Istorikas, mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas gyvenime vadovaujasi tuo, ką jam įskiepijo tėvai, gimtųjų Kėdainių mokytojai, Lietuvos tautinės mokyklos kūrėjai. Jis savo rašytiniame žodyje skelbia tai, kuo tiki ir yra patyręs pats.
Antrojoje J. Brazausko knygoje „Vietoj palikimo“ galima rasti istorinių publicistinių straipsnių, populiarinančių Lietuvos ir krašto istoriją, kūrybos apžvalgą, šiek tiek politinių pastebėjimų. U. Mikaliūno nuotr.
2015 metų lapkričio 16 d. J. Brazauskas uždarė gimnazijos duris ir baigė pedagogo karjerą. Mokytojas džiaugiasi galintis daugiau laiko skirti rašyti bei istorijai tyrinėti. Neseniai išleistoje antrojoje straipsnių knygoje „Vietoj palikimo“ panevėžietis pateikia savo istorinių publicistinių straipsnių, populiarinančių Lietuvos ir krašto istoriją, kūrybos apžvalgą, šiek tiek politinių pastebėjimų. Joje galima rasti įdomių interviu su autoriumi – tokiu būdu istorikas siekė atsiverti skaitytojams.
„Aš labiau linkęs kalbėti apie savo darbus nei apie save. Istoriją turiu liudyti, o ne būti jos dalimi“, – sakė J. Brazauskas.
Pirmoji straipsnių knyga „Išlieka tai, kas užrašyta“ pasirodė 2012 metais, minint autoriaus 60 metų jubiliejų. Pasak mokytojo, ši knyga buvo dovana jo auklėtiniams, kurie tais metais baigė Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją. Į antrąją knygą buvo sudėti tie straipsniai, kurie nepateko į pirmąją, jie datuojami nuo 2012 metų.
„Norėjau sudėti straipsnius į vieną knygą vietoj palikimo savo vaikams, auklėtiniams, kolegoms mokytojams, knygos skaitytojams. Užverčiau vieną gyvenimo puslapį“, – apie knygą kalbėjo istorikas.
Įžanginį žodį knygai „Vietoj palikimo“ parašęs kunigas dr. Gediminas Jankūnas yra buvęs J. Brazausko mokinys. Tačiau mokytojas apgailestauja, kad su juo neteko daug bendrauti dabartinėje Vytauto Žemkalnio gimnazijoje.
„Mes pasirinkome skirtingus gyvenimo kelius. Nors mus skiria metų skirtumas, tačiau išliko dvasinis ryšys, kuris mus praturtina. Panevėžio vyskupijoje yra ir daugiau tokių jaunos kartos dvasininkų, su kuriais miela bendrauti bei dalytis išmintimi“, – gražių žodžių negailėjo buvęs mokytojas.
Tautiškumas – gyvenimo pagrindas
Istorijos mokytojas ekspertas savo naujausioje knygoje labiausiai siekia atkreipti dėmesį į Lietuvos ir krašto istoriją. Jis kritiškai vertina tai, kad dabar mokyklose gimtojo krašto istorija integruota į visuotinę, todėl Lietuvos istorija tarsi paskęsta plačiame visuotinės istorijos vandenyne.
„Istorijoje nepakankamas dėmesys skiriamas asmenybės vaidmeniui atskleisti. Dažnai vadovėliuose prie svarbios asmenybės yra pateikiama tik data – kada ji gimė ir mirė. Taip lyg nutrinama veiklos ir vaidmens svarba istorijoje“, – pabrėžia J. Brazauskas. Ir priduria: „Apie gimtinės pažinimą aš jau nekalbu. Ši sritis mokyklose yra visai apleista.“
Knygos autoriui tarp istorijos kūrėjų ypač svarbūs yra Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vydūnas. Savo pagarbą istorikas atiduoda ir Papilės miestelio mokytojai, muziejininkei Danutei Veisienei, kuri 25 metus išdirbo Akmenės rajone veikusiame Simono Daukanto memorialiniame muziejuje. J. Brazauskas pabrėžia: „kol vaikščiosime istorijos kūrėjų takais, tol bus gyva tauta“.
Pasak J. Brazausko, tautiškumas yra pamatas, ant kurio dedami kiti gyvenimo pagrindai: torerancija, pagarba žmogaus teisėms.
„Man svarbi teisių ir pareigų vienovė, atsakomybė už savo žodžius, veiksmus ir poelgius. To dabar mums labai trūksta“, – aiškino mokytojas emeritas.
Jis pabrėžia, jog dvasinis palikimas ypač svarbus tiems, kurie vis dar blaškosi tarp tautiškumo ir kosmopolitizmo. Tačiau palikimas gali būti nepriimtinas tiems, kurie nesupranta, kas yra šiuolaikinio žmogaus tapatybė bei kokie pagrindai dedami į asmenybės ugdymą šeimoje ir mokykloje.
Mėgaujasi kūrybiniu gyvenimu
J. Brazauskas daug laisvo laiko skiria skaitymui, jam tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Su knyga jis nesiskiria nuo mokyklos laikų, dabar širdžiai ypač artimos atsiminimų knygos.
„Šiuo metu iš naujo skaitau tai, ką anksčiau perskaičiau prabėgomis. Viską daug labiau analizuoju, apmąstau“, – sako istorikas.
Jis išgyvena intensyvų kūrybinį laikotarpį ir neslepia, kad jo kalendoriuje darbai suplanuoti iki 2018 metų.
