Viena svarbiausių sovietų užduočių – ugdyti jaunimą. Jauną žmogų bandyta įtikinti, jog naujoji santvarka yra tobula.
Sovietinė mokykla stengėsi išugdyti paklusnų, tikintį santvarka žmogų.
Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo įvairūs pokyčiai, taip pat ir švietimo srityje. Siekta nuo mažens išugdyti paklusnią, tuometei santvarkai palankią asmenybę.
Prasidėjus okupacijai mokyklose nebeliko tikybos mokytojų, uždrausta įvairių jaunimo organizacijų veikla, dalis pedagogų atsidūrė tremtyje. Buvo perrašomi ir vadovėliai, medžiagą pateikiant taip, kaip buvo palanku tuomečiam režimui. Perrašyta ir šalies istorija.
Jauną žmogų bandyta įtikinti santvarkos tobulumu. Mokyklose buvo mokoma rusų kalbos, studijuojami partijos dokumentai, atsirado naujos Lietuvoje jaunimo organizacijos ir panašiai. Jokie vadinamieji nukrypimai nuo priimtos tvarkos nebuvo toleruojami, už tai net grėsė būti išmestam iš mokyklos ar bent jau sulaukti nemalonumų.
Didelė dalis Panevėžio pedagogų puikiai prisimena sovietinę mokyklą – tiek kaip mokiniai, tiek kaip mokytojai. Žinoma, kiekvieno prisiminimai skirtingi, nes ir situacija buvo skirtinga – vienur tvarka buvo kiek liberalesnė, kitur – daugiau ideologizuota. Daug kas priklausė ir nuo vadovybės, žmonių, kurie ten dirbo ir mokėsi.
Nors „Sekundės“ kalbinti pedagogai tais laikas įžvelgia daug neigiamų dalykų, tačiau mano, kad negalima visko nubraukti – būta ir gerų.
„Žemynos“ progimnazijos direktorius R. Grilauskas sako, kad sovietmečiu mokytojui buvo nurodyta, kaip ir ką daryti, o sava iniciatyva nebuvo toleruojama.
Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos direktorius Romualdas Grilauskas sako, kad sovietmečiu mokykla buvo visai kitokia nei dabar. Jo teigimu, viskas buvo reglamentuota. Pedagogams buvo nurodyta kaip dirbti, o pareikšti savo nuomonę ar pateikti išvadų jie nelabai ir galėjo.
Pasak direktoriaus, viskas buvo daroma, kaip pasakė partija. Kaip elgtis mokiniams, nurodydavo įvairios jaunimo organizacijos – atitinkamai pagal amžių spaliukų, pionierių ar komjaunimo. Pedagogams buvo nurodoma net ir tai, kaip vesti pamokas.
„Imtis kažko naujo mokytojai praktiškai neturėjo galimybių“, – prisimena jis.
Netrūko veiklos ir be pamokų. Pasak R. Grilausko, pedagogai turėjo eiti į namus, surašinėti mokinius.
„Kaip dabar Migracijos tarnyba, taip mokytojai, mokykla žinodavo kokiems penkeriems metams, kuriais metais gimę vaikai, kiek bus pirmokų ir taip toliau“, – pamena mokyklos vadovas.
R. Grilausko teigimu, vienos šeimos buvo lojalios valdžiai, kitos bandė auklėti vaikus taip, kaip joms atrodė geriausia. Tad pedagogai turėjo dirbti su tokiomis šeimomis.
Pavyzdžiui, būdavo vaikų, nepriklausančių spaliukų ar pionierių organizacijoms. Mokytojai privalėjo išsiaiškinti, kodėl nėra jų nariai, kodėl tėvai neleidžia. Ne paslaptis, kad sovietmečiu mokytojai turėjo stebėti, kurie moksleiviai eina į bažnyčią, ir pateikti šią informaciją atsakingoms institucijoms. Tad mokytojai apsilankydavo ir šventose Mišiose, stebėdavo, kas jose dalyvauja.
„Vadovėliuose, aišku, visur buvo sovietinė atributika: pjautuvas ir kūjis, visur Sovietų Sąjungos vėliava. Vladimiras Iljičius taip pat – jo skulptūros, gražiausi straipsneliai pradinėse klasėse būtent iš jo gyvenimo parašyti. Truputį vyresniems irgi. Viskas buvo siejama su marksizmu-leninizmu, su gerove, vėliau su komunizmu. Buvo kalama, kad žengiame į šviesų rytojų, o Lietuva neatsiejama nuo Sovietų Sąjungos. Visa tai buvo vadovėliuose ir dabar galima tai pamatyti pavarčius. Žmonės dar turi tų vadovėlių“, – R. Grilauskas sako, kad žmonių namuose dar galima aptikti to laikmečio atspindžių.
