Po ilgos tylos pernai pasirodžiusi rašytojo Sauliaus Šaltenio knyga „Žydų karalaitės dienoraštis“ neliko nepastebėta – ji įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. Romane pasakojama apie iš masinio kapo duobės išsigelbėjusios žydų mergaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų mokytojų šeimoje.
Saulius Šaltenis džiaugėsi gavęs G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją ir sakė garbės raštą pasidėsiantis taip, kad jį visi matytų. U. Mikaliūno nuotr.
Prozininką S. Šaltenį į premijos teikimo šventę, tradiciškai vykstančią Puziniškyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtajame dvarelyje, atlydėjo Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas. Poeto teigimu, sąsajų tarp S. Šaltenio ir G. Petkevičaitės-Bitės ilgai ieškoti nereikėtų – rašytojas ilgai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, yra Kovo 11-osios Akto signataras.
Anot A. A. Jonyno, knyga „Žydų karalaitės dienoraštis“ G. Petkevičaitės-Bitės premijos verta dėl to, kad ji ne tik gražiai parašyta, bet ir pilietiškai angažuota bei itin aktuali mūsų dienomis.
„Mūsų visuomenė dar nėra gerai suvokusi žydų tautos tragedijos. Dar ne viskas išsiaiškinta, išanalizuota ir išjausta. Džiugu, kad šios temos imasi ne vien publicistai, kurie siekia šokiruoti. Rašytojas šią temą atskleidžia per žmonių charakterius ir jų asmenines tragedijas“, – mintimis dalijosi poetas.
Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė ir viena iš vertinimo komisijos narių Rūta Bagdonienė džiaugėsi, kad S. Šaltenio knygai apdovanojimas buvo skirtas vienbalsiai.
„Šio romano herojų gyvenimai artimi G. Petkevičaitės-Bitės pasiaukojimui. Ji nuolat į savo namus priimdavo vaikus, juos išleisdavo į mokslą, rūpinosi našlaičiais ir jų išsilavinimu“, – kalbėjo R. Bagdonienė.
Jaučia gėlą dėl žydų likimo
S. Šaltenis prisipažino, kad žinia apie premiją jam buvusi labai džiugi. Rašytojas sakė, kad iš literatūros pasaulio ir iš visuomenės akiračio kurį laiką buvo pasitraukęs, nes kaupė jėgas, be to, kovojo su gyvenimiškais sunkumais.
„Šią savo kelionę iki Puziniškio dvarelio laikau likimo ženklu. Norėčiau pasakyti, kad pažinojau Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ji buvo mano tėvo mokytoja. Taigi tėvo prisiminimai yra tarsi ir mano“, – sakė rašytojas.
S. Šaltenis netiki literatūra, kuri nepaliečia širdies ir skaitydamas jauti jos techniškumą. Meno užduotis – žmogui suteikti katarsį. Knygą apie žydų tautos likimą ir istorinius skaudulius jis norėjęs parašyti jau seniai. S. Šaltenis prisiminė savo vaikystę – ją praleido Utenoje, kur gyveno 7 tūkst. žmonių, net 4 tūkst. iš jų buvo žydai. Todėl daugumą vaizdinių iš žydų gyvenimų jis prisimena iki šiol.
„Nori ar nenori, visi potyriai tavyje gyvena ir kaupiasi. Mes negalime gyventi taip, lyg nieko nebuvo. Žydų tautos likimas man yra tarsi nukirsta ranka ir ją gelia…Visą gyvenimą jaučiu gėlą dėl žydų likimo“,– pabrėžė rašytojas.
Tačiau S. Šaltenis nemano, kad lietuvių tauta dėl žydų tautos likimo turi jausti kolektyvinę kaltę. Anot rašytojo, būtų neteisinga primesti kaltę ištisai mūsų kartai, mūsų vaikams ar vaikaičiams. Jis sako nesuprantantis tų šiuolaikinių žmonių, kurie manipuliuoja, žaidžia žmonių kančiomis ir kuria iš to politiką.
S. Šaltenis siekė parašyti autentišką knygą, kad atsispindėtų tų laikų dvasia, žmogiškai papasakoti apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir nepakantumą, baimę ir drąsą.
