Įkvėptas nuostabaus Norvegijos gamtos grožio fotomenininkas Valentinas Pečininas surengė parodą „Trolių sielos ir sapnai“.
V. Pečininas savo parodą „Trolių sielos ir sapnai“ kūrė dvejus metus. Kiekviena akimirka praleista Norvegijos kalnuose jam įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. U. Mikaliūno nuotr
Norvegijoje iki šiol tikima, kad kalnų olose gyvena mitologinės būtybės troliai. Skandinavų folklore kartais jie vaizduojami nepaprastai dideli, o kartais – mažyčiai, bjaurios išvaizdos padarai. Tikima, kad troliai gali grobti žmones, jų vaikus ir gyvulius, nors mituose pasitaiko ir nieko pikto nedarančiųjų.
Fotografas Valentinas Pečininas keliaudamas po Norvegiją ir fiksuodamas įvairius vaizdus iš pradžių nežinojo, kokia bus jo būsimos parodos tema. Tačiau būdamas kalnuose jis pradėjo matyti įvairius ženklus. Tai buvo tarsi įrodymas, kad mistinės būtybės egzistuoja.
„Jie nematomi, tačiau vienu momentu gali išvysti jų žvilgsnį debesyse, kitu – pajusti, kad tarsi kalnas nori su tavimi šnekėti“, – kalbėjo panevėžietis.
Iš pradžių fotografui troliai visuomet padėdavo, jis vis sugebėdavo išsisukti nuo įvairių gamtos stichijų. O likus mėnesiui iki kelionės po Norvegiją pabaigos viskas pasisuko kita linkme – V. Pečininas kalnuose pradėjo slidinėti, griuvinėti, jį užklupdavo kruša ar lietus.
„Man atrodo, kad troliai nenorėjo, jog juos palikčiau“, – sakė mistines būtybes prisijaukinęs fotografas.
Savo fotografijų ciklą „Trolių sielos ir sapnai“ V. Pečininas kūrė dvejus metus, o akimirkos, išgyventos Norvegijos kalnuose, į atmintį įsirėžė visam gyvenimui.
„Jeigu manęs paklaustų, kas buvo geriausia per pastaruosius dvejus metus, atsakyčiau – dienos, praleistos Norvegijos kalnuose. Būdamas ten, kopdamas į viršūnes ir besižvalgydamas uolose, visą laiką jutau, kad trolių sielos ir angelas sargas yra šalia manęs“, – „Sekundei“ tvirtino fotomeninkas.
Trolių sapnus ir sielas regėjęs fotografas sako, kad jie, kaip ir žmonės, turi vidinį turinį, pasireiškiantį per minties energiją, o jų sapnai yra praeities išgyvenimų rekombinacijos. Nors trolių sapnus sunku suprasti.
„Daug kas manęs klausia, kaip galiu atskleisti sielą ir sapnus. Jei žmogus norės, jis tikrai visa tai pamatys ir pajus neapčiuopiamą energiją. Savo peizažuose perteikiau trolišką meilės sielą, uraganą, sumaištį ir ramybę“, – pabrėžė V. Pečininas.
Netikėtas pasiūlymas
Fotografas prieš kelerius metus Lietuvos ambasadoje Norvegijoje surengė parodą „Saukų šeimos portretas“ ir tada jam buvo pasiūlyta nufotografuoti keletą tos šalies vaizdų.
„Nemaniau, kad tai pavirs į ilgas ir dažnas keliones. Ketinau savaitę pavažinėti po Norvegiją ir surengti parodą“, – juokėsi V. Pečininas.
Fotografas apkeliavo didžiąją dalį Norvegijos, o daugiausia laiko praleido kalnuose. Jis įveikė net 11 viršukalnių, žemiausia jų buvo 1800 metrų, o aukščiausia – 2400 metrų. Į daugelį kalnų viršūnių kopė net po kelis kartus, kol jas galutinai prisijaukino.
V. Pečininas lankėsi ir sendaikčių turguose. Čia menininką sudomino tarybinė ir fašistinė atributika, o jų fotografijas ketina panaudoti Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga planuojamoje surengti parodoje. Fotografą sužavėjo ir neatnaujinti geležinkeliai su apgriuvusiomis stotelėmis bei nebevažiuojančiais traukiniais.
„Ilgai galvojau, kaip parodyti Norvegiją. Nenorėjau jos parodyti taip, kaip daugelis“, – pabrėžė fotomenininkas.