Tam laikotarpiui būdinga, kad mokyklos vietoj pavadinimų buvo numeruojamos skaičiais – pirma, antra, trečia ir t. t. Tik nepriklausomybės laikais mokyklos įgijo teisę turėti pavadinimus.
Įžvelgia ir teigiamų dalykų
Sovietmečiu išlėkti iš mokyklos buvo galima dėl įvairiausių dalykų. Pasak R. Grilausko, galiojo griežta tvarka, ją pažeidęs mokinys galėjo būti pašalinamas. Ir tai, jo manymu, nebuvo teisinga, ypač jei vaikas būdavo paliekamas likimo valiai, nepasirūpinant, kur jis toliau dėsis.
Mokyklose būdavo griežtos vidaus tvarkos taisyklės, numatytos procedūros. Kilus bėdų, buvo kalbama su tėvais, vykdavo svarstymai. Sprendimus priimdavo pedagogų taryba.
Pasak R. Grilausko, jeigu mokinys buvo šalinamas iš mokyklos, tai buvo daroma paprastai be jokios apskundimo galimybės.
Nepaisant visko, direktorius to laikotarpio mokykloje įžvelgia ir teigiamų dalykų. Moksleiviai buvo mokomi drausmės, pagarbos mokytojams, suaugusiesiems, vienas kitam. Ir to, jo manymu, negalima sumenkinti.
Progimnazijos vadovo teigimu, nors dabar gyvename demokratinėje, laisvoje šalyje, tačiau daugiau kalbama apie teises, o ne apie pareigas. Būtent dėl mokinių drausmės sovietmečiu mokytojams buvo lengviau dirbti. Dabartinėje mokykloje reikia daugiau kūrybiškumo, rasti kelius bendraujant su šeima, vaikais, išugdyti laisvą, mąstantį žmogų. Sovietmečiu mokytojui nereikėjo arba reikėjo mažiau galvoti – bus va taip ir ne kitaip. Tiesiog tuo laiku galiojo tokia tvarka.
Kliuvo ir ilgi plaukai
J. Balčikonio gimnazijos direktorius R. Dambrauskas sako, kad vyravo tam tikra priešprieša tarp to, ką girdėjai mokykloje, spaudoje ir ką namuose ar iš draudžiamų užsienio laidų.
Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas sako, kad iš moksleiviškų laikų įstrigo pamokos šeštadieniais. Nors jų būdavo mažiau, tačiau tos vienos dienos labai trūkdavo.
R. Dambrauskas pamena, kad turėjo nemalonumų ir dėl per ilgų plaukų. Dėl to mokyklos direktorė net kvietėsi mamą, liepė nusikirpti plaukus.
Jo manymu, sovietmečiu buvo ir gerų, ir prastesnių mokytojų. Dabartiniams moksleiviams galima tik pavydėti šiandieninių galimybių – mokomasi užsienio kalbų, psichologijos, Lietuvos istorijos. Atsirado ir informacinės technologijos. Sovietmečiu, pasak R. Dambrausko, ugdymo turinys turėjo daug ideologijos, bet net ir tada tarp eilučių mokytojai sugebėdavo skiepyti tautiškumą. Pavyzdžiui, rusų kalbos mokytoja per savo pamokas lygindavo rusų poetus, rašytojus su lietuvių. Istorijos, geografijos mokytojai stengdavosi daugiau kalbėti apie mūsų šalį nei apie kokią kitą šalį ar žemyną.
Žinoma, buvo ir tokių, kurių pamokose buvo labai daug ideologijos.
„Mokytojai buvo savo dalyko patriotai, tik vieni daugiau su tautiškumu tą dalyką siejo, kiti daugiau su ideologija, o mokiniai atsirinkdavo, kur yra tiesa“, – „Sekundei“ teigė gimnazijos vadovas.
Iš tų laikų jam įsiminė ir demonstracijos, kuriose buvo privaloma dalyvauti. Buvo organizuojami ir įvairūs ideologizuoti žaidimai, vykdavo žygio dainos konkursai, skirti Raudonosios armijos dienai. Direktorius mena, kad kiekviena klasė repetuodavo koridoriuose, o vėliau žingsniuodavo traukdami kokią nors dainą.
„Tai atsiminimai. Ta jaunystė buvo mano, mokytojai buvo mano, tai ir prisiminimai geri. Dabar jau sunku atgaminti, tačiau ugdymo turinys buvo visai kitas, bet buvo ir daug tautiškumo, lietuviškumo“, – sako R. Dambrauskas.
Išvykos į užsienį, ne Sovietų Sąjungos šalis, tebuvo graži svajonė.