„Visos tos skaudžios žydų gyvenimo istorijos ir prisiminimai man visuomet nedavė ramybės. Aš nuolat iš žmonių gaunu patvirtinimą, ir tai įrodo, kad mano knygoje daug tikrumo“, – kalbėjo prozininkas.
Redaktorę knyga užbūrė
Knygos redaktorė Palmira Mikėnaitė neslepia, kad redaguodama S. Šaltenio romaną nepaprastai jaudinosi. S. Šaltenio kūryba specialistei labai gerai pažįstama, nes su jo knygomis užaugo.
„Jo knygos nuolat gulėdavo mūsų kuprinėse. Jos buvo nuolatinės mūsų pakeleivės, kai kur nors keliaudavome autostopu“, – prisiminė redaktorė.
S. Šaltenio kūrybai moteris niekuomet nebuvo abejinga. Nors rašytojo anksčiau nepažinojo, tačiau redaktorei jis buvo labai artimas. Dėl tos priežasties jo romaną redaguoti P. Mikėnaitei buvo sudėtinga.
„Kai pradėjau redaguoti rankraštį, dar nežinojau, kas manęs laukia. Prisėdusi prie teksto supratau, kad jo neredaguoju ir nieko nematau, – jis mane tiesiog neša kaip vėjas. Mano gyvenime tokių atvejų buvo labai nedaug, nors esu redagavusi maždaug tūkstantį knygų“, – šypsojosi moteris.
Redaktorė lietuvių prozininkų rankraščių savo rankose laikė beveik šimtą. P. Mikėnaitė tokį jausmą, kokį patyrė skaitydama S. Šaltenio kūrinį, jautė vos tris kartus.
„Būti per arti teksto pavojinga. Ir tik kelintą kartą skaitydama ir tam tikra prasme atsiribojusi nuo knygos, galėjau ją taisyti. Nors tai buvo vienas iš tų atvejų, kai redaktorius beveik neturėjo darbo“, – aiškino P. Mikėnaitė.
Pasak jos, knygos „Žydų karalaitės dienoraštis“ tema pernelyg svarbi, kad apie ją žmogus galėtų kalbėti trumpai ir paprastai. Redaktorė tikina, kad apie tai, kas mums svarbiausia ir brangiausia, prozos kalba dauguma rašytojų nebesugeba perteikti.
P. Mikėnaitę taip pat sužavėjo S. Šaltenio literatūrinė kalba, nes nėra sentimentali ar patetiška.
„Rašytojo kalba – tarsi krioklys. Nežinau, kur slypi S. Šaltenio rašymo paslaptis. Jis sugeba apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir suvokiamai, – susižavėjimo neslėpė redaktorė. Ir pridūrė: – Ši knyga yra lietuvių literatūros lobis.“
Faktai
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius, signataras Saulius Šaltenis gimė 1945 metais Utenoje, mokytojų lituanistų šeimoje.
S. Šaltenis Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. Baigęs pirmą kursą buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją, iš kurios grįžęs studijų nebetęsė.
Dirbo Lietuvos kino studijoje, redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.
Pirmasis jo apsakymų ir apysakų rinkinys „Atostogos“ išėjo 1966 metais. Žinomiausi jo kūriniai: apysakos „Riešutų duona“ ir „Duokiškis“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“.
Jis taip pat parašė scenarijų „Riešutų duonos“ ekranizacijai, filmams „Skrydis per Lietuvą“ bei „Herkus Mantas“. Kartu su prozininku Leonidu Jacinevičiumi S. Šaltenis parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, su Sigitu Geda – miuziklą „Komunarų gatvė“.
Nuo 1971 metų S. Šaltenis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1986 metų – šios sąjungos prezidiumo narys. Jis priklauso Lietuvos kinematografininkų sąjungos valdybai, Žurnalistų draugijai ir Lietuvos piliečių chartijai.
CITATA: „Mes negalime gyventi taip, lyg nieko nebuvo. Žydų tautos likimas man yra tarsi nukirsta ranka ir ją gelia…“ S. Šaltenis
Audinga SATKŪNAITĖ
