Tolimiausiuose kraštuose įspūdžių ir vertingos patirties ieškantiesiems – čia pat esantys ir visiems prieinami Upytės lobiai.
Sename malūne apie linus ir jų kelią galima sužinoti labai daug.
Kas pirmiausia ateina į galvą išgirdus minint Upytę? Dažno mintys veikiausiai iš karto pradeda suktis apie Čičinsko kalną, apie garsią to krašto praeitį ir, be abejo, apie linus. Upytė – ne įprasta Aukštaitijos gyvenvietė, ji verta ypatingo dėmesio ir išsamesnės pažinties.
Užsukus į Upytę žvilgsnis pirmiausia kryps į pačiame centre stūksančią Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčią. Beveik prieš pusantro šimto metų statyti maldos namai yra neįprastų liaudies architektūros formų, prie akmenų mūro tvoros stūkso medinė varpinė. Vietos gyventojai visada atkreipia svečių dėmesį į aikštę prie bažnyčios puošiantį paminklą, skirtą Nepriklausomybei paminėti.
Pirmasis paminklas toje vietoje buvo pastatytas minint Nepriklausomybės dešimtmetį – 1928-aisiais. Sovietmečiu jis, žinoma, užkliuvo, buvo nugriautas ir paslėptas.
Atkūrus Nepriklausomybę, žmonės ilgai to paminklo ieškojo, bet jo nerado. Tad pagal nuotraukas ir vyresniųjų prisiminimus buvo pastatytas naujas analogiškas paminklas. Ir tada, kaip pasakoja vietiniai, kai paminklas iškilo, netikėtai laukuose buvo surastas ir pirmasis.
Dabar jis toks, koks glūdėjo žemėje ilgus metus, stovi šventoriuje. Bet paminklas – tik krašto istorijos detalė.
Upytė garsi įvairiausiais įvykiais, juk ji – Panevėžio apskrities pirmtakė, skaičiuojanti gerokai daugiau gyvavimo metų, nei šiemet 513-ąjį gimtadienį švęsianti Aukštaitijos sostinė. Upytė vyresnė – prieš porą metų paminėjusi 760-metį, ji ir toliau sėkmingai skaičiuoja žingsnius aštuonių šimtmečių sukakties link.
Upytės tradicinio amatų centro pastatas, iš šiaudų ir molio suręstas, – tvirtas ir gražus.
Į Panevėžio apskritį Upytė įjungta tik 19-ajame amžiuje. „Opiten“ vietovė pirmą kartą minėta 1254 metais lotyniškai rašytame vokiečių dokumente. Kiek po tuo pačiu Upytės dangumi žygiavo kariuomenių, kiek vyko mūšių, kovų, gaisrų ir susirėmimų!
Žinoma, kad 14-ajame amžiuje per kovas su Livonijos ordinu Upytė buvo svarbus gynybos centras, čia stovėjo pilis. Iš jos liko tik penkių metrų piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu.
Linų muziejus – vienintelis Lietuvoje
Ir dabar Upytė gerai žinoma visoje šalyje ir net užsienyje. Dažnai čia suka ekskursijų autobusai, pavieniai turistai, garsiomis vietomis besidominčios šeimos.
Viena iš būtinų aplankyti vietų – vienintelis Lietuvoje Upytės linų muziejus, įkurtas Stultiškių vėjo malūne.
Muziejininkė Dalia Mikalauskienė džiaugiasi, kad sutvarkyta malūno aplinka patinka lankytojams ir jų yra branginama.
Muziejininkė Dalia Mikalauskienė sako, kad iki 1962-ųjų savo tiesioginį darbą dirbęs – grūdus malęs – malūnas, skaičiuoja jau daugiau kaip130 metų. Muziejus jame veikia nuo 1975-ųjų. Jis buvo atnaujintas ir rekonstruotas.
Tame muziejuje vasarą retai būna tuščia ir tylu. Čia rengiamos parodos, organizuojami renginiai, viena po kitos žvalgosi ekskursijos. Pats aktyviausias turistų mėnuo – gegužė.
Vienas iš įspūdingiausių senajame malūne pastaraisiais metais vykusių renginių – Upytės 760-ojo gimtadienio proga čia rodytas spektaklis „Baltaragio malūnas“. Žiūrovai vietas buvo užėmę ant lauke sustatytų suolų, aktoriai vaidino malūno balkone.
D. Mikalauskienė sako, kad, sutvarkius muziejaus teritoriją, joje įrengus pavėsines, šią vietą ypač pamėgo lankytojai – čia suka vestuvininkai, įvairių švenčių dalyviai, keliautojai, norintys praleisti laiką gražioje aplinkoje.
Tie, kurie nori susipažinti su lino gyvenimu, ne šiaip muziejuje pasižvalgo, senus linadirbystės įrankius pamato, bet ir patys gali pabandyti įvairius darbus nudirbti. Muziejuje vedami edukaciniai užsiėmimai, per juos galima susipažinti su senoviniu lino apdirbimu. Kiekvienas gali pamėginti nubraukti linų galvutes, minti, brukti ir šukuoti pluoštą, net pabandyti austi.
Gaila, kad linų jau beveik niekas neaugina ir, kaip sako D. Mikalauskienė, jeigu ne Bandymų stotis, dar turinti šių augalų plotelių, nebūtų iš kur gauti linų net edukaciniams užsiėmimams.
Kadaise apie Upytę tyvuliavo linų laukai. Sovietmečiu čia buvo Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Stotis buvo linų auginimo mokslinių tyrimų centras.
