Lietuva gali didžiuotis ne tik rezistencine kova, bet ir pogrindiniais leidiniais. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ mūsų šalyje buvo leidžiama slaptai, o kituose kraštuose – tomais, viešai ir keliomis kalbomis. Netoli Panevėžio privačiame name įkurtoje ekspozicijoje galima išvysti, koks nelengvas tai buvo darbas.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams antrą kartą užėmus Lietuvą, buvo persekiojama ir Katalikų bažnyčia. Okupuotoje Lietuvoje persekiojamai Bažnyčiai ir tikintiesiems remti JAV buvo įsteigta lietuvių kunigų korporacija – Lietuvių katalikų religinė šalpa. Jos nariu buvo kunigas Kazimieras Kuzminskas, kurio tėviškė Panevėžio rajono Baluškių kaime. Jis pradėjo organizuoti LKRŠ rėmėjus – pasauliečius.
Steigiamasis susirinkimas įvyko 1972 metų balandį Čikagoje. Išrinkta valdyba, o pirmininku tapo K. Kuzminskas. Praslinkus vos keletui mėnesių po organizacijos įsteigimo, iš Lietuvos gautas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, rodęs, kad tauta nepasiduoda ir kovoja. JAV buvo nutarta kroniką dauginti iki 1 000 egzempliorių ir siuntinėti po visą pasaulį, kur tik yra lietuvių kolonijų. 1973 metų spalį, jau turint šešis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius, nuspręsta pradėti Kronikos knygų leidimą, o ši organizacija vėliau pavadinta Lietuvos kronikos sąjunga.
Būtent K. Kuzminsko gimtinėje įsteigta šiai Kronikai skirta ekspozicija. Ji įrengta privačiame name. Kunigo dukterėčia, brolio dukra, Laima Janiūnienė pasakoja, kad iš sodybos buvo nieko nelikę. Po melioracijos viskas išgriauta, likę tik du ąžuolai ir žmogaus didumo varnalėšos. Jos teigimu, norėjosi atkurti pastatą toje pačioje vietoje. Buvęs tarsi ir tam tikras kraujo šauksmas.
„Nei kelio, nei elektros nebuvo. Tačiau buvo tarsi nurodymas iš aukščiau, kad reikia kažką daryti“, – apie tėvo gimtinės atstatymo darbus „Sekundei“ pasakojo moteris, ji abejoja, ar dabar tam taip pat ryžtųsi.
Ekspozicijoje Baluškiuose galima išvysti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ kelią užsienyje. U. Mikaliūno nuotr.
Pamiškėje atstatytoje sodyboje eksponuojami jos dėdės kunigo Kazimiero Kuzminsko iš JAV parsivežti dokumentai, eksponatai, viskas tvarkoma savomis jėgomis. Kunigas į Lietuvą grįžo jau garbaus amžiaus 1993 metais ir apsigyveno pas monsinjorą Alfonsą Svarinską.
Atstačius namą, muziejus atidarytas 1995 metais. Pasak moters, dėdė grįžo į Lietuvą ir jautė tarsi privalantis parvežti dokumentus, įrodymus, ką veikė žmonės. Juk knygas leido, joms aukojo, pinigus rinko daug žmonių.
L. Janiūnienė pasakoja, kad Kronika buvo leidžiama neturint pakankamai lėšų, nebuvo galima išsinuomoti patalpų redakcijai, nebuvo ir iš ko mokėti žmonėms, rengusiems knygas spaudai. Tad visi, padėję leisti šias knygas, dirbo nemokamai, kupini patriotizmo ir meilės savo šaliai. Visi glaudėsi kunigo K. Kuzminsko bute.
Siūlė Nobelio premijai
Knygoms leisti dideliais tiražais ir joms išsiuntinėti reikėjo daug lėšų, tad visame pasaulyje pasklidusiose lietuvių kolonijose prašyta lietuvių aukų. K. Kuzminskas ne kartą lankėsi įvairiuose žemynuose esančiose lietuvių kolonijose.
Pasakojama, kad lankydamasis Kanados ir Amerikos lietuvių kolonijose kunigas buvo įsigijęs mėnesinį autobuso bilietą, kad būtų pigiau, ir važinėjo iš vienos kolonijos į kitą. Surinkęs lietuvius vienoje šeimoje ar salėje, pasakojo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, jos reikšmę tautai kovojant už laisvę, prašė aukų leidybai. Taip pat daug kalbėdavo per radiją. Atliktas darbas buvo milžiniškas.
Siekiant, kad apie Lietuvos Katalikų bažnyčios padėtį pasklistų platesnė žinia, Kronika buvo verčiama į kitas kalbas. Kunigo Konstantino Gulbino pastangomis išversta į vokiečių kalbą, monsinjoro Vincento Mincevičiaus – į italų. Kronika taip pat išversta į ispanų ir anglų kalbas. Pasak L. Janiūnienės, versta ir į prancūzų kalbą, tačiau šia kalba Kronika taip ir nebuvo išleista.
Baluškiuose saugomi asmeniniai kunigo K. Kuzminsko daiktai.