V. Pečininas anksčiau iš kelionių parsiveždavo daug įvairių daiktų, dabar jis to dažniausiai nedaro. Tačiau iš Norvegijos atsigabeno trolių porelę, kuri paskutinėmis viešnagės dienomis su juo keliavo po kalnus.
„Į juos pažvelgęs visada prisimenu, kur juos pirkau ir ką jie su manimi patyrė, – sakė fotografas. Ir pridūrė: – Negaliu pasigirti, kad man sekėsi su saule. Gal ji žinojo, kad man, kaip menininkui, reikia ko nors mistiško, todėl mane kelionėse lydėjo lietus, kruša, rūkas ir sniegas. Dažnai gamtos stichijos su vėju, lietumi, rūku bei nakties šviesa manyje sukeldavo didžiulę euforiją.“
Nebijojo rizikuoti
V. Pečininas kalnų didybę išbandė jau trečią kartą. Prieš tai jis kopė į Atono kalną Graikijoje ir į Teidės ugnikalnį Ispanijoje.
Į kelionę po Norvegijos kalnus fotografas išsiruošdavo antroje dienos pusėje, nes jį ypač domino saulėlydžiai ir vakaro gamtos vaizdai. Iš pradžių jį stebindavo, kad norvegų tuo laiku kalnuose dažniausiai nesutikdavo. Vėliau savo kailiu patyręs gamtos stichijos išbandymus, V. Pečininas suprato, kodėl vietiniai vakarėjant kalnus palikdavo.
„Aš eidavau į viršų, o jie – į apačią. Jie iš kalnų stengdavosi nusileisti iki penktos valandos, nes vėliau kildavo rūkas, vėjas, imdavo snigti, todėl dažnai matomumas nesiekdavo daugiau nei du metrus. Tokiu atveju tykodavo pavojus, kad ne ten padėjęs žingsnį gali nugarmėti“, – apie išbandymus pasakojo menininkas.
Po Norvegijos kalnus vyras laipiojo vienas, neturėjo net vaistinėlės ir visuomet pasikliovė tik savimi, savo patirtimi bei trolių geranoriškumu. V. Pečininas neslepia, kad kalnuose ne tik tikrino save, bet ir norėjo sužinoti, ar jis vis dar reikalingas Žemėje.
„Dažnai nesąmoningai rizikuodavau gyvybe, netgi atrodo, kad lindau ten, kur nereikia. Į kalnus visuomet eidavau kaip paskutinį kartą, – mintimis dalijosi fotografas. – Kopdavau, prasibraudavau ir atsirasdavau ten, kur pavojinga ir sunku. Balansavau ant išlikimo ribos. Savęs ir trolių neapčiuopiamos substancijos nuolat klausdavau, ar leista man dar būti šitoje Žemėje.“
Panevėžietis po visų išbandymų sako supratęs, kad vis dar yra reikalingas, ir spėja, jog dar ne viską yra gyvenime padaręs. Kaip prisipažįsta, iki šiol nėra padaręs tos vienintelės fotografijos, nors jau keturis kartus laimėjo Lietuvos spaudos fotografijų konkursą. Menininkas septynerius metus dalyvauja tokiame pačiame pasaulinio masto konkurse, tačiau dar nė viena jo nuotrauka nėra patekusi į kitus etapus.
„Nuo nepriklausomybės atgavimo nė vieno lietuvio fotografo darbai nėra netgi patekę į albumą. Bet sau esu pasakęs, kad vis tiek tapsiu nugalėtoju. Manau, kad tai bus ta vienintelė mano fotografija“, – ambicijų nestokoja V. Pečininas.
Prisijaukino trolius
V. Pečininas save peizažistu nelaiko, jam labiau patinka fotografuoti žmones. Jį traukia paprastų žmonių gyvenimas, apgriuvusios sodybos, tačiau jo visiškai nedomina įžymybės.
„Man patinka ten, kur sunku. Be to, aš, kaip buvęs sportininkas, negaliu gyventi be adrenalino“, – pabrėžė fotografas.
Vyras mano, kad troliai iš Norvegijos jį galėjo atsekti iki pat namų, nes jaučia ženklus, kurie byloja apie jų buvimą šalia. Vieną dieną panevėžietis dirbtuvėse pasigedo nuotraukos, kitą kartą netikėtai neužsivedė automobilis, o namuose kelias paras be perstojo vis kažkas traška ir barška.
