Kovoti su religija buvo vienas iš pagrindinių sovietmečio tikslų. Kad ir kaip buvo stengtasi, pasitelktas tiek moralinis, tiek fizinis teroras, išrauti Dievo iš žmonių sąmonė nepavyko.
J. Kauneckas sako, kad žmonės į propagandą žiūrėjo kaip į teatrą ir nenustojo lankyti bažnyčios. Juo labiau kad Vatikano radijas ir „Amerikos balsas“ nuolat skelbė naujienas ir neigė pasklidusią dezinformaciją.
Komunistų kovai su religija būdingas ir moralinis, ir fizinis teroras. Dangstantis įvairiais pretekstais, kunigai ir kiti tikintieji buvo persekiojami, tremiami, kalinami, buvo uždaromos bažnyčios. Dvasininkai buvo tardomi, teisiami ir tremiami į Sibirą. Viešai jiems buvo metami kaltinimai, kad uždegdami bažnyčioje žvakes ir klausydamiesi išpažinties palaikydavę ryšius su partizanais.
Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektoriaus, daktaro Arūno Streikaus, antireliginė propaganda buvo svarbi sovietų režimo vykdyto ideologinio indoktrinavimo ir antibažnytinės politikos dalis. Tuo metu, kai būta labai mažai galimybių giliau pažinti tikėjimo turinį, o visais įmanomais kanalais buvo brukama ateistinė propaganda, niekas negalėjo viešai kvestionuoti, norom nenorom ji darė didelę įtaką gyventojų mentalitetui.
Kaip pasakojo lektoriaus, ateistinės propagandos mechanizmas Lietuvoje buvo paleistas 1947-ųjų rudenį, režimui labiau įsitvirtinus ir pradėjus vykdyti viską apimančią sovietizavimo programą.
Iki 1954 metų tai buvo labiau nukreipta prieš Bažnyčią nei antireliginė propaganda. Pirmiausia buvo stengtasi suniekinti katalikų dvasininkus ir Bažnyčios institucijas.
Pagrindiniai ateistinės propagandos kanalai šiuo laikotarpiu buvo periodinė spauda ir paskaitos. Nikitos Chruščiovo ir jo komandos valdžios laikotarpiu, 1955–1957 m., ateistinė propaganda Lietuvoje laikinai susilpnėjo. Įsitikinusi, kad dėl to padidėjusi Bažnyčios įtaka gali kelti grėsmę režimo stabilumui, Lietuvos komunistų partijos vadovybė pradėjo svarstyti šios ideologinio darbo srities atgaivinimo planus anksčiau, nei buvo gautas signalas iš Maskvos.
Propaganda neatėmė religijos
Galutinį savo pavidalą ateistinio visuomenės indoktrinavimo sistema Lietuvoje įgijo
7-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Organizuoti ateistinę propagandą tapo vienu iš pagrindinių sovietų valdžios rūpesčiu.
Nors Bažnyčios turtas buvo konfiskuojamas, o dvasininkai – persekiojami, liaudis religijos neatsisakė.
Be toliau tobulintų spaudos ir žodinės agitacijos formų, aktyviai imta naudoti ir vaizdinę agitaciją: muziejininkystė, kinematografas, televizija, dailė. Spręsti ateistinės propagandos uždavinius pasitelkti rašytojai ir medikai. Nors sumenkinti Bažnyčią tebebuvo taip pat svarbu, buvo stengtasi vis daugiau dėmesio skirti religinės pasaulėžiūros ir dogmatikos kritikai. Svarbia visuomenės ateizavimo forma turėjo tapti ir pseudoreliginių bruožų suteikimas sovietinei ideologijai – tai labai aiškiai rodė naujų sovietinių švenčių bei apeigų diegimas.
Nors Bažnyčios turtas buvo konfiskuojamas, o dvasininkai persekiojami, to nepakako, kad liaudis atsisakytų religijos.