Visi išleisti tomai sudaro daugiau nei 8 000 puslapių, o tiražas – 75 000 knygų. Knygos užsienio kalba buvo siunčiamos į įvairiausias pasaulio valstybes: anglų kalba – į 72, ispanų – 24. Jos siųstos į įvairių aukštųjų mokyklų bibliotekas, radijo ir televizijos stotis, katalikų vyskupams ir vienuolynams, valdžios pareigūnams, parlamentarams ir užsienio diplomatams. Skaičiuojama, kad už išsiųstas knygas gauta daugiau nei 800 padėkos laiškų. Nuopelnai neabejotini. Kronika išgarsino Lietuvą, padėjo nutiesti kelią į Nepriklausomybę. Pasak kunigo dukterėčios, už nuopelnus Kronikos leidėjai 1995 metais buvo pristatyti Nobelio premijai gauti. Rekomendacijas pasirašė Nobelio premijų laureatai rašytojas Česlovas Milošas, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama.
Daug ko atsisakė
Ekspozicijoje galima išvysti ir pačias Kronikos brošiūras, ir išleistas knygas, ir aukų rinkimo dokumentus, nuotraukas, padėkas, kitus dokumentus. Čia gausu ir nuotraukų, iliustruojančių kunigo gyvenimo momentus, jo asmeninių daiktų, knygų. Atidarant ekspoziciją dalyvavo apie porą šimtų žmonių. Iš pradžių, pasak L. Janiūnienės, sulaukdavo nemažai lankytojų. Tuomet ir informacijos gal buvo daugiau. Dabar dėmesys prislopęs, tačiau vis dar atvyksta žmonių, norinčių išvysti ekspoziciją. Norintieji tai padaryti turėtų iš anksto tartis su šeimininkais – Laima ir Jonu Janiūnais, jie viską parodys.
Prieš karą K. Kuzminskas buvo Leliūnų, Krinčino, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijų vikaras, Surdegio parapijos klebonas. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, kunigas nebuvo ištremtas. Jis yra teigęs, kad ir pats nežinantis kodėl – greičiausiai dar nebuvęs sąrašuose.
Baluškiuose, kunigo K. Kuzminsko gimtinėje, eksponuojami kunigo iš JAV parsivežti dokumentai, iliustruojantys daugelio žmonių darbą.
Tačiau aktyvus dvasininkas jautė, kad sugrįžus okupantams nebus pagailėta ir jo. Tad 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Ten apsigyveno pas dvasininkus, o vėliau studijavo Austrijoje. Į JAV persikėlė 1960 metais, o po penkerių metų įsikūrė Čikagoje.
Į Lietuvą dvasininkas grįžo 1993 metais jau būdamas 87-erių. Prezidentas Valdas Adamkus jį apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Kunigas mirė 1999 metais, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pragyvenęs šešerius metus. Palaidotas Naujamiesčio bažnyčios šventoriuje.
K. Kuzminskas gimė penkių vaikų šeimoje – buvo dvi seserys ir trys broliai. L. Janiūnienė pasakoja, kad dėdė rašydavo jos tėčiui, tetoms. Jo balsą artimieji girdėdavo slapta klausydamiesi „Amerikos balso“.
Ji pati aktyviau su dėde pradėjo susirašinėti Sąjūdžio laikais. Turėti giminaitį užsienyje sovietmečiu buvo ganėtinai pavojinga. Ypač užsiimantį tokia veikla, tačiau L. Janiūnienė teigė bent pati nepatyrusi kokių nors bėdų. Tačiau brolis, kunigo krikšto sūnus, buvo svarstomas.
„Gaudavo lakoniškus laiškus – gyvenu gerai, dirbu savo darbą“, – ji sako, kad dėdė jautė, jog artimiesiems išsamesnės žinios apie jo gyvenimą galėjo pakenkti.
Moters teigimu, K. Kuzminskas jautė, kad gali būti sekamas. Taip pat baiminosi, kad dėl jo veiklos saugumas neskriaustų ir nepersekiotų Lietuvoje likusių artimųjų. Pasak L. Janiūnienės, tai buvo jo tikslas, jo darbas, tik tuo ir gyveno.
„Buvo absoliutus asketas. Daug ko atsisakydavo vardan savo darbo. Tai, ką turėjo, atidavė savo veiklai“, – L. Janiūnienė sako, kad daugeliui tokį pasišventimą net buvo sunku suprasti.
Kunigo K. Kuzminsko (centre) ir kitų žmonių veikla sovietmečiu leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ buvo neįkainojama.
Kunigo dukterėčia pasakoja, kad laikas nepriklausomoje Lietuvoje dėdei buvo tarsi dovana – po tiek metų darbo išvysti rezultatą. Jis čia gerai praleido likusius gyvenimo metus, buvo globojamas, turėjo su kuo pasikalbėti apie nuveiktus darbus. Tiesa, atvykus būta ir nusivylimo, jos manymu, tai suprantama, nes, kaip ir kiekvienas, turbūt ne taip įsivaizdavo gimtąją šalį.
„Lietuva buvo brangi, kad ir paklydusi“, – sako ji.
L. Janiūnienė pasakoja, kad dėdė nieko iš giminaičių nereikalavo, buvo labai tolerantiškas. Jos manymu, tokio žmogaus turėjimo giminėje reikšmė greičiausiai atsiskleis ateityje, kai viskas susidėlios į vietas. Moters įsitikinimu, tokie darbai nepamirštami.
„Buvo iš tų žmonių, kurie savo darbui, idėjai ir šaliai atidavė visą save. Jis buvo vertybė ir mums“, – įsitikinusi L. Janiūnienė.
Daiva SAVICKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
