Į Panevėžio rajone esantį Smilgių miestelį užsukti kviečia ne tik vėjyje banguojančios smilgos ar žalumoje paskendusi etnografinė sodyba, bet ir unikalios bažnyčios bokštai.
Šv. Jurgio parapijos bažnyčia smilgiečiams nuo seno svarbi ne tik kaip maldos vieta, bet ir kaip lietuvybės puoselėjimo namai. O garsioji bažnyčios varpinė, kuri buvo pastatyta per vieną naktį, tarnavo kaip lietuviškų knygų slėptuvė. U. Mikaliūno nuotr.
Smilgiais pavadintų gyvenviečių Lietuvoje ne viena, tačiau miestelis, esantis Panevėžio rajone, išsiskiria savo maldos namais, senomis kapinėmis ir etnografine sodyba-muziejumi. Miestelio vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XVI amžiaus antroje pusėje, o 1661 metais šioje vietovėje pastatyta medinė Šv. Jurgio bažnyčia. Iš pradžių gyventojų būta nedaug – 1764 m. Smilgiuose buvo vos 15 sodybų, o jose – 120 žmonių. Šiuo metu miestelyje yra 490 gyventojų.
Į Smilgius atvykstančiuosius dažniausiai pasitinka ir su miestelio istorija noriai supažindina Smilgių bendruomenės centro „Bitė“ pirmininkė bei kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė.
Moteris kilusi iš Joniškėlio, Pasvalio rajono, vėliau dešimt metų gyveno Vilniuje, kol į Smilgius atginė meilė. L. Narkevičienė juokauja kurį laiką gyvenusi noru grįžti į sostinę, bet dabar ji savo gyvenimo kitur nei Smilgių miestelyje neįsivaizduoja.
Smilgių bendruomenės centro „Bitė“ pirmininkė ir kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė savo gyvenimo kitame Lietuvos krašte, o ne Smilgiuose, jau nebeįsivaizduoja. U. Mikaliūno nuotr.
„Pamenu, kai įsikūriau Smilgiuose, čia gyveno beveik 700 žmonių. Manau, kad gyventojų mažėjimas nėra tik Smilgių, bet visos Lietuvos problema“, – prieš pradėdama supažindinti su Smilgiais sakė bendruomenės centro pirmininkė.
Vasaros dienomis šis Panevėžio rajono miestelis atrodo ramus, nes dauguma vietinių pluša netoli esančiuose ūkiuose, tik mažuma jų vyksta darbuotis į netoliese esančius didesnius miestus. Smilgiečių kasdienį gyvenimą praskaidrina miestelyje nuo 1957 metų veikiantis kultūros centras.
Jo veikla prasidėjo miestelio centrinėje aikštėje jaunimo organizacijos „Pavasaris“ iniciatyva pastatytame moliniame dviejų aukštų baltai dažytame pastate. Jau šeštajame dešimtmetyje kultūros namai garsėjo ne tik rajone, bet ir šalyje.
1965 metais kultūros namų pastato būklei tapus avarinei, kultūrinė veikla persikėlė į Sujetų kaimą. Vėliau po įvairių kultūros centro pertvarkų 1991 metais, rajono valdžios sprendimu, kultūros namams buvo nupirktas anksčiau privatizuotas kolūkio pirties pastatas. L. Narkevičienė juokauja, kad tai turbūt vienintelis kultūros centras, turintis savo pirtelę, į kurią kas savaitę mielai renkasi vietos gyventojai.
Smilgių kultūros centras garsėja savo kolektyvais, o jų – net trylika. Du iš jų – jaunimo liaudiškos muzikos kapela „Smilgenė“ bei Sujetų ir Perekšlių kaimų vaikų pučiamųjų orkestras „Saulutė“ – yra laimėję „Aukso paukštę“. Be minėtų, kultūros centre veikia pradedančiųjų, jaunių ir jaunimo šokių kolektyvai, vyresniųjų šokių kolektyvas „Smilgė“, liaudiškos muzikos kapelos „Atžalynas“ ir „Aušrinė“, folkloro ansamblis „Ulyčia“. Čia taip pat rūpinamasi ir jaunųjų neformaliuoju užimtumu, todėl veikia linijinių šokių, gitaristų ir kiti būreliai.