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas sako, kad žmonės į propagandą žiūrėjo kaip į teatrą, kaip lankė bažnyčią, taip ir lankė. Juo labiau kad Vatikano radijas ir „Amerikos balsas“ nuolat skelbė naujienas ir neigė pasklidusią dezinformaciją.
„Ateistų tikslas buvo parodyti, kad kunigų moralė ne didesnė už kitų. Ateistai visomis išgalėmis stengėsi suniekinti Bažnyčią, parodyti, kad ji atgyvenusi. Taip pat bandė įrodyti, kad kunigai talkina banditams, aiškino, kad nėra Dievo ir tikėjimas prieštarauja mokslui. Turiu išlikusių straipsnių, kuriuose kritikuojami bažnyčią lankantys žmonės. Tokia propaganda nebuvo veiksminga. Šiuo klausimu propagandos skleidėjai buvo per daug kvaili, žmonės iš jų šaipydavosi, o į melagingas istorijas nereaguodavo“, – „Sekundei“ tvirtino J. Kauneckas.
Gavo antausį
Kovai su sovietine propaganda 1978 metų lapkričio 13 dieną buvo įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jo įkūrėjais tapo penki kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas ir Juozas Zdebskis.
Saugumui tokios viešai veikiančios institucijos atsiradimas buvo tarsi antausis ir jo neketino iškęsti. Labai greitai buvo pradėtos bylos prieš visus komiteto narius. Tris planuota suimti, o vienam iš jų – Juozui Zdebskiui – nuspręsta panaudoti specialiąją priemonę. Kunigo Juozo automobilio sėdynės buvo apipurkštos specialiu skysčiu. Tik atsisėdęs į automobilį, kunigas pasijuto prastai, apėmė silpnumas. Kaip tik reikėjo krikštyti sesers anūką Marijampolėje. Atvyko gerokai vėliau, nei buvo laukta, buvo labai tylus, išblyškęs. Pakrikštijo vaiką, paskui dar buvo įkalbėtas atsisėsti prie stalo. Kai atsistojo nuo sofos, ant jos liko kraujo žymės.
Pažįstama gydytoja paėmė kraujo mėginį, kuris turėjo parodyti, ar galima įtarti venerinę ligą. Testas darytas, nes buvo nuojauta, kad prieš kunigą vykdoma provokacija. Tyrimas padarytas kitu vardu, įsitikinta, kad jokia venerine liga nesergama. Tada kunigas J. Zdebskis buvo paguldytas į Kauno ligoninę. Tačiau netrukus bičiuliai išsiaiškino, kad vienai gydytojai duotas nurodymas: būtina diagnozuoti venerinę ligą. Tokiu būdu turėjo būti patvirtinti visi piktavališki gandai apie kunigo netinkamus santykius su moterimis.
Vykdė provokacijas
Bičiuliams teko priimti sudėtingą sprendimą – reikėjo išvežti kunigą J. Zdebskį iš ligoninės. Jis buvo pervežtas pas kunigą A. Svarinską į Viduklę. Tačiau ir čia nebuvo galima ramiai laukti, nes KGB siekė tęsti savo provokaciją.
J. Zdebskis sunervino KGB tarnus, kai paklaustas, ko atvyko į vieno disidento teismą, ramiai atšovė atvažiavęs medžiagos Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai pasirinkti.
Tada A. Svarinskas ryžosi išvežti J. Zdebskį į tik jam ir dar keliems žmonėms žinomą vietą, ir kunigas pradingo iš saugumo akiračio.
Žaizdos gijo lėtai ir sunkiai, kunigas J. Zdebskis kentė didžiulius fizinius skausmus, bet dar labiau jam kėlė nerimą, kaip reaguos tikintieji, ar pavyks saugumiečiams jais manipuliuoti. Teigti, kad provokacija buvo nesėkminga ir nė vienas tikintysis nepatikėjo KGB versija, būtų neteisinga. Tačiau tie bičiuliai ir bendražygiai, kurie geriau pažinojo J. Zdebskį, puikiai suprato, kad tai piktavališkas kurstymas. Beje, ši provokacija tik dar kartą patvirtino, kad saugumiečiams nepavyko atrasti jokių kunigą kompromituojančių detalių.
