Poezija be galo tinka ne tik rudeniui ar žiemai, bet ir pavasariui! Tą įrodė vieną kovo penktadienį Šiaurinės bibliotekos patalpose Pasaulinę poezijos dieną švęsti susirinkęs būrys žmonių.
Iš skirtingų miestų atvykusias moteris sieja bendras pomėgis – poezija. Jos bendrauja, dalijasi idėjomis, patirtimi, rengia susitikimus su skaitytojais.
„Poetiniu žodžiu pasidalyti vėjas pas mus atpūtė net tris žavias šviesiaplaukes: jonaviškę Eglę Miliušytę-Brazdžiūnę (slapyvardis Egmilė), alytiškę Virginiją Kuncaitę-Kuzmickienę (slapyvardis Vėjūnė) ir kaunietę Liną Petrusevičienę“, – viešnias pristatė bibliotekos vedėja Danutė Zuozienė.
Kas jos, šios žavios ir kūrybingos moterys? Be abejo, galima išvardyti kiekvienos biografijos detales, tačiau, kaip tvirtina Eglė, jų kūriniai kur kas iškalbingesni, tad nenuostabu, kad tądien joms su publika bendrauti labiau patiko eilėraščiais.
Iš skirtingų miestų atvykusias moteris sieja bendras pomėgis – poezija. Jos bendrauja, dalijasi idėjomis, patirtimi, rengia susitikimus su skaitytojais. Visų vakaro viešnių kūryba publikuojama ne tik knygose, spaudoje, bet ir socialiniuose tinkluose: „Facebook“ ir „Youtub“ paskyrose jos skelbia vaizdus su poezija, eilių įrašus.
Daugiausia gyvenimiškos ir kūrybinės patirties iš visų atvykusių viešnių turinti Eglė dirba ligoninėje, o laisvalaikiu rašo eiles. Jos kūrybos kraitis solidus – dešimt knygų. Viena jų skirta vaikams, antra – sveikinimų, kitos aštuonios – lyrika. Pasak moters, poezija – mumyse atsispindėjusi tikrovė, mūsų patirtys, grįžtančios į gyvenimą gyvo žodžio pavidalu.
Kita poetė – bibliotekininkė Virginija – išleido keturias knygas. Ji teigia rašanti tai, ką jaučia. Jos eilėse užkoduoti ir nuoširdžiai perteikti asmeniniai išgyvenimai.
„Žaliausia“ šioje moteriškoje kompanijoje prisistačiusi nekilnojamojo turto ekspertė Lina pernai išleido savo pirmąją eilėraščių knygą. Moteris su žiūrovais dalijosi biografine lyrika. Joje gausu dažniausiai nelinksmų patirčių, gilių jausmų, skaudulių. Linos kūryboje taip pat apstu švelnių posmų, dedikuotų Dievui, anapus išėjusiems artimiesiems.
Pusantros valandos bibliotekos salėje skambėjo švelnus ir šelmiškas, skaudus ir paguodžiamas, širdį paliečiantis poetinis žodis, netilo plojimai.
Į posmus, sukėlusius begales pačių įvairiausių emocijų, sudėtos jų kūrėjų išgyventos akimirkos: meilės žavesys, aistra, išdavystė, ilgesys, tikėjimas, laikinumas, gamtos grožis…
„Atrodytų, neišgirdome jokių įmantrybių, o patyrėme tikrai daug emocijų“, – pasibaigus lyrinės poezijos skaitymui sakė ne viena panevėžietė. Neabejojame, kad, klausydamiesi eilių, kurias skaitė šios poetės, taip jautėsi visi susitikimo dalyviai.
Indrė Lašinytė