„Lenkija buvo labiausiai trokštama šalis, į kurią galėjai išvažiuoti iš tuometės Lietuvos“, – pamena R. Dambrauskas.
Jis prisimena, kad per Vėlines uždegdavo žvakutes, tačiau ir tai buvo draudžiama – gaudydavo ir sekdavo. Iš Zarasų krašto kilęs pedagogas pasakoja, kad yra uždegę žvakutes per Vėlines ir Marytei Melnikaitei.
„Ir į bažnyčią, žinau, kad kai kurie mokytojai eidavo ir skaičiuodavo, kiek ten lankosi per Kalėdas Kūčias ar Velykas. Specialiai mokykloje organizuodavo tuo laiku renginius, kad užimtų jaunimą. Man tas nepriimtina ir nesuprantama“, – kalbėjo R. Dambrauskas.
Savęs labai nepaklusniu jis nelaikė. Pasak direktoriaus, mokėsi neblogai, sportavo, dalyvaudavo įvairiose varžybose, tad eibėms krėsti laiko nelabai ir būdavo. Kita vertus, pabėgdavo kartais ir iš pamokų, ir tėvai ne kartą į mokyklą buvo kviesti dėl per ilgų plaukų ar blogo elgesio, tačiau visa tai jis įvardija jaunystės šėlionėmis ir galbūt noru pasirodyti.
Užduotis nepavyko
Nors sovietinė mokykla stengėsi išugdyti paklusnią santvarkai asmenybę, tačiau, R. Dambrausko manymu, jai tai pavyko tik iš dalies. Mokyklose būdavo įvairių moksleivių, visada atsirasdavo nepaklūstančiųjų sistemai. Įtakos turėjo ir tėvų įsitikinimai, artimųjų tremtis ir panašiai. Jis pats teigė nebuvęs nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu.
„Jeigu būtų suformavę labai daug paklusnių žmonių, tai nebūtų ir Kovo 11-osios. Žinoma, suformavo, bet, matyt, nepakankamai ir dėl to Lietuva atgimė, atsikūrė. Ją kūrė tie žmonės, kurie mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir aš, kaip ir visi kiti“, – sako jis.
Direktoriui ne itin malonius prisiminimus kelia dalyvavimas demonstracijose. Jo teigimu, niekas nenorėjo ten eiti, bet neiti bijodavo, nes reikėdavo rašyti pasiaiškinimus. Daugeliui būdavo geriau paaukoti truputį laiko ir paskui patraukti savais keliais. Vasario 16-osios mokykloje nešvęsdavo, tačiau pamena tvarką, galiojusią jau studijuojant. Pasak R. Dambrausko, vykdavo tikrinimai, ar visi namie, ar nesibūriuoja, ar nėra didesnių nei penki asmenys grupių kambariuose ir panašiai.
„Dabar tai juoką kelia, bet tuo laiku tokia buvo struktūrų nuoroda žiūrėti, kad nevaikščiotų gatvėmis ir nesugalvotų mitinguoti“, – pamena jis.
Pradėjęs dirbti mokykloje, pedagogas kaip košmarą pamena budėjimą iš vasario 15-osios į 16-ąją. Buvo nurodyta budėti, saugoti, kad nieko neįvyktų, niekas nesugalvotų iškabinti vėliavos. Pasak jo, niekur nėjo ir nieko nežiūrėjo – tiesiog su draugais kabinete prasėdėjo ir prisiminė, kokią dieną mini.
„Kitą dieną tomis pačiomis akimis eidavome pamokų vesti. Kažkokia nesąmonė“, – pasakoja R. Dambrauskas.
Teko ir pas vaikų tėvus eiti, per rinkimus išnešioti lapelius, už šį darbą, aišku, niekas papildomai nemokėdavo. Pasak direktoriaus, tiesiog buvo daugiau visuomeninių pareigų. Klasės buvo milžiniškos – vyriausiose klasėse būdavo ir po 36 vaikus.
„Dabar dejuojama, kai trisdešimt vaikų. Taip, sunku, reikės mažinti, o tuomet būdavo tiršta, miškas, kai ateini į klasę, bet kažkaip išmokėme tą fiziką ir išlaikydavo egzaminus“, – sako jis.
Priešprieša
Tuo laiku, R. Dambrusko manymu, užteko gerai vesti pamoką. Nebūdavo nei medijų, nei kompiuterių, nei dauginimo aparatų. Vykdavo ir mokytojų susirinkimai, jie buvo kitokie nei dabar. Direktorius sako, jog dabar susirinkime kalbama apie vaikus, ugdymą, kas vyksta mokykloje, o tuomet kalbėta ir apie pasaulinius įvykius, politiką.