Apipintas legendomis
D. Mikalauskienė sako, kad dauguma keliautojų, aplankę Linų muziejų, būtinai suka dar vienos Upytės įžymybės link – piliakalnio, Čičinsko kalnu vadinamo. Jis garsus nuo seno. Sakoma, kad prieš karą ant to kalno būdavo rengiamos gegužinės, dainų šventės.
Kas nežino legendos apie neva toje vietoje nugarmėjusį dvarą. Upytės piliakalnis garsus ir istorine praeitimi, ir vaizdingumu, ir jį apipynusiomis legendomis.
Pasakojama, kad pilies savininkas Čičinskas buvęs labai nedoras. Už visus jo blogus darbus Perkūnas vieną Kalėdų rytą jį nutrenkė, o jo valdas po žeme nugramzdino.
Čičinsko vardas ilgam išliko žmonių atmintyje – apie jį ir jo dvarą prirašyta poemų, pasakojimų, padavimų.
Tradicinio amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė rodo, kokius darbus kuria Upytės auksarankiai.
17-ajame amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno bajoras Vladislovas Sicinskis. 1652 metais, pasinaudojęs veto teise, jis išardė Varšuvos seimą. Į jį pasiuntiniu jis buvo išrinktas Upytės bajorų. V. Sicinskas buvo Radvilų šalininkas, norėjęs nutraukti uniją su Lenkija, ir už tai nemėgstamas lenkų bajorų. Be to, jis garsėjo kaip reformatas, tad ir katalikų kunigai nelabai jį mėgo.
Gali būti, kad jo veikla ir buvo apie jį skleidžiamų kraupių istorijų pagrindinė priežastis. Šiaip ar taip, iš Sicinsko Čičinsku dėl lietuvių ir lenkų kalbų ypatumo tapęs bajoras nepamirštas iki šiol. Susidomėjusieji legenda ir atidžiau šio žmogaus gyvenimą bei jo veiklą imasi nagrinėti, susipažįsta su istorija, praeities įvykiais. Apie to meto Upytę, bajorus Sicinskus yra parašyta nemažai straipsnių, išleista leidinių.
Pabuvę Čičinsko kalne turistai gali aplankyti ir netoliese stūksančią Memenčių koplytėlę. Manoma, kad baudžiavos panaikinimo proga 1861 metais iš plytų ir lauko akmenų ją pastatė Memenčių dvaro valdytojas.
Upytę supo ne tik Memenčių, bet ir Augustavo, Marimpolio, Vinkšnėnų, Levaniškių, Upytės dvarų sodybos.
Traukos centras
Upytei minint 760 metų sukaktį, duris pravėrė dar vienas traukos objektas – Tradicinių amatų centras. Jis įkurtas iš ekologiškų medžiagų – šiaudų bei molio – ir pagal aukštaitiškos pirkios architektūros principus pastatytame name. Jo karkasas užpildytas supresuotų ruginių šiaudų spudulais, sienos iš abiejų pusių aptinkuotos molio mišiniu. Stogas dengtas specialiai tam ekologiškai išaugintų rugių šiaudais, o sijos išteptos sėmenų aliejumi.
Čičinsko kalnas žavi vaizdinga gamta ir paslaptingomis legendomis.
Kaip sako Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė, svarbiausi dabar čia puoselėjami amatai – keramika ir tekstilė.
„Upytė – ne šiaip sau kaimas, tai istorinė vieta. Ja vietiniai labai didžiuojasi, ir dažną susitikimą ar renginį pradedame nuo prisiminimų apie savo krašto svarbą bei reikšmę“, – pabrėžė A. Sidorovienė.
Ir vyresnio amžiaus, ir jauni upytiečiai mielai dalyvauja keramikos užsiėmimuose, mokosi, lipdo, žiedžia. Centre yra bent kelios degimo krosnys, tad gali rengti ir savo darbų parodas.
Nemažas susidomėjimas ir audimu. Garsi audėja, tautinio paveldo sertifikatą turinti Irena Vilienė moko austi, rišti, pinti juostas. Išugdyta ir sekėjų – štai vienuolikmetė Akvilė Maženytė, kai tik atvyksta pas močiutę į Upytę, taip ir skuba į centrą, visą dieną gali staklėse praleisti. Mergaitės austi darbai pateko į Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamo konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninę atranką.
,,Sidabro vainikėlis“ suteikia galimybę liaudies daile besidomintiems vaikams ir jaunuoliams parodyti savo sugebėjimus, varžytis dėl geriausiųjų vardo, tobulinti savo meninius gabumus, dailiųjų amatų įgūdžius.
Upytės tradicinių amatų centre jau suvežti nugalėję jaunųjų darbai iš viso regiono – geriausieji iš jų dalyvaus respublikiniame konkurse.
Tradicinių amatų centre dirbama ir su linais. Kieme plotelis žemės skirtas šiems Upytės krašto augalams auginti.
„Kai linai pražysta mėlynai, kviečiame visus jais grožėtis, o paskui, kai linai nurauti, mokomės juos apdirbti – iki kol audinys iš jų gaunamas“, – sako A. Sidorovienė.
Upytiečiai centre kartu margina kiaušinius, riša verbas prieš Velykas, mokosi lieti žvakes, spausti linų sėmenų aliejų ir kitokių amatų.
Šalia centro esančiame amatų turgelyje per muges žmonės gali prekiauti pačių pagamintais dirbiniais, maisto produktais.
Tokie renginiai labai populiarūs, sutraukia būrius vietinių ir svečių.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