Etnografinė sodyba sukurta
Vos pasukus Smilgių etnografinės sodybos-muziejaus link pasitinka akį džiuginanti žaluma ir medinės skulptūros, vaizduojančios kartų susitikimą. U. Mikaliūno nuotr.
1979 metų vasarą atidaryta etnografinė sodyba yra puikiausia vieta norintiesiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir išgirsti Smilgių krašto istoriją. Ši sodyba-muziejus buvo kuriamas net trejus metus, kol galiausiai duris atvėrė lankytojams.
Iš pradžių sodyboje siekta įsteigti garbės kampelį, kuriame būtų visų pasižymėjusių krašto žmonių nuotraukos. L. Narkevičienė pasakoja, kad daugelis mano, jog ši sodyba yra unikali, lyg buvusi nuo senų laikų. Tačiau joje esantys pastatai suvežti iš įvairių Panevėžio krašto vietų ir pastatyti A. Dirsės sode, kuriame nebūta statinių. Tik obelys etnografinės sodybos-muziejaus žemėje savo šaknis yra įleidusios nuo senų laikų.
Į sodą iš Smilgių vienkiemio pirmiausia buvo atkelta E. Špokauskienės gryčia, vykstant melioracijai ją buvo ketinama nugriauti. Etnografinę sodybą sudaro 6 pastatai: gryčia, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis, yra koplytstulpis. Skirtingai nei daugelis objektų, pirtelė atkeliavo iš Radviliškio rajono.
Etnografinės sodybos-muziejaus ekspozicija atkuria autentišką XIX a. antros pusės vidutinio valstiečio buitį, verslus ir amatus. Išsamiausiai čia pristatomi žemdirbystės įrankiai ir padargai, kalvystės amatas. Visi eksponatai surinkti Smilgių krašto mokinių ir gyventojų. Kultūros centro direktorė neslepia, kad kai kurių eksponatų paskirtis iki šiol yra paslaptis.
Etnografinėje sodyboje nuolat vyksta įvairūs renginiai ir edukacinės programos. Jau kelerius metus žmonės supažindinami su apavo gamyba, kalvystės paslaptimis ir aukštaitiškų sodybų istorija. Viena didžiausių Smilgių švenčių yra Sekminės, jos minimos nuo 1994 metų. Čia taip pat vyksta klojimo teatro festivaliai, liaudiškų šokių šventės.
„Smilgiuose mėgsta apsilankyti latviai, nes jiems labai įdomios mūsų erdvės. Smilgių istoriją mes labai puoselėjame, ypač didžiuojamės savo etnografine sodyba, nes tai unikali erdvė. Ši sodyba vaikams gali papasakoti apie senelių ir prosenelių laikus“, – paaiškino L. Narkevičienė.
Etnografinę sodybą sudaro šeši pastatai: gryčia, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas, pirtis, yra ir koplytstulpis. Nors daugelis mano, kad šie statiniai stovi nuo seno, tačiau visi jie suvežti iš įvairių Panevėžio krašto apylinkių. U. Mikaliūno nuotr.
Maldos ir lietuvybės puoselėjimo namai
Dar viena miestelio puošmena – baroko stiliaus maldos namai. Nors medinė bažnyčia Smilgius jau puošė nuo XVII amžiaus, bet iki šių dienų išlikę maldos namai pastatyti 1764 metais. Ši vieta smilgiečiams buvo svarbi ne tik kaip maldos, bet ir kaip lietuvybės puoselėjimo namai.