„Per mokytojų susirinkimus dabar neaptarinėjame įvykių Sirijoje, Maskvoje ar Kuboje, o tuo metu vykdavo tokios politinės valandėlės. Istorijos mokytojas parengdavo apžvalgą, kiekvienas turėjo pasisakyti“, – prisimena to meto reikalavimus jis.
Žmones jaudino ir Lietuvos istorijos įvykių pateikimas pagal tuometės santvarkos reikalavimus. Pasak R. Dambrausko, A. Šapokos istorija buvo perrašoma rankiniu būdu. Pedagogo tėtis kaime slapta klausydavosi „Amerikos balso“. Žmonėse plito ir ranka rašyta Katalikų bažnyčios kronika. Jis pamena, kad perskaitęs žmogus turėdavo tam tikrą skaičių lapų perrašyti ir duoti skaityti kitiems. Išsakyti kitokią nuomonę išdrįsdavo ir kunigai bažnyčioje
„Aišku, priešprieša tarp to, kas būdavo rašoma laikraščiuose ir ką girdėjai namuose, šeimoje, pokalbiuose, būdavo. Jaunas žmogus galvodavo: kažkas čia negerai“, – sako jis.
Tuo laiku nebuvo opozicinės spaudos, didelė dalis televizijos laidų buvo rusų kalba, tad žinios sklido puse lūpų iš tų, kurie susidūrė su tremtimi, iš Bažnyčios, užsienio radijo laidų ir pan.
R. Dambrauskas mena, kad jaunimas nekantriai laukdavo ir populiarių užsienio grupių koncertų – „ABBA“, „The Beetles“. Koncertus, pasak jo, paprastai transliuodavo paryčiais, kad ir Naujųjų metų naktį, kai dauguma žmonių jau miega, tačiau jaunimas vis tiek sulaukdavo ir vėliau dalydavosi įspūdžiais.
Virė savose sultyse
S. Armonavičius teigia sovietmečiu mokykloje nematęs itin didelio suvaržymo, kaip kad kartais kalbama.
Panevėžio Senvagės progimnazijos direktorius Kazimieras Armonavičius sako, kad visų pirma iš moksleiviškų metų jis prisimena, kaip per pertraukas reikėdavo vaikščioti koridoriuje ratu. Antras prisiminimas, kad atėję į mokyklą mokiniai turėdavo palikti batus ir persiauti šliurėmis.
Su tuo laikotarpiu susiję ir įvairūs atributai: uniforma, spaliuko ženkliukas, pionieriškas kaklaraištis ir pan.
„Vienareikšmiškai negalėčiau sakyti, bet mokymosi lygis, manyčiau, buvo aukštesnis“, – mano jis.
Direktorius sako, kad tuo metu buvo didesnė atsakomybė. Pavyzdžiui, bent jau pats niekada neidavo į mokyklą neparengęs pamokų.
„Namų darbai buvo šventas reikalas – tu privalai ir jokių ten komentarų supranti ar nesupranti. Privalėdavai. Būdavo tvarka. Jausdavo visi atsakomybę ir pareigą. Manau, verta kai ką pasiimti ir į šiuolaikinę mokyklą. Ypač mokinių atsakingumą. Pagarbą tiems patiems mokytojams, apskritai mokyklos darbuotojams, visai visuomenei“, – mano, kad negalima visko užbraukti, K. Armonavičius.
Jis pasakoja, kad jam neteko stovėti prie bažnyčios ir stebėti, kas į ją eina. Mokinių namuose taip pat retai tekdavo lankytis. Fizikos mokantis direktorius sako, kad teko dirbti su vyresniais vaikais.
„Nieko įsimintino. Būdavo programa, pamoka. Tik šiandieninis mokytojas turi daugiau galimybių internetu naudotis, mokomosiomis programomis. Anksčiau būdavo juoda lenta, balta kreida ir rusiški plakatai“, – pasakoja direktorius.
Jis teigia sovietmečiu mokykloje nematęs itin didelio suvaržymo, kaip kad kartais kalbama. Buvo mokykla su savomis taisyklėmis, tradicijomis, madomis. Jis mena tvarką, kai ilgi plaukai buvo draudžiami, tačiau nepaklusnių būdavo vienetai ir masiškai niekas nematuodavo liniuote.
„Buvo ir tokie laikai, kai nesinorėjo prieštarauti. Visi gal buvo susitaikę“, – svarsto jis.
Įtakos turėjo gal ir tai, kad žmonės tarsi virė savo sultyse.
„Negalėdavo išvažiuoti, negalėdavo pamatyti, kaip kitose šalyse tokio amžiaus jaunimas gyvena, ką jie veikia, kuo kvėpuoja“, – sako K. Armonavičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
taip
ne