„Tais metais sukaks 100 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais. Mano dovana bus knyga „Karta, iš kurios mokiausi“. Joje kalbėsiu apie tą pedagogų kartą, kuri dirbo Nepriklausomybės metais ir mokė mus – jaunesnės kartos pedagogus. Knygoje akcentuosiu dvasinius ryšius, kuriuos privalu perimti ir perduoti kitiems“, – apie būsimą knygą kalbėjo istorikas, gyvenime besivadovaujantis šūkiu: „Žmogumi esu tiek, kiek save tobulinu ir lavinu. Svarbu daug ir gerai dirbti bei sukurti tokias vertybes, kurios vainikuotų nueitą gyvenimo kelią.“
Artimiausiuose istoriko planuose – Panevėžio moksleivių kultūros studija. Šiuo metu jis tyrinėja Panevėžyje dirbusio kunigo, filosofo, rašytojo, pedagogo Julijono Lindės-Dobilo ir jo globotos Meno kuopos veiklą Panevėžyje 1922–1945 metais. Meno kuopa buvo unikali Lietuvos moksleivių meninio ir kultūrinio lavinimo mokykla, išugdžiusi ne vieną garsią Lietuvos visuomenės ir kultūros asmenybę.
„Asmenybės ugdė jaunų žmonių asmenybes. Dabar mums to labai trūksta, – sakė J. Brazauskas. Apie kitataučių nuopelnus, jų darbus rašo kiti panevėžiečiai. Tai dar neatrasti dirvonai. Visa miesto praeitis yra daugiakultūrė. Ją atskleisti yra mūsų priedermė.“
Tiki jaunąja karta
Istorijos mokytojas ir auklėtojas savo mokiniams visuomet skiepijo tautiškumo ir pilietiškumo dvasią. Jis su savo auklėtiniais kasmet keliaudavo gimtinės keliais, aplankydavo visuomenės ir kultūros veikėjų gimtines, kapus bei paminklus.
„Su mažesniais mokiniais kasmet vykdavome Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus keliais. Su vyresniaisiais aplankydavome Vilnių, Kauną, Trakus, Kėdainius, Biržus. Ekskursijose krašto pažinimą derindavau su kultūrine pramoga – teatrų, koncertų lankymu“, – apie savo pedagoginę patirtį pasakojo J. Brazauskas.
Jis istorijos pamokas pradėdavo nuo gimtinės, tėviškės pažinimo, tai padėdavo suformuoti suvokimą apie Tėvynę ir pasaulį, kuriame gyvename. Auklėtiniams bebaigiant mokyklą, kartu su jais mokytojas buvo iškeliavęs į Latviją, kad mokiniai susipažintų su baltų istorija, kultūra ir suvoktų jų kovą dėl laisvės.
„Tik žmogus, kuris gerbia save bei savo tautą, gali justi pagarbą kitoms tautoms. Dabar jau net pradinukai keliauja į užsienius… Kaip sakoma, aplankęs Kanadą, į Babtus jau nenukeliausi. O juk ugdymo didaktika skelbia, kad reikia pradėti nuo artimo prie tolimo, nuo paprasto prie sudėtingo suvokimo“, – savo pedagoginiu patyrimu dalijosi mokytojas.
Knygos autorius netiki tais, kurie prognozuoja, jog visi jauni žmonės išbėgs iš Lietuvos. Jį labiausiai jaudina, kad jauni, talentingi ir kuriantys žmonės dažniausia stokoja paramos, jie nėra tinkamai globojami.
„Jauni žmonės negali savęs išreikšti, kai jų tėvų padėtis pasidarė dramatiška. Reikia atgaivinti labdaros ir paramos teikimą jauniems žmonėms. Tarpukario metų Panevėžio šviesuomenės, pirmiausia pedagogės, visuomenės veikėjos G. Petkevičaitės-Bitės „Žiburėlio“ pavyzdys turėtų būti užkrečiamas, – viltį išreiškė J. Brazauskas. – Aš pats norėčiau turėti tokią galimybę, bet kur rasti geradarių žmonių, kurie suprastų, kad mūsų ateitis jaunų, kūrybingų žmonių rankose.“
Biografijos faktai
Juozas Brazauskas gimė 1952 m. rugsėjo 16 d. Kėdainiuose.
Baigė Kėdainių 1-ąją vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorijos specialybę.
Pedagoginę veiklą 1976 m. pradėjo Anykščių rajono Svėdasų vidurinėje mokykloje.
Panevėžyje gyvena nuo 1978 metų. Dirbo miesto švietimo skyriuje, „Žinijos“ draugijos Panevėžio m. organizacijos referentu, Panevėžio 2-ojoje (dabar V. Žemkalnio gimnazija) bei 5-ojoje vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju.
1997 m. Panevėžyje įkūrė Pedagogų švietimo centrą. Nuo 2002 m. dirbo Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje, kuri nuo 2008 m. tapo gimnazija.
J. Brazauskas buvo šalies istorijos mokytojų ekspertų ir metodininkų klubo narys, Lietuvos istorijos draugijos bei Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) narys.
Pedagogas yra Lietuvos istorijos vadovėlių ir mokymo priemonių autorius. Pirmasis Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo parengė pirmąją Lietuvos istorijos mokymo priemonę, vadovėlį.
Iš viso parengė daugiau kaip 35 istorinius pedagoginius leidinius. 1993 m. jam vienam pirmųjų Lietuvoje suteikta istorijos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija.
1998 m. Panevėžio miesto savivaldybė pedagogui suteikė nusipelniusio panevėžiečio vardą mokslo srityje.
2013 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos seimo įsteigtu G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Audinga SATKŪNAITĖ