Smilgių bendruomenės centro pirmininkė pasakoja, kad įėjus į bažnyčią dėmesį pirmiausia reikėtų atkreipti į altorių. XIX amžiuje viduryje vietinis meistras Jonas Balčius-Balčiauskas tris rokokinius presbiterijos altorius sujungė į vieną. Altoriuje stovi 1987 metais pastatytas kryžius, žymintis Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį.
Bažnyčios sienos statytos iš kirviu tašytų pušinių rąstų, sunertų išpjovomis, o išorėje apkaltos vertikaliomis lentomis. Medinė, jaukumu dvelkianti bažnytėlė, kurioje šiuo metu kunigauja iš Joneliškio kilęs klebonas Vilnis Viktoras Cukuras, tikrai patraukia kiekvieno apsilankiusiojo akį. Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia – vienas vertingiausių respublikinės reikšmės architektūros paminklų.
L. Narkevičienė tvirtina, kad šalia bažnyčios esanti varpinė iškilo vos per vieną naktį, nes tuo metu carinė valdžia neleido nieko statyti. Ji buvo sumontuota Valiliškiuose ir pervežta prie bažnyčios. Tam, kad ji neatrodytų nauja, tuometis kunigas liepė ją aptaškyti purvu, ir atvykęs valdžios atstovas iš Panevėžio neatpažino, jog tai ką tik iškilęs statinys. Ši XIX amžiaus pabaigą siekianti varpinė šiandien mena svarbius istorinius įvykius. Čia spaudos draudimo metais buvo įrengta lietuviškų knygų slėptuvė, nes jos sienos buvo tuščios.
Skirtingai nei daugumoje miestelių, Smilgių kapinės yra atokiau bažnyčios. 1888 metais jos buvo rekonstruotos: padidintos, apsodintos medžiais. Šioje ramybės vietoje ilsisi knygnešys Antanas Bataitis, žymaus Lietuvos skulptoriaus Bernardo Bučo tėvai ir prezidento Algirdo Brazausko pirmos žmonos Julijos seneliai.
Smilgių kraštas garsėja knygnešių veikla. Vienas žymiausių veikėjų buvo Antanas Bataitis, jam 1990 metais Smilgių parke buvo atidengtas ąžuolinis paminklas. U. Mikaliūno nuotr.
Žymių žmonių pėdsakai
L. Narkevičienė pabrėžia, kad Smilgių kraštas garsėja knygnešiais. Vienas žymiausių veikėjų buvo A. Bataitis, jam 1990 metais Smilgių parke buvo atidengtas ąžuolinis paminklas. Jo autorius yra Vytautas Kaminskas iš Bernatonių. A. Bataitis gimęs Valiliškių kaime, bežemio valstiečio šeimoje. Jo vaikystė buvusi itin sunki, jis ilgai nemokėjo rašyti, o skaityti vaiką išmokiusi motina.
1864 metais, uždraudus spaudą, A. Bataitis ėmėsi platinti lietuviškas knygas, nes matė valstiečių nepasitenkinimą. Jis turėjo įsirengęs daug slėptuvių, palaikė ryšius su gerai žinomais knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra ir kitais. O 1901 metais jo keliai susikirto ir su Gabriele Petkevičaite-Bite.
A. Bataičio šeima buvo gausi: jis turėjo keturias dukteris ir vieną sūnų, šis mirė būdamas dešimties. Kadangi knygnešys žemės neturėjo, vertėsi labai sunkiai, kol jam pagalbos ranką ištiesė G. Petkevičaitė-Bitė. Jos padedamas A. Bataitis iš valstybės gavo žemės ir paskolą statyti trobesius. Tada, pardavęs senąją molinę prie dešiniojo Kūrio upelio esančią trobą, jis su šeima persikėlė į naujuosius namus. Smilgių gimnazijoje įkurtame kraštotyros muziejuje ir šiomis dienomis stovi buvęs A. Bataičio stalas, kuriame žymusis knygnešys slėpdavo draudžiamas knygas.