Dar kartą J. Zdebskį bandyta sukompromituoti pasinaudojus 1984 metais Dzūkijoje įvykusia tragedija. Vieną vasaros dieną Ančios upelyje buvo atrasta paskendusi dvidešimt trejų metų mergina Roma, kuri su kunigu Juozu ir jo sesers šeima buvo atvažiavusi grybauti. KGB bandė paskleisti gandus, kad merginą nužudė J. Zdebskis. Tačiau tragedijos tyrėjai netrukus viską išsiaiškino. Pasirodo, mergina sirgo epilepsija, nuėjo prie seklaus upelio nusiprausti ir netikėtai prasidėjo priepuolis, per jį įkrito į vandenį ir paskendo.
Dar kartą aplinkinius nustebino kunigo Juozo reakcija į kaltinimus. Jis nesipiktino, nesigynė, bet kantriai surašė įvykio versiją ir laukė, kol tiesa taps akivaizdi.
Melo pinklėse
J. Kauneckas prisiminė ir pateikė ne vieną pavyzdį, kaip ateistai žūtbūt įvairiausiomis priemonėmis stengėsi sugriauti pasitikėjimą kunigų dorovingumu.
„Žuvo mokytoja. Vyko laidotuvės. Aš visada ragindavau, kad kuo daugiau žmonių palydėtų mirusįjį. Tuo metu aptarnavau Telšių rajono Viešvėnų parapiją. Mano nuostabai, mokiniai liko sėdėti autobuse. Nuėjau jų pakviesti. Mane nufilmavo. Nors su mokiniais bendravau gražiai, buvau pavaizduotas, kaip mosuoju lazda, daužau. Nors to tikrai nebuvo“, – pasakojo J. Kauneckas.
Anot jo, panašiai pasišaipyta buvo ir iš Kuršėnų parapijoje kunigaujančio Yliaus. Jis buvo viešai parodytas, kaip bendradarbiaudamas su partizanais komunistams kirviu kapojo galvas. Tačiau iš tiesų jis buvo nufilmuotas lageryje kertantis mišką. Sumontavus medžiagą išėjo visai kitoks rezultatas. Kai melaginga medžiaga buvo parodyta viešai, Ylius rašė protestus ir sakė: jeigu nenustosite šmeižę, aš susideginsiu, kaip tai padarė Kalanta.
Mišios virto spektakliu
Į propagandos girnas patekę kunigai stengėsi atsiriboti nuo šmeižto, bažnyčiose sakydavo pamokslus, rodydavo skaidres ir filmus, tačiau net ir čia neturėdavo ramybės. Bažnyčiose lankydavosi buvę kunigai, pavyzdžiui, „Žinijos“ draugijos referentas, įtakingas ateizmo ideologijos lektorius Jonas Ragauskas. Per savo skaitomas paskaitas jis teigė, kad mokslas įrodė, jog Dievo nėra.
Panašiai kalbėjo ir saugumo siunčiamas kunigas Starkus, be to, jis Sidabravo bažnyčioje surengė kunigystės atsisakymo spektaklį.
„Tie, kurie kartu su juo mokėsi, sakė, kad į kunigystę jis ėjo siunčiamas saugumo. Pasvalyje jis buvo vikaru, draugavo su vaikų gydytoja, ši susilaukė kūdikio. Turbūt saugumo paprašytas, o gal ir priverstas, demonstratyviai metė kunigystę. Per sekmadienio pamaldas jis pasakė, kad mokslas prieštarauja tikėjimui. „Mane kunigo rūbais aprengė mišių metu, todėl dabar per mišias nusirengiu“, – pareiškė. Jis metė kunigystę, bet tos gydytojos iš Pasvalio nevedė, pasiėmė kitą. Gydytoja nusižudė ir paliko raštelį, kad dėl jos mirties kaltas Starkus. Žinoma saugumas tą raštelį paėmė ir tyliai ramiai ją palaidojo. Starkus skaitė ateistines paskaitas, tačiau laikui bėgant prasigėrė“, – pasakojo J. Kauneckas.
