jų veikla buvo mažiau pastebima nei dvasininkų.
Istorikės manymu, vienuolės buvo neblogai išmokusios konspiracijos. Tačiau susekus grėsė ir tardymai, ir baudžiamoji atsakomybė. Tad būta ir teismų, ir įkalinimų.
„Jeigu būtų pavykę susekti ir jeigu būtų buvę užtektinai įrodymų, kiekvienai už tą veiklą būtų grėsusi baudžiamoji byla. Tiesiog ne visos buvo susektos“, – sako M. Kareniauskaitė
Kalėdama Uljanovske O. Pranskūnaitė sunkiai dirbo odos perdirbimo fabrike – nuotrauka mena tuos laikus.
Ištremta vos penkiolikos
Panevėžyje gyvenanti vienuolė Ona Pranskūnaitė puikiai pamena, kaip sovietmečiu tekdavo saugotis, slapta dirbti ir ne kartą nukentėti už ryžtą puoselėti laisvą mintį, religiją.
Panevėžietė pasakoja, kad pirmą kartą buvo suimta 1950-aisiais, tada jai buvo vos penkiolika. Valdžiai nepatiko rasti pašiepiantys valdžią, kolūkius eilėraštukai. Nukentėjo ir vienuolės sesuo.
Pabuvusi porą mėnesių Panevėžio kalėjime, O. Pranskūnaitė buvo išvežta į Šiaulius. Ten vyko ir teismas. Penkiolikametė nuteista dešimčiai metų ir išvežta į mažamečių koloniją Rusijoje.
Moteris pamena, kad teko dirbti miškuose. Toje vietovėje prieš tai mirė daug žmonių, tad aplink boluodavo daug kaulų. Vienuolė pasakoja juos laidodavusi, spausdavusi, kur galėjusi, į žemę.
Ji pamena kad vienoje vietoje rado ir palaikus.
„Stovėjau ir galvojau: mirę lėta mirtimi nuo bado, šalčio. Niekas jiems neuždegė žvakutės, niekas nenušluostė ištryškusios paskutinės ašaros“, – ir po tiek metų vienuolę sugraudina paauglystėje regėti šiurpūs vaizdai.
Įsitraukė į pogrindinę veiklą
Mirus Stalinui, O. Pranskūnaitei nebereikėjo kalėti dešimtmetį – kolonijoje išbuvo apie ketverius metus. Grįžus į tėviškę po metų mirė tėtis, o religinga mergina tapo vienuole, įsidarbino Linų fabrike.
Kelias pogrindinės spaudos link driekėsi pamažu. O. Pranskūnaitė pasakoja labai mėgusi įrišti knygas, tačiau nemokėjusi tinkamai to daryti. Tad pasimokyti nuvažiavo pas vieną seserį vienuolę į Ramygalą. Vėliau susipažino su buvusiu Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, kitais asmenimis ir pamažu įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Iš pradžių, pasak „Sekundės“ pašnekovės, pačios vienuolės rašydavo knygeles – įvairius pamąstymus, pasakojimus apie šventųjų gyvenimą ir panašiai. Užsienio leidinių tuo laiku beveik nebuvo. Jų pradėta gauti ir perrašinėti kiek vėliau. Aštuntajame dešimtmetyje pradėta spausdinti ir platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.
„Buvo pavojinga, bet mes norėjome, buvome ryžtingi“, – sako O. Pranskūnaitė.
Tiesa, pavojingo darbo ėmėsi toli gražu ne visi kunigai ir ne visos vienuolės. Pasak jos, daug kunigų nebuvo linkę tuo užsiimti.
Net ir tie, kurie turėjo spausdinimo mašinėlę, kartais bijodavo ja net skelbimą išspausdinti – rašydavo ranka, kad saugumas netampytų. Su pogrindine spauda buvo susijusios ir įvairių kongregacijų seserys – jei nespausdindavo, tai platindavo, parūpindavo reikalingų spausdinti medžiagų, spausdinimo mašinėlių. Kartą net gavo visą vagoną popieriaus.
O. Pranskūnaitė (viduryje) su tėvais ir seserimi – tėvai mokėjo kalbų, buvo išvykę užsidirbti į Argentiną.
Nesigaili įsitraukusi
Dirbdama Linų fabrike vienuolė gavo butą ir iki šiol jame tebegyvena. Šio dviejų kambarių buto sienos regėjo pogrindinės veiklos darbus, matė saugumo darbuotojų vizitus ir kratas.
Antrą kartą O. Pranskūnaitė suimta aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Jos bute saugumas rado spausdinimo mašinėlių, daug knygų, popieriaus, specialių miltelių, bet nepavyko nustatyti, iš kur visa tai ir kas dar padeda.
O. Pranskūnaitei kaimynai pasakojo, kad saugumas net buto grindis plėšė, norėdamas rasti paslėptų nelegalių dalykų. Kronikos jie bute neaptiko, ir vienuolė greitai buvo paleista – tikriausiai buvo tikėtasi susekti pagalbininkus. Tai nepavykus, O. Pranskūnaitę po poros mėnesių areštavo.
Jos teigimu, suimtas nenuslėpsi, su kuo dažniausiai šnekėdavaisi: nors ir labai saugodavaisi, viskas buvo kuo smulkiausiai užfiksuota. Ant popieriaus lieka pirštų atspaudai, savo atsekamą žymę palieka ir kopijavimo aparatas, spausdinimo mašinėlė.
Tą pačią dieną, kaip ir O. Pranskūnaitės bute, kratas darė ir pas du vilniečius – Vladą Lapienį ir Joną Kastytį Matulionį, pastarasis tuo metu dar nebuvo kunigas. Visus tris tą pačią dieną ir teisė.
Moteris pasakoja gavusi dvejus metus kalėti bendrojo režimo lageryje. Iš pradžių kalėjo Čiuvašijoje, Kozlovkoje, vėliau – Uljanovske, V. Lenino gimtinėje.
Lageryje labai suprastėjo sveikata – atsivėrė žaizdos, dėl niežėjimo negalėjo miegoti. Pasak O. Pranskūnaitės, medikė pasakė, kad tai ne niežai, kaip bandė teigti valdžia, o apšvitinimas, tik nebuvo aišku, kokiais spinduliais. Jos manymu, apšvitino dar Vilniuje būnant kameroje.
Sveikatai kiek pagerėjus, kalėjo Uljanovske ir dirbo odos perdirbimo fabrike. Darbo sąlygos buvo itin sunkios.
Garbaus amžiaus moteris aktyviai domisi įvairiais dalykais, rašo eilėraščius ir juos pati įriša į knygą.
Į Panevėžį grįžo apie 1979 metus. Vienuolė pamena, kad saugumas siūlė grįžti į Linų fabriką, tačiau ji nesutiko – per daug paprasta būtų buvę sekti. Įsidarbino „Metaliste“ – ten, kur buvo daug triukšmo.
Aktyviai pogrindinėje veikloje tuomet, jos teigimu, nebedalyvavusi – buvo per daug pavojinga. Nepaisant to, saugumo dėmesio netrūko. Panevėžietė pamena, kad kartą iš darbo spintelės dingo buto raktai. Paskutinį kartą krata jos namuose daryta 1984 metais. Sekama buvo praktiškai iki nepriklausomybės.
„Nesigailiu. Be galo prasmingai gyvenimas praėjo, be galo įdomiai“, – nors teko kalėti, lageriuose paaukoti sveikatą, sako jau garbaus amžiaus sulaukusi O. Pranskūnaitė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