G. Petkevičaitė-Bitė padėjo ir dar vienam Smilgių krašto šviesuoliui – skulptoriui Bernardui Bučui. Kadaise, kaip pats sakė, ši moteris jį „surado, atsivežė pas save, mokė ir rengė“.
B. Bučo pavardė neatsiejama nuo poetės Salomėjos Neries. Jie kurį laiką kartu gyveno ir dirbo Panevėžyje. B. Bučas, padedamas G. Petkevičaitės-Bitės, 1926 metais baigė Panevėžio gimnaziją (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Dar joje besimokydamas jis pasižymėjo kaip dailininkas ir buvo pastebėtas tuomečio piešimo mokytojo, jau žinomo skulptoriaus Juozo Zikaro. Jo paskatintas studijavo Romoje ir Briuselyje, o kurį laiką pabuvęs Lietuvoje vėl išvyko į Paryžių. B. Bučas iš akmens yra nukalęs ir savo mokytojos G. Petkevičaitės-Bitės portretą, jis yra prie J. Balčikonio gimnazijos Panevėžyje.
Kultūros centro direktorė sako, kad dažnai pamirštama paminėti, jog žymus Lietuvos dailininkas, grafikas ir knygų iliustruotojas Stasys Eidrigevičius taip pat yra kilęs iš Smilgių krašto. Jo gimtasis Mediniškių kaimas kadaise priklausė Smilgių valsčiui. Pastarąjį kartą lankydamasis Lietuvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas savo naująją knygą „Giedanti gaidžio galva“ pristatė ir Smilgių bendruomenei.
Smilgių kapinėse ilsisi knygnešys Antanas Bataitis ir žymaus Lietuvos skulptoriaus Bernardo Bučo tėvai. U. Mikaliūno nuotr.
Jubiliejiniai metai
Iki šiol Smilgiuose veikia ambulatorija, lopšelis-darželis ir mokykla, kuri šiais metais švenčia savo 210 metų sukaktį. Smilgių pradžios mokyklos įkūrimo data paminėta Vilniaus senojo universiteto dokumentuose. Tai buvo išlaikoma tėvų parapijos mokykla, kurioje mokėsi šeši mokiniai. Nuo 1822 iki 1867 metų žinių apie mokyklos veiklą nėra.
Po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, Smilgių apylinkėje veikė kelios slaptosios daraktorių mokyklos. Lietuvai tapus nepriklausoma ir 1922 m. paskelbus privalomojo pradinio mokymo įstatymą, mokinių padaugėjo, todėl pradėjo trūkti patalpų. Laikui bėgant klasių mokykloje vis daugėjo, o 1951 metais mokykla tapo vidurinė. 1953-iaisiais Smilgių vidurinė mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą. 2014 metais Smilgių vidurinė mokykla gavo gimnazijos statusą. Šiuo metu joje mokosi 230 vaikų, vietinių yra apie 100, kiti mokslo ir žinių pasisemti atvyksta iš aplinkinių kaimų.
Mokyklos istoriją mena net keturi mokytojai – Jonas Kalibatas, Milda Šleivienė, Danutė Šalkauskienė, Romualda Pociuvienė – jie Smilgiuose dirba jau per 30 metų.
Smilgių miestelis šiemet mini kelias sukaktis. 50-ąsias metines švenčia ir lopšelis-darželis, kurį lanko 46 vaikai. Jie kuria jau naują Smilgių krašto istoriją.
Būnant Smilgiuose nereikėtų pabijoti pasibelsti į vietinių duris, nes čia vis dar gyvena žmonių, kurie savo atmintyje iki šiol yra išsaugoję nemažai istorinių detalių – jų neįmanoma rasti nei knygose, nei istoriniuose dokumentuose.
Audinga SATKŪNAITĖ
U. Mikaliūno nuotr.