„Įspūdis toks, kad mane aplankė troliai, su kuriais bendravau kalnuose, ir jie man pradeda kaišioti pagalius“, – juokėsi menininkas.
Parodoje tarp 35 trolių sapnų bei sielų fotografijų yra ir keletas aktų nuotraukų. V. Pečininas neslepia, kad šioms fotografijoms trolius jis jaukinosi ypač ilgai.
„Labai norėjau nufotografuoti trolių aktus, todėl ilgai važinėjau į vieną vietą ir juos kalbinau. Po pusantrų metų jie sutiko man pozuoti“, – kalbėjo fotografas.
V. Pečininui, kaip kūrėjui, padeda tai, kad visuomet yra nusiteikęs teigiamai. Jis džiaugiasi tuo, ką mato, ir priima viską taip, kaip yra.
„Tuomet pajauti, jog kažkas aplink tave vyksta. Dažniausiai mes to nenorime suprasti, kol mums gerai. O kai blogai, tada pasineriam į sielos gyvenimą“, – pabrėžė fotomenininkas.
V. Pečinino namuose ant sienų nekaba viena jo fotografija, nors iš pradžių jų būta nemažai.
Kaip tikina, kiekviena nuotrauka yra susijusi su jo praeitimi, todėl nuolat jį ten ir grąžina.
„Tu tarsi įstringi ten, kur buvai. Geriau aplink save matyti fotografijas, kurios su tavimi nėra susijusios. Tai gali būti padovanoti, tiesiog grožį skleidžiantys kūriniai“, – mano fotografas.
Svarbu paveikti
V. Pečininas neslepia, kad jo galvoje nuolat kirba naujos idėjos, todėl turi planų surengti dar ne vieną parodą. Anksčiau jis yra surengęs parodą „Šventasis kelias“, skirtą Katalikų bažnyčiai. O jau ketverius metus turi sukaupęs fotografijų, atskleidžiančių stačiatikių tikėjimą.
„Ilgai važinėjau po stačiatikių bažnyčias, bendravau su kunigais ir kitais žmonėmis, kad užfiksuočiau tikėjimą iš vidaus“, – aiškino fotografas.
V. Pečinino tvirtinimu, šiais laikais fotografuoti, kaip ir tapyti, gali bet kas, tačiau surengti parodą ir atskleisti tam tikrą temą pasiseka nedaugeliui.
„Svarbu sukurti kūrinį, kuris skambėtų, jungtų ir suteiktų galimybę pamąstyti. Visuomet žinau, kur atvedu žmogų, nes aš jį vedu“, – sakė klasikinės fotografijos atstovu save laikantis fotomenininkas. Ir pacitavo žinomo skulptoriaus Algirdo Vytėno žodžius: „Jeigu dailininkas nemoka nupiešti portreto, jis nėra dailininkas.“
Šiuolaikinėje fotografijoje V. Pečininas matantis informacinę perkrovą, kurios dauguma matyti nenori. Jis taip pat nesuprantantis idėjos nuotraukas pagyvinti užrašais. Į juos menininkas, apsilankęs kitų fotografų parodose, nekreipia dėmesio, nes jo tikslas yra matyti ir jausti. V. Pečininas nė vienos savo fotografijos neaprašo. Net parodoje „Trolių sielos ir sapnai“ esančiose nuotraukose kalnų viršukalnės nebuvo įvardytos, nes fotografija pati savaime turi arba sudominti, arba ne.
„Tai, ko nesuprantame, mes pradėjome laikyti menu. Tu žiūri į fotografiją ir nebesuvoki, į ką kreipti dėmesį, ir tik paskaitęs nuotraukos aprašą pradedi suvokti, ką menininkas norėjo pasakyti, – vertino V. Pečininas. – Ateini į parodą, pažiūri trisdešimt darbų ir galva pradeda plyšti.“
Pasak fotografo, šiuolaikinis kuriantis jaunimas nenori gilintis į tam tikras taisykles, į pradmenis. Dabar portretu gali būti laikomas netgi mažas plaukiantis žmogeliukas.
„Aš esu fotografas, siekiantis per vaizdą perteikti savo nuotaiką ir emocijas“, – pabrėžė pašnekovas.
V. Pečinino paroda „Trolių sielos ir sapnai“ Fotografijos galerijoje veiks iki gegužės 29 dienos.
Audinga SATKŪNAITĖ