Mėtydavo miškuose
Emeritas dar gerai prisimena, kaip vykdavo viešieji teismai, į juos nepatekdavo net artimiausi žmonės.
„Kai teisė mano draugą kunigą Svarinską, su grupele tikinčiųjų nuvažiavome į Vilnių, bet prisiartinti prie Aukščiausiojo Teismo mums nebuvo leista. Ir dar – mus gaudydavo gatvėse, susodindavo į autobusiukus, veždavo į mišką ir kas penkis kilometrus po vieną išmėtydavo. Aš nepatekau nei į Svarinsko, nei į Tomkevičiaus teismą. Dar pamenu, kai Vilniuje su Tomkevičiumi einant gatve prie mūsų priėjo saugumo viršininkas ir klausia: tikriausiai norite paklausyti nuosprendžio? Žinoma, – atsakom. Tada jis nusivedė mus į teismą, o ten pilna saugumiečių, visos kėdės užimtos. Ką nors pasako prieš Svarinską ir jie ploja. O nuosprendis buvo toks: Svarinskas ir penki jo draugai stengėsi sugriauti Sovietų Sąjungą, todėl nuspręsta vieną iš organizatorių – Sigitą Tomkevičių – taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Žiūriu, veda Tomkevičių, o saugumietis man sako: kaip tu manai, kas dabar tau bus? Ilgai mane kalbino, matyt, kad užmirščiau, koks buvo paskelbtas nuosprendis, kad naujienų neįdėčiau į Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Kitą vertus, mane jie ilgai laikė, kad vakare negalėčiau perduoti naujausių žinių.
Paleistas nuėjau prie Aušros vartų, ten manęs laukė daug žmonių“, – pasakojo J. Kauneckas.
Emeritas mena, kaip tuomet garsiai skambėjo S. Tomkevičiaus juokas. J. Kauneckas saugumiečių paklausė: „Čia pas jus taip linksma?“ Jie atsakė, kad Tomkevičius kilo isterijos priepuolis.
Sugrįžusio iš tremties draugo J. Kauneckas paklausė, kodėl jis tada taip juokeisi. S. Tomkevičius atsakė: „Taigi iki nuogumo mane išrengė ir net į užpakalį žiūrėjo, ar ko nors neturiu paslėpęs.“
Purtė ir degtukų dėžutes
Kai saugumas suėmė Alfonsą Svarinską, krata buvo atlikta ir J. Kaunecko namuose. KGB tuo pat metu kratą atliko visų Tikinčiųjų teisės katalikų gynimo komiteto narių namuose. Anot vyskupo, atsiųsti vyrai vienas po kito po kelis kartus peržiūrėjo knygas, vartė kiekvieną jų lapą. Po kelis kartus buvo apieškomos net ir degtukų dėžutės.
„Tuo metu pas mane atėjo Rita Bumblauskaitė. Ji norėjo pasiskolinti V. Krėvės knygą „Raganius“. Saugumo siųsti vyrai ją nusivedė į virtuvę ir iškratė iki nuogumo. Tada buvo žiema, sausio 26-oji. Moteriškei liepė nusimauti batus, net vidpadžius išlupo, manė, kad man žinutę nešė“, – pasakojo emeritas.
Tada saugumiečiai iš kunigo namų išsivežė penkis maišus parašytų pamokslų, rašomąją mašinėlę ir Lietuvos katalikų kroniką, dėl pastarosios J. Kaunecką imta tardyti.
„Visada bandydavome išsisukinėti, reikėdavo visko prigalvoti. Pavyzdžiui, manęs klausė apie kroniką. Aš paaiškinau, kad jos nespėjau perskaityti. Pasakojau taip: budėjau katedros zakristijoje, įėjo moteriškė, įdavė man suvyniotą kroniką. Parsinešiau namo, atėjot jūs ir nespėjau perskaityti. Tada daugiau klausimų nebebūdavo“, – prisimena J. Kauneckas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
